2010-01-21

Sunkiausia pergalėti sustabarėjusią visuomenės nuomonę, kad lėlių teatras skirtas tik vaikams. Esą jį reikia išaugti it vystyklus, naktinį puoduką ar čiulptuką, jis turėtų „praeiti“ kaip tam tikro amžiaus tarpsnio kaprizas ar tymai.

Inercija

„Mūsų teatre statoma spektaklių ir suaugusiems. Tačiau šios auditorijos įpročio inerciją labai sunku įveikti“, - „Kultūrpoliui“ sakė Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininkas ir režisierius Rimantas Driežis. Šiuo metu teatre rodomas nuotaikingas, erotika, mitologija ir išmone įdarytas „Žaliojo žąsinėlio teatras“. Šį sezoną suaugusių žiūrovų dėmesio lauks dar viena Algirdo Mikučio premjera, kūrybinį sumanymą ketina įgyvendinti ir gyvoji lėlių teatro legenda Vitalis Mazūras. Net nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rolandas Kazlas pasirinko „Lėlės“ sceną, tad visų suvokimo galių reikalaujantis jo monospektaklis „Geležis ir sidabras“ į šią erdvę irgi kviečia vyresnio amžiaus publiką. Tačiau rezervuota suaugusiųjų visuomenės nuomonė apie lėlių teatrą – ne tik lietuviško pasviečio, bet ir visos Rytų Europos bėda. Kaimynai lenkai verčiasi per galvą, stengdamiesi teatrų pavadinimuose kaip nors išvengti žodžio „lėlė“. O tokio teatro tradicija ten kur kas senesnė, judėjimas – žymiai platesnis.

Diskusija

Profesionalaus Lietuvos lėlių teatro pradžia turi tikslią datą – 1936 metų gegužės 6 dieną, ir siejama su plataus masto asmenybe – Stasiu Ušinsku. Tą dieną Kaunas, nepriklausomos Lietuvos sostinė, išvydo jo sukurtą marionečių spektaklį „Silvestras Dūdelė“. Sudėtingos, vėliau JAV patentuotos marionetės šiuo metu saugomos teatro patalpose veikiančiame Gyvajame lėlių muziejuje, privačioje S.Ušinsko dukters kolekcijoje ir Valstybiniame teatro, muzikos ir kino muziejuje. „Unikalaus menininko kūryboje marionečių teatras tebuvo trumpas epizodas“, - teigė neseniai penkiasdešimtmetį minėjęs R.Driežis. S.Ušinskas išgarsėjo dailės darbais, vitražais, tapo monumentaliosios lietuvių dailės mokyklos pradininku. Tačiau davė pradžią ir lėlių teatrui, ir kinui, ir net teorijai (parašė mokykloms skirtą vadovėlį „Lėlių ir kaukių teatras“). Deja, S.Ušinsko teatras gyvavo labai trumpai, mat turėjo išsilaikyti pats, valstybė jo neparėmė. Čia R.Driežis prisiminė šiandien tarp teatralų įsiplieskusią diskusiją apie valstybinį  teatrą. Vieni teigia, kad jo modelis yra pasenęs, atgyvenęs, sovietinis, net stalininis. „Patingima susimąstyti, kad profesionalus Lietuvos teatras kitokio modelio ir neturėjo nuo laisvos Lietuvos paskelbimo. Manau, mūsų rinka per maža, kad aukštos prabos menas išsilaikytų pats, be valstybės paramos“, - tvirtino lėlininkas. Jo įsitikinimu, valstybinį teatrą turėtų finansuoti valstybė, o laisvuosius, alternatyvius teatrus – fondai. „Tik reikėtų neleisti valstybiniams teatrams pretenduoti į fondų pinigus. Dabar ir valstybiniai, ir laisvieji grumiasi dėl tos pačios finansavimo eilutės“, - sakė R.Driežis.

Istorija

Lėlę S.Ušinskas laikė ne žmogaus kopija ar gyvuliuko imitacija, o meno kūriniu. „XX a. pradžios Paryžiuje daug avangardo menininkų buvo susidomėję lėlių teatru kaip dar viena saviraiškos erdve. Ši sritis tada nebuvo pakilusi iki profesionalios kūrybos rango“, - tvirtino režisierius. Lėlių teatru domėjosi ir S.Ušinsko mokytojai Fernandas Leger ir rusų emigrantė, scenografijos reformatorė Aleksandra Ekster. Lėlėmis itin domėjosi simbolistai, pavyzdžiui Maurice’as Maeterlinckas. Jis net rašė marionečių teatrui skirtas pjeses. „Jam ši teatro forma buvo svarbi ne dėl figūrėlių, bet dėl siūlų, kurie jas prilaiko ir valdo. Lyg vaizdinė likimo išraiška, žmogaus, personažo priklausomybė nuo aukštesnių jėgų“, - dėstė R.Driežis. Tuo tarpu lietuviškoje kultūroje lėlių teatro tradicija ir pėdsakai buvo itin menki, tad S.Ušinskas, skraidinamas avangardinio meno polėkio, idėją į gimtinę parsivežė iš Paryžiaus.

Inspiracija

Tarpukario Vilniuje lėlių teatras rėmėsi senesne istorija nei Kaune. Stepono Batoro universitete veikė studentiškas satyrinis lėlių teatras-šopka (lenk. szopka), po aštuonių dešimtmečių, jau lietuviškoje dirvoje, atgimęs „Šėpos“ vardu. Studentų „šopka“ gyvybės syvų sėmėsi iš Krokuvos bohemos. Čia ši tradicija buvo perimta iš kalėdinių „šopkų“. Krokuvos menininkų kabarete „Žaliasis balionėlis“ buvo įkurta pirmoji „šopka“ – satyrinis lėlių kabaretas. Menininkų inspiruotos, „šopkos“ vėliau susikūrė ir kitose Lenkijos vietose. „Įdomu, kad Krokuvos bohemoje sukinėjosi ir būsimieji mūsų kultūros veikėjai Albinas Herbačiauskas bei Sofija Kymantaitė. Vienoje „šopkos“ programoje net veikė už lietuvišką reikalą kovojantis personažas - Herbačevskio vardu pavadinta lėlė“, - pasakojo R.Driežis.

Hierarchija

Lietuviškojo lėlių teatro stiprioji pusė, R.Driežio manymu, yra scenografija arba vaizdų kalba. Tai dailininko sritis. Vaizdingumas būdingas ir garsiausių Lietuvos režisierių – Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus spektakliams. „Nemanau, kad pasakysiu ereziją, tačiau režisūrinis teatras išraiškos priemones skolinasi iš lėlių teatro. Žinoma, kiekvienas turėtų suvokti, kuo yra stiprus. Manau, dramos teatras turėtų būti stiprus aktoriais“, - svarstė R.Driežis. Pasak jo, įsivaizduojamoje teatro menų hierarchijoje, nors daugiausiai rašoma apie dramos teatrą, aukščiausią vietą užima opera. Drama turi tenkintis žemesne lentyna, o apatinėje stovi lėlių teatras. „Iš čia kyla tokios nuostatos: jei jis žemiau, tai viskas jame turi būti paprasčiau, lengviau, greičiau, pigiau, mažiau apmokama, - režisieriaus balse girdėjosi ironija ir apmaudas. - Taip jau seniai yra. O kodėl? Esą nekuriame suaugusiesiems. Tačiau kad ir kiek repertuare turėtume spektaklių – labai sunku juos prisikviesti“.

Lingvistika

R.Driežis dėl to kaltina susiformavusį visuomenės požiūrį, esą lėlė – tai žaisliukas, vaikams skirtas daiktas. Ir tokios nuomonės inercijai labai sunku pasipriešinti. „Tačiau tokios tendencijos priežasčių galima būtų paieškoti ir tame, kas vyksta dramos teatre: anksčiau į dramą eidavo žiūrėti atgijusio, gyvo personažo, o lėlių teatre galėjo rasti apibendrintą žmogaus ženklą. Dabar dramos teatras rodo žmogų-ženklą, tad kokia prasmė eiti į lėlių?“, - svarstė teatro menininkas.

Gal „Lėlės“ teatro vardas pakiša koją, atbaido suaugusiuosius? „Tiesos čia esama. Lietuvių kalba nėra sukūrusi žodžio, kuris įvardytų teatro lėlę. Ką tai rodo? Kad mūsų kultūrai tokia meno forma nebuvo sava. Specialaus žodžio neturėjo visos Rytų Europos tautos. Visai kitaip yra Vakarų Europoje, kur lėlių teatras džiaugėsi milžinišku populiarumu. Pavyzdžiui, anglai turi žodį „puppet“, reiškiantį teatro lėlę ir „doll“ – žaislą. Prancūzai visas teatro lėles vadina marionetėmis. O štai Lenkijoje, kur šis reiškinys išvystytas ir labai platus – esama beveik trisdešimt valstybinių lėlių teatrų – nutarta atsisakyti žodžio „lėlė“, kad visuomenė nebūtų saistoma lingvistine asociacija. O mūsų teatro pavadinimas? „Lėlė“. Na, ir tebūnie, tebus ji kaip ženklas. V.Mazūro dėka pavadinimas išgarsėjo užsienyje. Tad jo nekeisime“, - teigė lėlių teatro dailininkas.

Foto: Antano Lukšėno.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1