2009-12-23

Noriu parašyti apie nesenai matytą spektaklį „Palata“, kurį Kauno valstybiniame dramos teatre režisavo Rolandas Kazlas. Tačiau niekaip neapsisprendžiu, kam adresuoti tekstą.

Žiūrovui? Bet kas gali pasakyti, kad jis bent jau panašus į mane savo psichine ir dvasine sandara, taigi ir lūkesčiais. Juk mačiau šalia sėdinčias bežvygaujančias moteriškes, kurios, akivaizdu, atėjo pažiūrėti Kazlo, bet ne spektaklio ir kai šis joms prailgo, vis žvilgčiojo į savo mobiliuosius telefonus.
Galbūt rašyti spektaklio režisieriui ir aktoriui, sukūrusiam Palatos paciento Gromovo personažą, Rolandui Kazlui? Betgi jis šiomis dienomis apdovanotas Nacionaline, taigi tuomi labai daug kas pasakyta.

Rašyti sau? Bet, brangieji, ar jums tai įdomu, ar mano pastebėjimai nebus vien tik mano pastebėjimai, kuriuos pateiksiu, tarkim, kaip kritiką. Pavyzdžiui, spektaklio pradžioje vizija su Vienuoliu itin įtaigi, kai ji kuriama su šviesa; nenublanksta ir kai Vienuolis (aktorius Dainius Svobonas) pirmąkart pasirodo ir kalbasi su Gromovu, bet spektaklio pabaigoje po sceną lakiojantys vienuoliai kuria labiau komišką, nei mistinę atmosferą, o dar ir realistinis Darjuškos (aktorė Lili Stepankaitė) vaidenimasis beveik sunaikina spektaklio paslaptį, suvokimo vertikalę, gelmę. Gerai, kad galima kabintis už kitų spektaklio ašių, kurių, regis, pagrindinė – išprovokuoti žiūrovą atviram/nuogam pokalbiui su savimi, su kitu, su vizijas įkūnijančiu kitu, su dažnai nuviliančiu pasauliu. Išprovokuoti tam pokalbiui ir jį legitimuoti.

Apskritai, norėjosi matyti daugiau simbolių, numanomų sprendimų, o ne atviros iliustracijos, nes spektaklyje aiškiai dominavo dvasinis kodas, kuris nuolat trūkinėjo. Kad ir nuo realistiškos daktaro Ragino (aktorius Liubomiras Laucevičius) mirties inscenizacijos, kuri kino ekrane, apdorota apšvietimu ir montažu gal ir būtų paveiki, tačiau Kauno dramos Ilgosios salės arti žiūrovų esančioje scenoje psichologiškai sukaupto vaidinimo audinį tik draskė: paniręs į spektaklio tikrovę, žiūrovas joje savotiškai apsigyvena, ja tuo metu tiki, bet jo tikėjimas staiga turi daryti posūkį – inscenizuojama  mirtis yra netikra, akis bado ant miruolio krūtinės besikilojančios knygos, smulkmeniška jo išvežimo iš Palatos procedūra, nors, žinoma, visi suprantame, kad čia tik mintis, kad čia spektaklis, aktoriai ir t. t. Viskas netikra? Ir išsakytas tekstas tėra suvaidinti išgyvenimai? Nemanau, nes tekstas aktorių buvo ne profesionaliai išsakomas, akivaizdu, kad juo iš tiesų buvo išsisakoma – ir tai galinga spektaklio jėga – vadinasi viskas tikra, bet – simboliškai tikra, kam tuomet realistinės išraiškos priemonės, dalančios spektaklio tikrovę į kelias (pvz. iliustratyvumas ir vizijos), tarpusavyje nesusijungiančias. Ar buvo nepasitikima žiūrovu, kad jis nesupras, ar buvo norima ji sukrėsti mirtimi? Bet dvasinio plano spektaklyje realistiškai suvaidinta mirtis nepajėgi sukrėsti, jos negalima pajausti, ji juk netikra, geriausiu atveju ją galima išprotauti, bet spektaklio ašis būtent apie tą kitą esmę, paneigiančią net iškiliuosius filosofus ir jų mokslingąsias tezes, neva leidžiančias geriau dvasiškai jaustis (tarkim, džiaugsmas, apie kurį kalba daktaras Ragina, yra mūsų viduje, mes jį galime jausti būdami ir nedžiaugsmingoje aplinkoje). Bet argi ne jautrumas  vidinei ir išorinei aplinkai yra savotiškas mūsų dvasinio išsivystymo koeficientas? – klausia Palatos ligonis, deja, Durnyno pacientas.

Galime pasitikrinti – esame lyg ir sveiki, lyg ir normalūs, viešai neužduodame panašių klausimų, įgudę savo jautrumą slėpti, užrakinti po devyniais užraktais, kad...  Kas? Kad nebūtume savimi? Prisitaikytume prie tų, kurie mus traiško ir drasko mūsų sielas?

Prieš gal dešimtį metų teko lankyti bičiulę beprotnamyje. Ji – mieguista, sunkiai besiorientuojanti, lėtai kalbanti, aš ... Štai šito niekada nepamiršiu. Aš – iš paskutiniųjų stengiuosi įtikti seselėms ir gydytojai: elgiuosi pabrėžtinai ramiai, nutaisau protingą miną, gydytojos žodžius palydžiu mąsliai linkčiodama galvą. Dar ir dabar savim šlykščiuosi nuo to noro įsiteikti visam personalui, atrodytų, kodėl taip elgiausi? O todėl, kad jų akyse buvau potenciali pacientė, visi – jiems potencialūs pacientai jaučiau tai kiekviena odos pora, viduje man buvo baisu, kad jie manęs iš čia neišleis, įsidės tą savo rankeną į balto chalato kišenę ir neišleis. Dar baisiau pasidarė, kai mano bičiulė atnešusiai eilinę porciją vaistų seselei pasakė: „Man ne vaistų reikia, o džiaugsmo. Ne grotų ant langų, o bent kiek gražesnio vaizdo pro langą“. Ar man pasakoti, kaip buvo toliau? Neverta, nes esmę atskleidžia pagal Antono Čechovo apysakas „Palata nr.6“ ir „Juodasis vienuolis“ pastatytas spektaklis apie kurį dabar ir rašau. Prisimindama tą, vaistus bičiulei atnešusią, seselę, skliaustuose galėjau brūkštelti: aktorė Raimonda Šukytė, o rašydama apie  gydytoją, kuriai vidumi bandžiau įrodinėti, kad aš – tai ne, ne ligonė, kažkiek bylojau ir apie iš spektaklio išnyrantį kitą personažą – naujai atvykusį gydytoją Chobotovą (aktorius Arūnas Sužiedėlis). Bet, regis, taip pat ėmiau maišyti tikroves...

Negaliu nepaminėti ir aktoriaus Arūno Stanionio, sukūrusio itin ryškų prižiūrėtojo Nikitos  personažą , nes spindėti tarp scenos asų – R. Kazlo, L. Laucevičiaus – išties nėra paprasta.
Tai vis dėlto, kam aš čia rašiau? Ak, taip – potencialiam Palatos pacientui. Jis ir turėtų šį spektaklį pamatyti.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1