2009-12-09

Tamsa, tamsa, tamsa, nors į akį durk. Tada akimirkai apakina, į akis plyksteli aitriai šviesūs halogenai. Kaukšt kaukšt. Suklūstu. Kas tai, iš paskos atskubančio Volando žingsniai? Netoliese sėlina ką tik iš Batuoto Katino apavą nukniaukęs Begemotas? Kaukšt kaukšt. Žvilgsnis laksto tarp juoduojančių vitrinų. Žmonių vos keletas, čia net kavinės užmigę, tik kur ne kur dar blyksi naktinių barų langai. Kaukšt kaukšt. Iš parduotuvės „Katė“ kiemo išdidžiai lėtai pratipena katinas. Ne juodas, rainas, šįsyk – be spjaudimosi. Kaukšt kaukšt. Žiemojantis fontanas. Vėl aitriai akinantys halogenai. Ak, juk tai mano žingsniai! Kodėl aš čia, šalia rudens numarinto Laisvės alėjos fontano, kur man pro petį nustebę spokso „Merkurijaus“ griuvėsiai? Sutemusiame mieste, kuriame retas kaunietis vakarėjant kiša nosį iš namų, stoviu prie nebeveikiančio legendinio restorano „Metropolis“. Toliau – tamsa, tamsa, tamsa, nors į akį durk. Ir laukimas, kurio tikslas – Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ pasaulis, o tiksliau – aktoriaus Vido Bareikio režisūrinis debiutas, spektaklis „Vakaras su knyga“.

Pirmą sykį V.Bareikį scenoje išvydau prieš trejus metus, kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisieriaus Gintaro Varno kurso studentai pristatė savo spektaklį-tyrimą „Žvaigždžių kruša“. Vartau senus užrašus – ir tada teko laukti. Tiesa, anąsyk žiūrovai šildėsi gėrimais iš kavos aparatų, šįsyk organizatoriai gudresni – praėjus pusvalandžiui nuo tariamos spektaklio pradžios, žiūrovams laukiamajame įsišurmuliavus, į areną išleistos kelios merginos vaišina vynu. Žiūrovai lyg ir patenkinti, juokiasi, gurkšnoja, šnekučiuojasi. Lėtai tiksena antras pusvalandis. Teneįsižeidžia  festivalio „Teatro fantomas“ organizatoriai, bet visgi keliu rankas ir kojas už tai, kad esant techniniams, kūrybiniams, moraliniams ar dar velniai žino kokiems nesklandumams būtų ryžtasi žengti prieš laukiančiuosius ir aiškiai įvardyta, kas, kaip ir kodėl. Nes laikrodžiai tiksi, o kojos norom nenorom sukasi durų link. Jaunimas lenda laukan parūkyti, keli garbesnio amžiaus žiūrovai nesulaukę, o gal įsižeidę išskuba namo, o kojos nerimsta, trepsena, jau beveik nešte neša.

 Spektaklis, kurio laukiu nuo 18:20, turėjęs prasidėti 19:00, galų gale priartėja 20:00. Esame įleidžiami į salę, mūsų akys dėkingai nušvinta – minkštutės kėdės, kelios tikriausiai nuo picerijos „Metropolis“ gyvavimo laikų užsilikę sofutės. Beveik „Forum cinemas“, ko benorėti. Ant spektaklio skrajutės perskaitau, kad vieta pasirinkta apgalvotai: „Restoranas „Metropolis“, nors yra tapęs vienu iš lietuviškumo, taip puoselėto tarpukariu, simboliu, yra suprojektuotas dar caro laikais rusų architekto Nikolajaus Andrejevo, o savo aukso amžių gyveno būtent tada, kai kūrė Michailas Bulgakovas“.

Kantrybės belaukiant spektaklio nepristigau vien dėl to, kad jau buvo tekę matyti V. Bareikį scenoje – visuomet įdomu, kur link žengia drąsus, savęs tebeieškantis jaunas aktorius. Teatras – ne vienintelis jaunuolio pašaukimas, drauge su kurso draugu Ainium Storpirščiu įkurta muzikinė grupė „Suicide DJs“. Nors V.Bareikis LMTA Gintaro Varno vadovaujamą kursą baigė šių metų birželį, tačiau apie jį paklausus senojo gerojo „guglučio“  prieš akis iškyla jauno, talentingo bei veiklaus žmogaus portretas: „Kartu su „G&G Sindikatu" dainavo aktorius Vidas Bareikis“ (http://www.posh.lt) , „Vidas Bareikis išsivedė teatrą į gatvę“ (www.zmones24.lt). Tai tik keletas antraščių. Tie, kuriems tekę girdėti Suicide’ų muziką galėjo nujausti – juokiantis „Vakare su knyga“ bus kapstomi gilesni dalykai. Tikriausiai todėl pirmąjį 2009 m. festivalio „Teatro fantomas“ vakarą nuspręsta simboliškai pradėti 2007-aisiais per pirmąjį „Teatro fantomą“ į sceną žengusio kaip debiutuojančio aktoriaus, dabar jau ir režisieriaus V. Bareikio režisūriniu debiutu – spektakliu „Vakaras su knyga“. 

Iš skrajutės informacijos nusiteikiame žiūrėti monospektaklį, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka režisierius, tačiau taip nėra. Vikriai iš vieno personažo į kitą įsirangantis ir persikūnijantis V. Bareikis gali suklaidinti, kad vaidina keletas aktorių, bet šalia jo matome ir Margaritą – tą patį kursą baigusią aktorę Indrę Lencevičiūtę. Gaila, tačiau reklaminiuose spektaklio tekstuose internete ji nėra išsamiau pristatoma. Net suabejojau, ar aktorius-režisierius neketino pastatyti monospektaklio, o moters vaidmuo įvestas vėliau...

Neturint režisūrinės patirties imtis interpretuoti ne vienos kartos pripažintą, klasika tapusį kūrinį – žingsnis drąsus. V. Bareikis „Meistro ir Margaritos“ temas bando atskleisti labai gudriai, per pagrindinio įvykių pasakotojo katino Begemoto pasaulėjautos prizmę. Personažas kalba ne tik savo, bet ir visos velniškosios palydos ar net paties Volando žodžiais, o žaviai šmaikšti V. Bareikio vaidyba su ironijos trupinukais greitai pavergia žiūrovų simpatijas. Pripažinkime – kuo charakteringesnį, charizmatiškesnį personažą pasirenka aktorius, tuo įdomiau ir maloniau jį stebėti. I. Lencevičiūtės nelaimingoji Margarita – ne tokia „lengvai sukramtoma“, beveik nelieka vietos pašmaikštavimams, tad šalia spalvingos Begemoto-Meisterio-Volando veržliai štrichuojamos trijulės moteris nublanksta. Mano akimis čia kaltas ne jaunos aktorės gabumų stygius, o nevienodos galimybės, kai greta atsiduria nevienodai įtaigūs personažai. 

Spektaklis sukurtas ne paraidžiui remiantis romano siužetu, matome  aktoriaus ir režisieriaus V. Bareikio interpretaciją, kurioje nebijoma parodyti simpatijas vienam veikėjui ir kiek prigesinti ar paslėpti kitą (tarkime, Meistro personažas neišvystytas, nors galėtų būti gerokai ryškesnis, neskaičiusiam romano silpnai atskleista prokuratoriaus Poncijaus Piloto linija). Scenografė Marta Vosyliūtė sukūrė paprastą, bet funkcionalų scenovaizdį – Meistro rašomasis stalas nesunkiai transformuojasi ir į karstą Begemoto pamąstymuose apie žmogaus [ne]visagalybę, ir į Volando rūmų menę. Tiesa, ir pats V. Bareikis ne pėsčias – geba įtaigiai keisti ne tik veikėjų nuotaikas bei veidus, bet ir erdves, vikriai žongliruoja kūriniu. Originaliai išspręsta Volando puotos scena, kai svečiais tampa iš apdegusių stalčių traukiamos lėlės, neprireikia daugiau aktorių. Bet jaunatviškas maksimalizmas bei naujų vėjų troškimas  kūryboje ne tik gelbsti – kartais jis pakiša koją. Margaritos „pagimdytas“ žaislinis drakoniukas – abejotinas simbolis, o prie kraujuojančios moters kojos pririštas gramofonas per šėtonišką puotą atrodo dirbtinai keistai, sunkiai suprantama, ką tai reiškia...

Improvizacija klasikinio romano temomis kuklioje scenoje, užpildytoje asketiška scenografija, turi ir pliusų, ir minusų – vaidinant vos dviem aktoriams reikia labai tiksliai pasirinkti tiek išreiškiamą idėją, tiek būdus jai išpildyti. Būtent vieno ryškaus, sodraus, visą spektaklį paaiškinančio blyksnio man čia ir pritrūko. Nors „Vakaro su knyga“ finale, regis, paties V. Bareikio į katino Begemoto lūpas įdėtos įžvalgos apie Bibliją siejosi su kūrinio pradžia (pokalbis apie Dievo nebuvimą ant suoliuko), tačiau reikėtų geriau apgalvoti kūrinio visumą, mat šįsyk pradžia užgožė finalą, tad vyksmas liko „nesuveržtas“, pasklidas.

Kita vertus, aktoriaus-režisieriaus pasirinkta forma jaukiai intymi, aktoriams nesunku užmegzti ryšį su žiūrovais, deja, „Meisterio ir Margaritos“ tragizmas įspaudo išsiskirstančių žiūrovų veiduose lyg ir nepaliko... 

Ar sakau, kad pirmasis V. Bareikio blynas režisieriaus-debiutanto virtuvėje prisvilo? Tikrai ne. Vienas kitą keitė herojai, o emocijos čirškėjo lyg ant keptuvės... Ar visi išgyvenimai buvo kūrybiškai įtaigūs? Jaunų aktorių V. Bareikio ir I. Lencevičiūtės pastangos pabrėžtinai tikros, o perspaustas, pervaidintas tikrumas kartais erzina. Kaip, beje, ir režisūrinių sprendimų gausa. Kam taip skubėti kuo daugiau parodyti? Juk laukiame, eisime ir į kitą V.Bareikio pastatymą.

Fotografijos Gailės Laukevičiūtės

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1