2009-11-24

Vis populiarėjanti menų sintezės idėja tapo ir šių metų renginių ciklo „Aura ir kiti demonai“ „arkliuku“. Keturis vakarus Kauno Verslo lyderių centre „BLC” veikusioje kūrybinėje laboratorijoje jauni ir patyrę menininkai pristatė netradicinį požiūrį į muziką, poeziją, šokį ir fotografiją. Jūsų dėmesiui – įspūdžiai iš kiekvieno „demoniško“ vakaro.

I diena

Pripažinkime, sterilios verslo centro aplinkos ir modernaus meno derinys skamba neįprastai ir net kontraversiškai. Kita vertus – būtent naujas skirtingų dermių kombinacijas ir nepatirtus pojūčius mėgsta nūdienos publika ir, žinoma, šiuolaikinio meno kūrėjai.

Akivaizdu, jog į ketvirtadienį (lapkričio 18-ąją) vykusį šiuolaikinio meno laboratorijos „Aura ir kiti demonai” atidarymą susirinko dvi žiūrovų grupės: tie, kurie vargu ar suprato, kur eina ir tie, kurie tiesiog gyvena „Auros” ritmu. Kaip bebūtų, tarp minimalistinių „BLC” Verslo lyderių centro sienų ir statiškų svečių netikėtai išnyrantys, provokuojantys neprognozuojamas reakcijas, banguojantys šokėjų siluetai dovanojo stiprius pojūčius ir užliejo iš pirmo žvilgsnio šaltas, sukaustytas erdves, judesiu, maksimaliu kūno išlaisvinimu ir nepaprastai vizualia kūno plastika.

„Auros” šokėjų pasirodymas, primenantis jau ir mūsų šalyje populiarėjančio „flashmob” reiškinio formą, tapo įžanga į naujos, „Kito meno” erdvės atidarymą. Renginio svečiai nejučiomis iš stebėtojų tapo dalyviais, kuriuos netikėtai atsirandantys šokėjai pavertė savo „performanso” ašimi.
Antrąja renginio dalimi tapo audiovizualinės poezijos grupės „AVaspo” koncertas. Netradiciškai eiles „deklamuojanti” Gabrielė Labanauskaitė ir trys jai akomponuojantys kolegos pristatė dešimt originalių poezijos/muzikos kompozicijų, iliustruotų ant sienų projektuojamais vaizdais. Būtent „AVaspo” pasirodymas buvo kontraversiškiausias vakaro pasirinkimas, mat laikiną sceną supanti erdvė, žiūrovų kontingentas ir siurrealizmu dvelkiantys kūriniai vargu ar tilptų į vientisą mozaiką. Kita vertus, šis „koncertas“ tapo retu šansu tiesiog atsipalaiduoti, įsijausti ir paskęsti „meno demonų” kuriamoje atmosferoje...

II diena

Lapkričio 19-osios vakarą ta pati sterili ir minimalistinė „BLC“ erdvė atgijo naujai – tarsi švarus popieriaus lapas, laukiantis dar nematytų kūrėjo prisilietimų ir spalvų. Didžiulio žiūrovų susidomėjimo sulaukusio pasirodymo „kaltininkai“ pateisino, o gal net pranoko lūkesčius.

Ant baltų erdvės sienų, kaip ir atidarymo metu „apsigyveno“ spalvotos projekcijos, tarnaujančios, kaip mistiškas fonas „Auros“ šokėjų duetui – Raimondai Gudinavičiūtei ir Mantui Stabačinskui. Šokio projektas pavadintas „Taip“ vardu atvedė žiūrovus į kūno plastika, muzika ir daugiaprasmiška jausmų išraiška kuriamą istoriją. Skambant gyvos violončelės intarpams, atliekamiems Snieguolės Mikalauskienės, ir besikeičiant projekcijų vaizdams, šokėjai kūrė minimalistinį „spektaklį“, kurio siužetas galėjo būti perskaitytas individualia, kiekvieno žiūrovo sąmonės kalba. Ši kūno plastika pasakojama meilės istorija kartu yra ir praeities aidų interpretacija ir ateities vizija, ir vidinio grožio apraiškų išaukštinimas.

Kaip sako patys „Taip“ projekto kūrėjai: “tai judesį, vaizdą ir garsą apjungianti individo savirefleksija, skatinanti ieškoti vidinių slėpinių: grožio, džiaugsmo, kūrybiškumo, meilės sau ir kitam“. Nežinia, ar savus atsakymus rado pasirodymo žiūrovai, tačiau vargu ar kuris suabejojo šokėjų profesionalumu. Nuolatinis kontaktas, nenutrūkstama skirtingų dermių jungtis, paprastumas ir lengvai įžvelgiamas fizinis menininkų kūnų nuovargis kūrė įtaigumo ir įsimintinumo aurą. „Taip“ pasirodymas – vienas iš tų, kuriuos gali stebėti ir analizuoti daugybę kartų, atrandant vis naujus užkoduotų minčių slėpinius.

III diena

Lapkričio 20-ąją „BLC“ tiesiogine to žodžio prasme sudrebino įspūdingas alternatyviosios muzikos kūrėjų „Fusemarc“ pasirodymas. Skirtingai nei daugeliui susirinkusiųjų, pažintis su ne vienerius metus liaupsinamu kūrėjų penketu, man buvo nauja. Tačiau toks būdas atrasti negirdėtas muzikos variacijas, turi savų pliusų, mat ateini nieko nesitikėdamas, nesupančiotas išankstinių nuostatų ar stereotipų, o tiesiog trokšdamas išgirsti.

Sakyti „Pamačiau. Išgirdau. Susižavėjau“ būtų per silpna. Tai, ką vakaro svečiams dovanojo „Fusemarc“, galima vertinti pačiais aukščiausiais balais, mat grupės nariai – vokalistė, du gitaristai, būgnininkas ir už dviejų kompiuterių „besislepiantis“ projekcijų valdytojas – tiesiog gyveno scenoje, atiduodami kiekvieną nepriekaištingai pateikiamą garsą, vaizdą ir judesį. Aštrus „Fusemarc“ skambesys ir milžiniškos ant sienos projektuojamos iliustracijos hipnotizavo. Kartkartėmis rodės, jog „tuoj tuoj“ sprogs ausų būgneliai, žvilgsnį kaustė dideliu tempu besikeičiantis video montažas, o stiprus ir išskirtinis vokalistės Vikos balsas kūrė iliuziją, jog klausomės lietuviškosios Björk. Arba kažko daugiau.

Didžiausias „Fusemarc” pliusas – absoliutus išbaigtumas, vientisumas ir nepriekaištingumo siekimas, kurio dėka žiūrovas nubloškiamas į trumpalaikį transą. Dvi valandas trukusio pasirodymo metu susirinkusieji išgyveno elektronikos, roko, audiovizualumo ir siurrealizmo sintezę. Žinoma, nuomonių apie šį skambesį ir jo poveikį gali būti įvairių, tačiau būtų sunku nuginčyti, jog tai – šviežio oro gūsis lietuviškoje muzikos padangėje.

IV diena

Daugelis renginių ciklo tikėjosi nepakartojamo reginio įspūdingai aprašytą paskutinio (lapkričio 21-osios) vakarą, kur buvo žadamas fotomeno festivalio „Kaunas Photo‘09“ programos „Kaunas Photo RECYCLED“ „vainikavimas“ – devintoji perdirbtos fotografijos pamoka.

Tikriausiai pagrindinė organizatorių klaida buvo noras per minimalų laiko tarpą, pristatyti maksimalų informacijos kiekį. „Kaunas Photo“ organizatorius Mindaugas Kavaliauskas žaibišku greičiu keitė skirtingų autorių fotografų skaidres, kartkartėmis ūpą menkino „techniniai nesklandumai“, tad net ištvermingiausi „vaizdinės informacijos rinkėjais“ tapę žiūrovai pavargo, o susidomėjimą keitė nuobodulys.

Ne itin pavykusią pirmosios ir antrosios dalies samplaiką išgelbėjo taip lauktas kūno ir šviesos performansas devintosios fotografijos pamokos „Pamiršk fotoaparatą“ tema. „Auros“ šokėjai ir „Kaunas Photo“ organizatoriai susivienijo bendro rezultato – „fotokūno“ – kūrimo vardan. Netradicinė terpė naujai atskleidė „Auros“ šokėjų charakterį, dar kartą įrodė jų profesionalumą ir gebėjimą eksperimentuoti.

Raudona šviesa užpildyta erdvė kūrė fotografijų ryškinimo laboratorijos iliuziją. Kartas nuo karto apšviečiami šokėjų veidai, nepriekaištingi judesiai atrodė įspūdingai. Sunku patikėti, tačiau šokėjų kūnai buvo gausiai padengti aliejumi. Teko girdėti, jog šiam pasirodymui prireikė net dešimties litrų skysčio.

Tai pasirodymas, pagrįstas stipriu fiziniu kontaktu ir kūniškumo afišavimu. Jau minėta šviesą sugerianti medžiaga (aliejus) kūrybinio proceso metu pasitarnavo netradicinio rezultato sukūrimui: slidžiais kūnais besiliesdami prie fotopopieriaus šokėjai paliko atspaudus, kurie čia pat buvo išryškinami ir pateikti, kaip didelio formato nuotraukos, įrodančios, jog „fotografuoti“ galima ir nepasiimant fotoaparato iš namų.

Reziume

Organizatorių tikslas į darnią sintezę sulieti skirtingas menų rūšis – pasiteisino. Žiūrovai išvydo netradicines šokio, poezijos, muzikos, projekcijų ir fotografijos jungtis, galėdami kiekvieną jų interpretuoti savaip. Idėja sukurti sterilių verslo erdvių ir šiuolaikinio meno samplaiką – išties sveikintina ir novatoriška. Stebino tik kiekvienos dienos auditorija: buvo galima įsitikinti, jog dalis žiūrovų (tikriausiai turinčių kvietimus ar atėjusių svečių teisėmis) nelabai suprato, ką ir kodėl čia veikia. Kita vertus – šis renginių ciklas didelis žingsnis pirmyn, kuriant šiuolaikiškus, integruotus ir modernius meno procesus. Įvykus trečiajai kūrybinei laboratorijai „Aura ir kiti demonai“ belieka tikėtis, jog sulauksime ir ketvirtosios.

Autorės fotografijos

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai