2009-11-16

Lapkričio 14 – 15 d. Vilniuje, „Lėlės“ teatre buvo pristatytas Algirdo Mikučio režisuotas fantastinis groteskas „Žaliojo žąsinėlio teatras“, paruoštas pagal absurdo novelių meistro Konstanto Ildefonso Gałczyńskio minidramas. „Juodą“, tačiau linksmą darbą šį sykį atliko IV kurso aktorių – lėlininkų kursas. Praūžus geros nuotaikos ir lengvos erotikos uraganui nepuoliau už pečių purtyti režisieriaus ir klausinėti, manau, jau gerokai jam įkyrėjusių klausimų (A. Mikutis šį spektaklį stato bene trečią kartą). Užtat pasirinkau kitą „auką“, Imantą Precą, vieną tų, kurie šį vakarą mums mėgino įpūsti linksmumo į šalto oro prisigėrusius plaučius. 

Aistė: Na, tai rėžk tiesiai šviesiai: kaip tau atrodo, ar pavyko šiandien? Ar galutinis rezultatas jus tenkina?

Imantas: Tiesa sakant... tikrai taip!(Aktoriai iš kuklumo niekada nemirs...) Lyginant su generaline repeticija ir vakarykščiu pasirodymu – šį kartą pavyko geriausiai. Viskas buvo tiksliausiai atlikta, visame kame pavyko išlaikyti ritmą, kuris šiuo atveju yra itin svarbus.

A: Ar jau spėjot sulaukti atsiliepimų, galbūt kritikos iš šiandienos žiūrovų? (Lietuviškai piktdžiugiškai tikiuosi, jog į akis ne vien pagiriamoji migla buvo pučiama.)

I. Taip. Visai neseniai priėjo prie mūsų vienas tų aktorių, kurie vaidino ankstesniame „žąsinėlyje“ ir sako „na jūs dar žali, žali...“. Jis turėjo omenyje, kad mums dar trūksta įdirbio ne tik su pačiomis lėlėmis, bet ir su publika.
(Mano vidinis „piktybiškas nykštukas“, kaip pasakytų Gałczyńskis, atsakymu liko patenkintas.)

A: Na, o jūsų kelrodė žvaigždė, režisierius, ką sakė?

I: Režisierius sakė, kad gerai. Ne taip kaip po generalinės... (Gėdingai nudelbia akis į vyno taurę.)

A: Ir kas gi ten nutiko? (Piktybiškas nykšukas trina rankomis) Nepavyko? Nes kai žiūrėjau jūsų repeticiją tą pačią dieną, man pasirodė, jog didelių priekaištų režisierius jums neturėjo.

I: Taip jau atsitiko, kad generalinė repeticija nebuvo labai gera. Būtent po jos ir nusprendėme kai kurių pjesių visai atsisakyti, nes jose, anot režisieriaus, labiausiai „kliuvome“.

A: Kaip tau pačiam atrodo, ar A. Mikučiui buvo sunku su jumis dirbti?

Pauzė. Tuomet Imantas pavartoja žodį, kurį dėl etikos sumetimų pasilikau sau. Bet kuriuo atveju jis reiškia, kad režisierius ant kupros bus užsikrovęs nemenką naštą. Mėginu išpešti daugiau...

A: Na na, kodėl taip? Panašu, kad lengva nebuvo?

I: Ne tas žodis, kaip nelengva! Juk iš esmės šitam spektakliui pilnai užtektų aštuonių žmonių, o mūsų net septyniolika... Taigi pamėgink įsivaizduoti, kiek nervų kainuoja kiekvienam išaiškinti jo darbus, viską „kas“ ir „kaip“. Juolab, kad ne visi vienodai suinteresuoti tą daryti...

A: Kaip apskritai reagavote, kai režisierius pasiūlė „Žąliojo žąsinėlio teatrą“? Kiek žinau (oi tie paukšeliai čiulbuonėliai...) pirmas įspūdis nebuvo labai geras.

I: Mhm... (Būsimas aktorius teatrališkai ima rakinėtis pakaušį.) Taip... Jei atvirai (Verkis, verkis...), buvo šokas. Vieną dieną Mikutis atsisėdo prieš mus ir kaip kirviu nukirto: „Statom šitą, nes nebėra laiko, maža to, žinau, kaip tą reikia daryti.“. O kai dar jis pradėjo mums skaityti Giłczyńskio minipjeses, mes tik susižvalgėm ir kiekvienas mintyse paklausėm savęs „Nu, tai kur čia bajeris?..“. Reakcija buvo tikrai tikrai... Juk prieš tai dirbom su visai kitokiu režisierium, su visai kitokia pjese (anksčiau būsimiems aktoriams vadovavo lėlių teatro legenda vadinamas Vitalijus Mazūras), o čia... Mes papraščiausiai nesupratome, kas tai yra, kaip į tokią medžiagą reaguoti ir kur apskritai čia reikia ieškoti humoro. Maža to, „žiauriai“ išgąsdino pačios pjesės. Įsivaizduok, kaip skambėjo, pavyzdžiui, kad ir perskaityta pjesė „Gžežulkos pokalbis su vaiduokliu“:

„Uždanga. Pasirodo Gžežulka ir vaiduoklis.
Gžežulka: Kas naujo?
Vaiduoklis: Nieko.
Gžežulka: Tai gerai.
Uždanga.“

Tai išgirdus, pirma mintis buvo „Kaip tai suvaidinti?!“ Ir vėl: „Kame čia bajeris?“. Bet kas įdomiausia, tiek repeticijų, tiek premjeros metu žiūrovai iš šios pjesės labiausiai juokėsi. (Prisimenu ir save, isteriškai besikvatojančią užversta galva.)

A: Bet jei peršoktumėm į dabartį ir aš paklausčiau: o jums patiems dabar ar juokinga?

I: Taip! Kai pradėjome dirbti, gilintis į personažus, nors ir trumpai bepasirodančius scenoje, darėsi vis linksmiau, kol galiausiai „ pagavome kablį“. Tiesa, vėl gi, ne visi. Kai kurie taip ir liko nieko nesupratę ir „neužsiauginę“ noro dirbti. (Hmm... na taip, galbūt kai kuriems piktas dėdė, smaugiantis kačiuką, nepasirodė itin mielas... Beje, čia dera priminti, jog šį spektaklį prieš kelis metus puikiai įvertino vaikai.)

A: O kaip tuomet su tuo charakterių pajautimu? Ar sunkiai sekėsi tą padaryti?

I: Geras klausimas (Stengiuosi...). Įsivaizduok, ateina Mikutis ir sako „Pajausk jį!“. Deja, tuo jo aiškinimas ir pasibaigia. Ką daryti – aišku, o kaip daryti – nė velnio. Tuomet režisierius rikteli: „Na, tu pažiūrėk į lėlę, pažiūrėk tu į ją!“. O aš žiūriu, vis žiūriu – nieko. Tuomet įduodu savąjį personažą kolegai į rankas, pastatau į „darbinę“ padėtį, o pats lekiu į vidurinę eilę ir stebiu. Va tada ir „dzinkteli“. Nors tiesa, yra ir tokių „laimės kūdikių“, kuriems „pajausti jį“ pavyksta gana lengvai.

Čia pribėga Imanto kolega Šarūnas ir pagavęs tai, kas „ant bangos“, puola pasakotis.

Šarūnas: Aš galiu pasakyti, kaip man su Hamletu buvo. (Na, sakyk sakyk...) Kai man pasakė, kad turėsiu vaidinti Hamletą, pirma mintis buvo „Jėzau...“. Na įsivaizduoji. Ir kiekvienąsyk, kai vaidindavau, režisierius sakydavo: „Nu, Šarūnai... Nu tu pažiūrėk pats... Nu...“. Suprask, „tragedija“. O aš žiūriu, t.y. vaidinu, ir nejuokinga man, nors tu ką... Bet šiandien, kai vos išėjus į sceną iš salės pasigirdo kažkieno nevaldomas juokas, pagalvojau „O taip, Šarai, tu gali! Varyk!“. Tai ir pavariau.
 
Kol Šaras gerokai teatrališkiau nei spektaklio metu rodo mums Hamleto monologą, mes mėginam tęsti pokalbį.

A: O to sceninio jaudulio ar daug pas jus?

I: Na čia kaip kam. Pavyzdžiui, kartą buvo taip, kad stovim su kolege, rankose lėlės, ir niekaip nesuprantu, kas vyksta – lėlės dreba, ką čia dreba – purtosi! Pasižiūriu į rankas – nedreba, į lėles – viskas su jomis tvarkoj, o tada žvilgt į kolegę – jos rankos ir visa pati taip tirta, kad net scena virpa, ir kartu man persiduoda (įsivaizduoju dėl aktorių jaudulio krintančius gigantiškus sietynus).

A: Na, o dabar, atvirai – kaip jums tas Algirdas Mikutis? (Geranoriškai perspėju, kad atsakymas bus viešinamas.)

I: Mikutis tvarkoj! (Aha, gal vis dėlto reikėjo nesakyt, kad viešinsiu.) Kaip režisierius, jis „nerealiai“ geras. Savo darbą jis išmano puikiai. Bet va kaip mokytojas, pedagogas... (Nutaiso rūpintojėlio veidą.) Na prisimink, kad ir tą atvejį su personažų pajautimu – jis puikiai įvardija, ką reikia padaryti, bet tuo viskas ir pasibaigia. Be jokių tikslesnių nurodymų. O jų mums, oi, kaip reikia... Bet šiaip jis turi žvėrišką, juodą humoro jausmą. Pavyzdžiui, repeticijos metu rimtu veidu jis pasako pastabą, kuri, kaip tu intuityviai jauti, sykiu turėtų būti ir juokinga. Tuomet palinksi, nusijuoki, o vos nusisukęs puoli kvaršinti sau galvą: „ Bliamba, ką jis turėjo omeny?“. Ir tik vėlai vakare, grįžus po repeticijų: „Aaa! Va ką tai reiškia“ ir imi pats sau vienas kvatotis.

A: O apskritai, režisierius „baubas“ jums ar ne?

I: Gal ir ne. Bet būna ir kraupių atvejų. Tarkim, blogai suvaidini. Maža to, kad ir pats jau tą pačią minutę imi dėl to save graužti, tai dar Algis įbeda į tave akis, ima lėtai artintis, o labai labai prisiartinęs staigiai ištiesia pirštą ir rėžia: „Aš tave išmesiu!“. Va tada nebūna juokinga...

Sulig nauju juoko pliūpsniu į didžiąją teatro salę, kur savo „darbą atidirbę“ jaunieji lėlininkai parodijuoja ką tik rankose laikytas lėles (vien ko verta nuo blogo burnos kvapo žuvusi musė), įbėga tas pats Šarūnas ir teatrališkai ima cituoti savo „globėją“ Algirdą Mikutį: „Velnias, kaip čia nepasigėrus, tiek gražių mergų...“. Aktoriai linksmi žmonės. Maža to, jie mielai lipa ant scenos net ir spektakliui pasibaigus. O tada jau nebelieka laiko kalbėtis, nes juoko gniužulas gerklėj neleidžia ištarti nė žodžio.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2