2009-07-27

Klaipėdos kultūrų kounikacijų centras praeitą savaitę vykusios labai rimtos tarptautinės konferencijos "Dizainas ir šiuolaikinis menas - pridėtinės vertės kūrimas miesto viešose erdvėse" dalyviams pasiūlė atsipalaiduoti eksperimentinės animacijos dirbtuvėse.

Dirbtuvėms vadovavo eksperimentinės animacijos kūrėja kaunietė menininkė Auksė Petrulienė. Uostamiesčio publikai, kuri domisi šiuolaikiniu menu, A. Petrulienės pavardė ir jos kuriamas Psilikono teatras nėra naujiena.

Šmaikščius, kriminalinės tematikos pasirodymus su kiškiais, meškomis, briedžiais, moterimis ir kitomis būtybėmis Auksė kartkartėmis parodo įvairiose uostamiesčio erdvėse. Ji yra dalyvavusi renginyje "Pamirštos vietos", festivalyje "Plartforma", "Kultūropolio" 5-erių metų gimtadienyje. Stebint Psilikono teatro spektaklius, atrodo, kad psilikoninės lėlės ir jų gyvybės alchemija paklūsta tik A. Petrulienės fantazijai ir rankoms.

Pasirodo, jog išsiaiškinti šio keisto žaidimo taisykles ir užkrėsti kūrybiniu procesu A. Petrulienė sugeba ir vaikus, ir užsieniečius. Negana to, jie jaučia malonumą, užsiimdami Psilikono teatro kūrimu.

Aukse, kas yra Psilikono teatras: lėlių teatro atmaina, videomenas, animacija, performansas?

Pirmiausia tai - žaidimas. Jis jungia visus išvardytus žanrus, tačiau nėra nė vienas iš jų. Animacija yra tai, kas vyksta gyvai. O mūsų pasirodymai visada vyksta gyvai, juose nėra jokio montažo. Todėl vadinu juos animacija.

Kaip pati atradote silikono lėlių technologiją?

Aš esu baigusi grafikos specialybę Vilniaus dailės akademijoje. Šis teatras atsirado iš grafikos proceso. Silikono lėlytės padarytos ta pačia technologija, kuria daromi atspaudai grafikos kūriniams. Tačiau Psilikono teatre jos naudojamos ne atspaudui daryti, o pačios tampa kūriniais. Ir dar - judančiais.

Kiek istorijų, spektaklių jau sukūrė Psilikono teatras?

Regis, 6 spektaklius.

Visi jie kriminaliniai. Kodėl?

Mes kuriame istorijas iš kasdienybės tekstų, iš spaudos, anekdotų ir kitos dokumentikos. Nežinau, kodėl, tačiau kriminalai yra įdomiausi. Jų siužetai labai įdomūs, dažnai absurdiški ir komiški vienu metu.

Kada ir kaip kilo mintis organizuoti Psilikono teatro, arba eksperimentinės animacijos kūrybines dirbtuves?

Pastebėjome, kad žiūrovai po pasirodymų smalsauja, kaip mes tai darome, kaip iš arti atrodo lėlytės. Man pasirodė, kad kiekvienam žmogui gali būti naudinga padaryti tokius dalykus. 2005-aisiais pradėjome organizuoti laboratorijas. Pirmiausia pradėjome dirbti su vaikais. Jiems skirtos kūrybinės dirbtuvės buvo pavadintos "Baimės laboratorija". Su lėlių pagalba mes bandėme įveikti įvairias vaikus kamuojančias baimes.

Ką veikėte su konferencijos dalyviais Klaipėdoje?

Kūrybinių dirbtuvių tema buvo "Undinės puola". Undinės - tai blogų, sudėtingų dalykų, kurie labai traukia žmogų, simbolis. Tai įvairios visuomenės piktžaizdės: alkoholis, narkotikai. Jie vilioja ir atrodo gražiai. Bet tik iš tolo. Beje, menas taip pat turi undinės savybių, jis gali traukti. Mūsų tikslas buvo priešpastatyti meno undinės viliones blogųjų undinių gundymams.

Sprendžiant iš dirbtuvių dalyvių užsidegimo karpyti iš žurnalų ir popieriaus įvairius personažus, klijuoti, lankstyti ir braižyti, atrodo, kad žaidimas jiems patiko. Kodėl nesiterliojote su silikonu?

Kūrybinėms dirbtuvėms pasirinkome paprastesnes medžiagas vien dėl to, jog silikonas ilgai džiūva, mes turime tik vieną dieną: sukuriame istorijas ir tą patį vakarą jas pristatome.

A. Petrulienės eksperimentinės animacijos dirbtuvių rezultatus konferencijos dalyviai liepos 22-ąją pristatė vienoje iš nenaudojamų senamiesčio viešųjų erdvių - aikštėje tarp Kultūrų komunikacijų centro ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus.

Jurga PETRONYTĖ

Atgal Komentarai