2009-06-16

Kadaise karinės pramonės gamyklomis garsėjęs Rusijos miestas Permė sparčiai tampa šios šalies šiuolaikinio meno, teatro bei architektūros centru. Dar visai neseniai raketas, chemikalus, druską, o taip pat ir sunkiąją karinę techniką visai Tarybų Sąjungai gaminęs miestas kratosi savo niūrios praeities ir užkariauja meno gerbėjų simpatijas, nepaisant fakto, kad daugeliui buvusių Sovietų Sąjungos gyventojų šio miesto pavadinimas asocijuojasi ne tik su tankais ar raketomis, bet ir su kankynėmis Gulago kalėjimuose.

Neseniai šalia vienos iš karinių gamyklų, ties kuria tebestovi grėsmės nebekeliančios balistinės raketos, buvo surengtas šiuolaikinio šokio pasirodymas. Senoji „Motovilichos“ gamykla, šiomis dienomis tapusi Šaltojo karo kapinių simboliu, pasirodymui pasirinkta neatsitiktinai. Nikolajus Palašenko, vienas iš garsaus Maskvoje esančio parodų centro „Vinzavod“ įkūrėjų, įsitikinęs, kad tokia vieta šiuolaikiniam šokiui tinka tobulai, kaip ir kitos istorinės Permės vietos, kurias ketinama priversti tarnauti menui.

N.Palašenko ir jo kolegos mano, kad Permė gali tapti Rusijos Berlynu, o šalies žiniasklaida miestą jau vadina „Bilbao Kamos krante“, taip vesdama paralelę su Ispanijos miestu, kuris neatpažįstamai pasikeitė jame pastačius garsųjį Gugenhaimo muziejų (Guggenheim Museum). 

Tokiais traukos centrais Permėje gali tapti ir jau minėtoji „Motovilichos“ gamykla, kurioje kovo mėnesį į šiuolaikinės dramos festivalį buvo susirinkę geriausi jaunieji Rusijos rašytojai, bet ir Stalino erą menanti vandens stotis. Ji taip pat šių metų kovą atgimė kaip Permės šiuolaikinio meno muziejus. Iki netolimos praeities garsiausiu Permės muziejumi buvo „Perm-36“ – buvusi sovietų belaisvių stovykla, kuri buvo demonstruojama kaip įspėjimas visuomenei.

Beveik iki Sovietų Sąjungos eros pabaigos Permė buvo užsieniečiams uždarytas miestas. Vėliau, komunizmui sugriuvus, miestui teko sunkus išbandymas, nes visos jame buvusios gamyklos atsidūrė ant išnykimo ribos. Tačiau turtingi mecenatai – privatūs asmenys ir tokios kompanijos kaip naftos perdirbimo įmonė „Lukoil“ – kasmet aukodavo apie tris milijonus JAV dolerių (apie 7.2 milijono litų) tam, kad būtų kaupiama būsimojo muziejaus šiuolaikinio meno kolekcija. Vienu iš dosniausių rėmėjų tapo Sergėjus Gordejevas – turtingas politikas, itin prijaučiantis šiuolaikinei architektūrai. Tuo tarpu vietinė valdžia sutiko finansuoti muziejaus įkūrimo ir išlaikymo išlaidas.

Po to, kai pernai Permės šiuolaikinio meno muziejuje buvo surengta paroda „Rusiška vargšiška“ („Russkoye Bednoye“), daugelis meno pasaulio atstovų pripažino – šis muziejus pretenduoja tapti pasaulinės klasės muziejumi.

Nepaisant to, kad sovietų valdymo metu buvo visiškai izoliuota, Permė – milijoną gyventojų turintis ir 700 kilometrų nuo Maskvos nutolęs miestas – gali pasigirti turtingu kultūriniu palikimu. Ivano Rūsčiojo laikais valdyti šias žemes buvo paskirta Stroganovų šeima, labai propagavusi menus. Antrojo pasaulinio karo metais čia buvo evakuotas ir prieglobstį rado Kirovo baletas iš Leningrado (dabar Sankt Peterburgas). Permės nacionalinės meno galerijos nuolatinėje ekspozicijoje pristatoma kone didžiausia iš medžio drožtų Jėzaus figūrėlių, datuojamų 17-uoju – 20-uoju amžiais, kolekcija.

Pernai, po parodos „Rusiška vargšiška“, kurioje savo instaliacijas pristatė garsiausi šių dienų rusų šiuolaikinio meno kūrėjai, Permė buvo paskelbta „Metų miestu“, o parodos pavadinimas tapo dažniausiai pernai Rusijoje skambėjusia fraze.

Rusijos Kultūros ministerijos patikėtinis Permės regione Borisas Milgramas įsitikinęs, kad jau po metų Permė taps Rusijos kultūros sostine. „Permei nebūdingas Sankt Peterburgo išdidumas, tačiau ji neturi ir provinciją slegiančios pasitikėjimo savimi stokos“, - festivalio „Naujoji drama“, kuris taip pat persikėlė iš Maskvos į Permę, metu kalbėjo B. Milgramas.

Parengta pagal užsienio spaudą

http://www.nytimes.com/2009/05/28/world/europe/28perm.html?pagewanted=2&ref=dance

Atgal Komentarai 1