Ir ko aš ten nemačiau, arba blondinė Vilniaus knygų mugėje

2009-02-18

Galų gale tauta sulaukė trijų laisvų dienų iš eilės. Mano miestelio gyventojai šia proga net savo kalendorių išsileido: vasario 14 d. – Meilės diena, vasario 15 d. – Stintų diena, vasario 16 d. – Tėvynės. Paprasta ir aišku. Nusprendžiau nesikliauti provincialiu mąstymu ir šventes švęsti sostinėje, tai yra patraukiau į Vilniaus knygų mugę. Tuo labiau kad renginys skelbėsi būsiąs ne bet koks, o jubiliejinis, skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti, „vienas ryškiausių įvykių Lietuvos knygų pasaulyje“, vienas iš projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ renginių. Knygų mugė Vilniuje šurmuliavo nuo vasario 12 iki 15 d. ir iš tiesų žadėjo nemažai pramogų: susitikimų su rašytojais, kūrybinių konkursų, autografų etc.

Nutariau, kad visame maratone nedalyvausiu, užteks dalies distancijos, o kai pajusiu, kad „dūstu“ nuo raštų ir rašytojų, spruksiu nuo jų kuo toliau.

Taigi pirmiausia nusliūkinau į Dalios Satkauskytės knygos „Subjektyvumo profiliai lietuvių literatūroje“ pristatymą (LLTI, knygų serija „Ars Critica“). Nuėjau ne dėl to, kad „Forumą“ palyginti lengva rasti. Buvau netyčia girdėjusi vieną kitą D. Satkauskytės paskaitą ir tikėjausi, kad pristatyme sužinosiu apie ką apytikriai knyga, o tada pirksiu arba nepirksiu. Nors šiaip jau iš anksto leidau sau įsigyti kokias dvi knygas, ne daugiau.

Veiksmą struktūravo V. Gasiliūnas, apie knygą kalbėjo ne tik pati autorė, bet ir tokie žinomi literatūrologai kaip J. Sprindytė ir K. Nastopka. K. Nastopka pasakė galbūt esminius D. Satkauskytės knygos kodus: „naujai reflektuojama klasika“, „naujas požiūris į drabužį, gamtos lyrizmą“. Šios nuorodos dar neįkvėpė nepalaužiamam norui „imkiet ir skaitykiet“, juo labiau kad J. Sprindytė, panaši į senovės japonų graviūrą (veido išraiška, spalvinė drabužių gama), nors ir gražiai atsiliepė apie savo jaunosios kolegės darbą, bet, rodės, vis dar kažką mąsto ir nesiryžta pasakyti.

Šiame pristatyme labai aiškiai nuskambėjo frazė „drabužiai kaip socialinis kodas“. Gal ne visai tinkamai supratau, ką šis apibūdinimas reiškia, bet nusprendžiau patikrinti, kaip tai veikia tikrovėje. Apie šį bandymą papasakosiu arba įterpsiu šį tą truputį vėliau, ir ne tik apie drabužius, bet ir apie skrybėles, kepures, šukuosenas bei lapių kailius, o dabar noriu grįžti prie D. Satkauskytės knygos. Juk esminis klausimas knygų mugėje turėtų būti ne „skaitysiu ar neskaitysiu“, o „pirksiu ar nepirksiu“. Tuo labiau kad pastarasis sprendimas lyg ir lemia antrąjį: jeigu jau nusipirksiu, tai gal kada ir paskaitysiu...

Nutariau, kad nusipirksiu šią knygą. Ir ne dėl to, ką apie ją sakė K. Nastopka ar J. Sprindytė, ar V. Gasiliūnas. Dėl to, ką pasakė (pacitavo) pati knygos autorė. Pacitavo A. J. Greimą, kad „žmogaus vidinis gyvenimas panašus į šūdo krūvelę“. Nutariau, kad skaitydama išsiaiškinsiu, kaip „subjektyvumo profiliai“ susiję su pastaruoju teiginiu.

Nemačiau Aušros Marijos Sluckaitės Jurašienės nei Alfredo Abarcos, nenuėjau į Jorge Luiso Borgeso „Pramanytų būtybių knygos“ pristatymą (pati jų prasimanau), nenuėjau ir į L. Donskio „Kultūros filosofijos metmenų“ prezentaciją, mat nutariau išsirinkti savo knygų jei ne dešimtuką, tai bent penketuką, o tam reikia ir praktinio įdirbio – bent pasidairyti, ką siūlo didieji ir mažieji leidėjai. Įtariau, kad sumanyta akcija vienai gali būti per sunki, bet bičiuliai atsisakė joje dalyvauti. Nežinau, ar priežastys užtektinai rimtos: „einu gerti alaus“, „nežadu pirkti bilieto į šią plėšrūnų apgavikų leidėjų šventę“ etc.

Kadangi šventėje jau dalyvavau, nusipirkau knygą, kurios tikrai norėjau, – P. Hoego „Tyliąją mergaitę“, o dar kitą, A. Murdoch „Juodąjį princą“, kiek vėliau įkalbinau nusipirkti seserį. Jei dalyvaujam, tai dalyvaujam, jei perkam, tai perkam: „Fifty fifty.“

17.00 val. konferencijų salėje 5.2 vyko K. Navako knygų „Du lagaminai sniego“, „Stalo sidabras“ bei jo sudaryto rinkinio „Dar penkios minutės nakties“ pristatymas. Gražu buvo žiūrėti, kaip didieji leidėjai „Tyto alba“ ir „LRS leidykla“ yra išmokę rinkos žaidimų. L. Varanavičienė ir V. Sventickas šmaikštavo, žaidė ir visaip kitaip nėrėsi iš kailio (pasakykim, kad kalbininkai pyktelėtų, bet visi kiti suprastų), kurdami K. Navako „piarą“. Nors gal šitam kūrėjui to nebereikia, ar reikia?

L.Varanavičienė teigė, kad K. Navakas – „visų leidėjų svajonių jaunikis“, kad jis –  „forever young“, kad autoriui nesvarbios žanrų ribos, nes jis pats yra žanras, o jo stiliaus pagrindas – dermė... etc. V. Sventickui panegirikos žanro srityje p. L. Varanavičienės praspjauti nepavyko, na, bet jis K. Navakui padovanojo vinilinę „The Beatles“ plokštelę. Sutikite, kad autorius ne kasdien tokių dovanų gauna.

K.Navakas stengėsi ir buvo žavus, netgi, sakyčiau, „popsinis“. Pavyzdžiui, jis sakė, kad „vyną lakdamas nieko gera neparašysi“. Aš tai žinau, bet ar Navakas tai žino, ar tik sako, suabejojau. Neįtikinai manęs, Kęstuti, o juk aš, Ieva, potenciali skaitytoja, gal būčiau ir įsigijusi kokį „lagaminą sniego“, bet kažkodėl apsigalvojau. Et, tie gyvieji klasikai! Kad juos kur galas! Geriau besižiebiančios literatūrinės padangės „žvaigždutės“.

Maniausi vieną tokią rasianti konferencijų salėje, kodiniu pavadinimu 5.3. Ji buvo įsikūrusi kažkokioje labirintiškoje vietoje, tad švelniai pavėlavau. Kai atėjau, kalbą jau rėžė Karolis Baublys. Jis lygino Elžbietos Latėnaitės romaną „Apsichė“ su tokiais žinomais autoriais kaip O. Wilde’as, ieškojo paralelių su kitais visuotinės literatūros klasikais, mat, jo supratimu, kalbos paradokso poetika jaunoji kūrėja jei ne pranoksta, tai bent prilygsta visuotinai pripažintiems autoritetams.

Matyt, šių paradoksų vienoje vietoje man jau buvo per daug: niekaip negalėjau susikaupti ir girdėjau tik atskirus rimtos bei įžvalgios kritiko prakalbos gabalus. Ir ne tik todėl, kad toje salytėje buvo per daug žmonių ir per karšta. Karolio Baublio šukuosenos, net man, blondinei ne iš prigimties, šioje vietoje buvo per daug. Čia ir prisiminiau aprangą kaip „socialinį kodą“ ir mintyse bandžiau „atkoduoti“ geltoną kritiko sruogą tarp šateniškų „pievų“, padailintų plaukų želė. Nežinau, kodėl prisiminiau tokį seną holivudinį filmą su Cameron Diaz „Pakvaišę dėl Merės“ ir vieną scenelę, kur personažas laukia ateinančios savo merginos bei visokiais būdais šiam pasimatymui ruošiasi. Nežinau.

O kur dar A. Katkevičius su savo aliuzijom į daktarą Hausą, maždaug taip: „Kai niekas nebežino ką pasakyti, kviečiasi mane, literatūrologijos daktarą Hausą...“ Kažin, kažin. Nors kalbėta gražiai. Pavyzdžiui, „sumokėjau už pažintį su Elžbietos Latėnaitės knyga savo gyvenimo laiku ir to nesigailiu“ (A. Katkevičius).

Nusprendžiau, kad pažinčiai su šia knyga skyriau ir taip gana daug savo gyvenimo laiko, tad jos tikrai nepirksiu ir neskaitysiu. Kai E. Latėnaitė išleis antrą knygą, galbūt tada jos kalba nebebus tokia paradoksali ir nereikės skaitymo „malonumo“ lyginti su tuo, kurį patiri šifruodamas Kantą.

Tekantis gyvenimo laikas... Velniop tuos beletristus! Užsukime ten, kur yra dvi eilės: viena prie maisto, o kita – prie gėrimų. Racionalu ar ne? Iš tolo pamačiau RoRa ir jo stilingą snapelinę kepuraitę. Gal poetui šalta? S. Nėris: „...gal ir saulei kartais šalta...“ Poetas manęs nepastebėjo, matyt, kepurės snapelis kliudė. Ką darysi, niekis. Ne tokių praradimų teko išgyventi.

Galbūt pats laikas paklausyti, ką apie mirtį sumąstė istorikas M. Paknys. Tad nuėjau į jo knygos „Mirtis LDK kultūroje XVI–XVIII a.“ pristatymą. Istorikų nepažįstu iš veidų, todėl kiek sunervino, kad nebuvo pristatyti kalbėtojai, tuo labiau kad jų vardai nesutapo su įrašytais programėlėje. Aišku, kad dalyvavo pats autorius Mindaugas Paknys. Na, kadangi pristatymuose dažniausiai lankosi sava „chebra“ ir tokių Ievų kaip aš pasitaiko nedaug, iš šalia sėdinčiųjų sužinojau, kad kiti yra autoriaus kurso draugai: Liudas Jovaiša (istorikas) ir Nerijus Šepetys (šiuo metu žurnalistas), o dar vieno asmens tiksliai identifikuoti nepavyko. Greičiausiai tai buvo P. Vildžiūnas, leidyklos „Aidai“ atstovas. Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad su panašia problema susidūriau ir kituose pristatymuose: autoriams ir leidėjams, kritikams ir kitiems kultūros žmonėms atrodo, kad jie yra tokie garsūs, jog visi turi juos atpažinti. Bet jeigu aš gyvenu kaime ir į sostinę atvažiuoju tik du kartus per metus? Pavasarį į Kaziuką ir dar vieną kartą netyčia?

Taigi M. Paknys ir menas numirti arba gyventi mokantis numirti. Supratau, kad tokių pamokų man reikia, nors dar nežinia, kada ta „broma ing viečnastį“ versis, nesvarbu, kad penktadienis ir dar 13-oji. Klausydama mintyse kartojau tokią mantrą: „...ir nebus mirties karalijos...“

Penktadienis buvo tikrai ilgas, galbūt ir dėl to, kad 13-as. Supratau, kad laikas iš čia keliauti, nes dar vienas pristatymas ir užsimanysiu veltinės kepurės à la asilo galva. Kažką iš pažįstamų primenantis anarchistiškas personažas, Navako knygų pristatyme atsisėdęs į pirmą eilę, tai užsidėdavo ją, tai nusiimdavo. Ak, tiesa, jis dar turėjo tokią keistą pypkę su veidrodėliu, nesupratau, kokia jos paskirtis čia, toje knygų fiestoje, ir apskritai nesupratau veidrodžio paskirties, gal patikrinti, ar dar esi gyvas po kelių apsilankymų įvairių knygų pristatymuose iš eilės?

Ilgasis penktadienis baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis, – su vynu. Bet kalbėjomės ne apie knygas, tiksliau, apie tai, kodėl mano išsilavinusi ir gana intelektuali sesuo neatpažino praeinančio pro šalį Marčėno, bet atpažino Čekuolį ir Šeduikytę. O knygas ji skaito: štai dabar tebesigrumia su Irvingo „hanteliu“, dar patarė man paskaityti kažkokį Irviną D. Yalomą. Ir tikriausiai paskaitysiu. Neabejoju, kad tai daug geriau negu „Delfi“ ir „Colibrio“ „iškepto“ rašytojo Alberto Danusevičiaus romanas „Perkūno karys“.

Mat šeštadienį nusprendžiau apsilankyti tokiam, pavadinkim, popsiniam renginuke, kuriame dalyvavo Gabrielius Liaudanskas, dar kitaip žinomas kaip Svaras, ir Jurga Šeduikytė. „Delfi“ buvo paskelbę „Kitokį literatūros konkursą“ ir jo nugalėtoju tapo minėtas A. Danusevičius. Neabejoju, kad p. A. Danusevičius moka ne tik skaityti, bet ir rašyti, tik smarkiai abejoju tuo, kad jis – rašytojas. Čia kaip tuose televizijos dainų ir šokių dešimtukuose, kur vienas „profas“, kitas – ne. „Profas“ šiuo atveju buvo tas paukštis, na žinot, „Colibris“.

Gražu buvo žiūrėti, kaip Jurga kviečia vaikus kurti pasakos. Neįsivaizduoju, iš kur jie tų vaikų galų gale gavo, nes man matant nė vienas dar nebuvo pasirodęs, nors buvo siūloma ledų, kviečiamos net nėščios mamos, ir panašiai. Šiaip ar taip, kažkoks kūrybinis veiksmas įvyko, nes paskui tame pačiame „Delfi“ portale mačiau nuotraukų ir skaičiau pasakojimą, kaip esą smagu su vaikais kurti pasaką.

Ir ko aš ten dar nemačiau? Nemačiau D. Kalinauskaitės, bet nusipirkau jos knygą, nes „Niekada nežinai“ tapo LLTI skelbto kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuko pirmuoju numeriu, drauge prigriebiau ir seniau pasirodžiusias G. Radvilavičiūtės „Suplanuotas akimirkas“. 

Dar beveik nemačiau rašytojų ne vilniečių. Porą sykių prasilenkiau su M. Valiuku, „Druka“ buvo išsikabinusi plakatus su E. Karnauskaite ir R. Rastausku, tiek žinių. Ar Vilniui ir Lietuvai pajūrio kūrėjai neįdomūs, ar kai kurie leidėjai manosi išgyvensią ir be autorių. Kam jie? Šitą knygą išleidom, kitos dar neparašė. Ir apskritai, juk rašytojas – tai ne fotografas ar dainininkas, kas kad į geriausiųjų dvyliktuką įtrauktas, dvyliktukas – ne tas, ne dainų ir šokių, tik kūrybiškiausių knygų.

Dar nusprendžiau nematyti A. Makino ir Lauros Sintijos, nes ji pastaruoju metu ir kituose kontekstuose matoma, vadinasi, dar bus progų, „mano gyvenimo laikrodis“ tiksi ir tikina, kad laikas namo, nes kažkas rašo ilgesingas žinutes iš serijos „brangioji, tikiuosi nepamiršai, kad šiandien vasario 14 ir mes vakarieniaujam ne namie“. Kur ten pamirši!

Tikrai vakarieniavau ne namie. Pakelės užkandinėje nusipirkom spurgų, mineralinio ir traškučių su aguonom. Baisiausiai snigo ir pustė, bet klausėmės keistų pasakų apie briedį Eugenijų ir lydeką Ifigeniją, o paskui klausėm „Pūko“, mat norėjom kartu su „69“ merginom padainuoti „Skrisim, manau, kad galim... o visa kita...“ Kiek gi galima būti rimtoms ir pakaltinamoms? Tiesa, dvylikametis Paulius mus apkaltino muzikinio skonio neturėjimu ir bandė perauklėti paleisdamas „youtube“ surastą Rihanną, bet mes irgi nepėsčios. Buvom žiaurios dvylikamečiai ir savo ruožtu visu garsu leidom Pavelo Giunterio „Giunter Percussion“. Deja, pasirodė, kad nė vienas neturim nuojautos: nacionalinės „Dainų dainos“ nelaimėjo nei Rihanna, nei Minougue, nei juo labiau Giunteris. Tegyvuoja Sasha Son! Na ir kas, kad nemokam jo dainų, George’as Michaelas galbūt moka.

Ak, tiesa, negalima atsilikti nuo mados, metas paskelbti asmeninį Ievos iš Galudienių knygų penketuką (autoriai surašyti abėcėlės tvarka, sudėliosiu perskaičiusi):

     I.   Hoeg Peter, Tylioji mergaitė, – Vilnius: Tyto alba, 2009.

     II.   Kalinauskaitė Danutė, Niekada nežinai, – Vilnius: Baltos lankos, 2008.

     III.  Paknys Mindaugas, Mirtis LDK kultūroje, – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2008.

     IV.   Satkauskytė Dalia, Subjektyvumo profiliai lietuvių literatūroje, – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008.

      V.   ................................................................................................

P. S. Čia įsirašykit ką norit. Vilniaus knygų mugėje išmokau užmegzti kontaktą su galimais skaitytojais, pasirodo, tam tinka paraštės ir prierašai bei kitokios švelnios provokacijos.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai