Keturių menininkų paroda Jurgio Baltrušaičio namuose Maskvoje ir įvairios su ja susijusios peripetijos bei įspūdžiai

2009-11-17

Panašiai galėčiau pasakyti ir apie kitą dieną aplankytą „Vinzavodą“ (Винзавод) – taip pat buvusiame pramonės įrenginyje įsikūrusį menų centrą. Pastaroji įstaiga man netgi patiko labiau nei Garažas. Vien dėl to, kad čia buvo galima pamatyti ir gyvesnio, aktualesnio, ne tokio oficialaus bei pompastiško meno. Dėl to vertėjo belstis iki Kursko geležinkelio stotis, klaidžioti jos požemiais, valgyti blynelius kažkokioje „zabėgalkėje“, žiūrėti į kinietiškus suvenyrus kioskuose. Pavyzdžiui, labai patiko Aštuntojo tarptautinio pieštų istorijų festivalio paroda su galybe komiksų. Kurią, beje, Zavadskai vertino labai skeptiškai – esą, viskas vienoda ir standartizuota. O man patiko vien dėl to fakto, kad tai konkursinis renginys ir į dalyvavimą galėjo pretenduoti visi. Ir netgi gana „žali“ autoriai buvo pateikę visai įdomių darbų. Ypač patiko tokio Ženios (septynerių metų vaiko) istorija apie kiškių medžioklę. Primityviai laisvas piešinys (naivumas susijęs su siaubu), juokingas pasakojimas (tariamas nerūpestingumas nutviekstas siaubo ir drebėjimo) – tiesiog dėk į knygą ir skaityk. Arba kaip buvo galima neatkreipti dėmesio į Alimo Velitovo personažą Superveltinį, drąsiai pasitinkantį ir kovojantį su pasaulinės ekonominės krizės nepritekliais ir blogybėmis? Na, komiksus aš tiesiog mėgstu. Juolab, kad nenuvylė pati ekspozicija – skaitmeniniai atspaudai iškabinti nemažoje skliautuotoje patalpoje.

Dar, tame pačiame „Vinzavode“, Regina galerijoje su Aiste net klykėme nuo Mosley Ryan‘o – jauno britų tapytojo darbų. Paroda buvo jau vieną dieną pasibaigusi, todėl buvome be galo patenkinti galėję išvysti tikros tapybos (ach, tas potėpių laisvumas, piešinio gražumas), prisodrintos nepralenkiamos angliškos ironijos bei aristokratizmo.

Taip pat didelis atradimas buvo stalininių metų „primityvo“ iš Ukrainos – Panaso Jarmolenkos retrospektyva Proun galerijoje. Primityvu jo nedrįsčiau vadinti, kadangi dalis mūsiškių to metų tapytojų vargu ar galėtų lygintis su šiuo savamoksliu. O jo tapybai – portretams, kabintiems garbingiausiose namų vietose – būdinga dar sarmatiškojo portreto tradicijos tąsa bei naujojo daiktiškumo ilgesys.

Nesigirsiu ir nekalbėsiu, kad lankiausi ir „klasikiniuose“ Maskvos muziejuose bei galerijose – nuo Puškino iki Tretjakovkės, nes jau ir taip šia tema prisigyriau. Ar net neminėsiu ЦДХ (Centrinių dailininkų rūmų) – tik pastebėsiu vieną dalyką, kad masteliai daro savo. Ir kai žiūri į XX amžiaus pirmosios pusės rusų modernistus (o atmintyje šmėkščioja jiems lygiaverčiais galintys būti nebent, mano subjektyvia nuomone – klasikiniu tapybiniu išsilavinimu nepralenkiamas Eidukevičius, savo užmoju ir ekspresija veikiantis Galdikas – koks jis bebūtų tuštokas – ar net du portretinius šedevrus nutapęs Šileika – turiu omenyje Naujalio bei Dauguviečio portretus) arba nuo grindų iki lubų sienas uždengusius XXI amžiaus komercinės tapybos pavyzdžius, supranti, kad lietuviškieji masteliai yra juokingai maži. Vietinis susireikšminimas be galo provincialus ir juokingas.

Dar pastebėsiu, kad maskvietiškoji aplinka nuo vilnietiškosios (kalbu apie viešąsias erdves) kartais ypatingai ir nesiskiria, jeigu vėl ne tas pats lemtingas mastelis. Pavyzdžiui, kortežais ir tarnybiniais automobiliais su švyturėliais pirmyn-atgal zujantys Kremliaus pareigūnai yra tik kur kas labiau išsipūtę, iki padebesių išdidėję lietuviški klerkai bei bonzos, Vytauto Kašubos Gediminas yra sumažinta Zurabo Ceretelio stovylos kopija (bent jau nuo baisiojo Petro I su burėmis skiriasi tik gabaritais, bet ne ikonografija ir plastika), o prie Maskvos upės auksiniais kupolais besididžiuojantis soboras kažkuo labai artimas mūsiškiams valdovų rūmams. Net neformalus jaunimas Rusijos sostinėje atrodo kolosalesnis – gal todėl, kad žaidžia su kalavijais bei žongliruoja liepsnojančiais pagaliais, o mūsiškiai tegeria alų Sereikiškėse ir riedinėja su lentomis?

Tad ir mūsų ketvertas atrodo kukliai Maskvos dydžių fone. Lietuviškai paprastas ir net pilkas, kaip gimtasis grumstas iš kokių nors dzūkiškų ar žemaitiškų laukymių. Iš kitos pusės – tai ir yra visa stiprioji pusė. Tuo skiriamės ne tik nuo rytietiškų, bet ir nuo vakarietiškų kaimynų. Ne tokie oficialūs, ne tokie konjunktūriškai teisingi, ne žaidžiantys antraštinėmis socialinėmis aktualijomis, ne tokie dekoratyviai saldūs, ryškiai tušti. Tiesiog manipuliuojantys asmeniniais išgyvenimais bei patirtimis, mėgstantys paprastą, lietuvišką rankų darbą bei tautodailę. Kad ir kaip naiviai tai skambėtų... Manau, kad ši ypatybė būdinga ne vien mūsų ketvertui, o daugeliui lietuviškojo meno aspektų. Tai yra jo ir stiprioji, ir silpnoji pusė, į kurią reikia ir kritiškai žiūrėti, ravėti visokiausias su tuo susijusias nesąmones ir kartu puoselėti, kaip tyrą, gražų tautinį darželį...

P.s. O dar, kad būtų visai aišku, apie ką čia kalba ėjo, pridedu trumpą mūsiškio ketverto parodos koncepciją (gal net šiek tiek artimą pritemptai Pinault kolekcijos idėjai), iš kurios būtų aišku, ko mes tikėjomės, ko siekėme eksponuodamiesi J. Baltrušaičio namuose.

Tai va:

Keturiuose Jurgio Baltrušaičio namų kambariuose savo kūrybą pristatantys keturi menininkai (kiekvienam atiteko po vieną iš keturių sienų sudarytą patalpą) net ir suvokdami ypatingą skaičiaus 4 (keturi) semantiką bei simboliką, iš tikrųjų nė nebando įkūnyti ar kokiu nors kitu būdu išreikšti pasaulio šalių (šiaurė, rytai, pietūs, vakarai), paros dalių (rytas, diena, vakaras, naktis), Hipokrato apibūdintų temperamentų (cholerikas, melancholikas, sangvinikas, flegmatikas), Aristotelio nustatytų fizikos elementų (Aqua, Terra, Aeris, Ignis), Eriugenos nurodytų gamtos rūšių (creat et non creatur, creatur et creat, creatur et non creat, nec creat nec creatur), Fluddo išskirtų mėgdžiojimo pakopų (Artes Liberaliores, Mineralia, Vegetabilia, Animalia). Keturi autoriai (kuriuos, beje, kaip ir daugelį pažymėtų terminų, galima vertinti kaip bipoliarines jungtis, kadangi jie iš tikrųjų yra sutuoktinių poros) nori žiūrovams pristatyti tai, kas jiems yra aktualu ir įdomu pastaruoju metu, kas juos jaudina ir apie ką jie galvoja. Galbūt tai primena kvartetą, kuriame kiekvienas groja savo melodiją [tikėkimės, kad ne Krylovo apdainuotąjį]. Aistė Gabrielė Černiūtė ieško būdų, kaip sujungti amžinybę ir kasdienybę į vieną neišnarpliojamą dažų, drobinių, šilkinių siūlų ir papjė-mašė rezginį. Vidas Poškus praeitin nuplaukusių vaizdų ir relikvijų pagalba rašo dienoraštį, Lina Zavadskė piešinio, tapybos, siuvinėjimo ir audimo priemonėms kalba bei kuria bendrakultūrinių patirčių nutviekstas intymias mantras ir mandalas. Marius Zavadskis per savo subjektyvųjį lęšį žvelgia į šimtametę ar dar tik kelias dienas skaičiuojančią politinę, kultūrinę, meno istoriją, teleskopiškai bando įžiūrėti kas vyksta ir kas bus. Šiuo konkrečiu atveju – šie menininkai yra paliesti, paženklinti ar tiesiog įpareigoti archetipinio skaičiaus ,,4”. Tarytum kvadrigos žirgai jie yra vienijami vienų vežėčių ir to paties važnyčiotojo. Kalbėdami apie save, savo artimus arba kitus, šie menininkai orientuojasi į universumą ir visuotinumą. Nes, kaip pasakė, Mikalojus Kuzietis, - ,,Ir niekas negali egzistuoti anksčiau skaičiaus, kadangi visa, kas egzistuoja savaip, liudija, kad jis kilo iš skaičiaus”.

P. p. s. Tik po šios parodos parengimo visai netikėtai (kaip būna – draugas pasiūlė) pamačiau maskviečio režisieriaus Iljos Chržanovskio filmą 4. Tik po to prisiminiau, kad ir Michailas Larionovas dar 1914 metais Maskvoje buvo suorganizavęs futuristų parodą Nr. 4. Nors su mūsų kūryba tiesiogiai tai neturi ir neturėjo nieko bendro, vis tiek labai malonu. Kadangi mėgstu tiek režisierių, tiek tapytoją.

Igno Kazakevičiaus iliustracija

Vidas Poškus. Trise Maskvoje, neskaitant menotyrininko IV >>
Vidas Poškus. Trise Maskvoje, neskaitant menotyrininko III >>
Vidas Poškus. Trise Maskvoje, neskaitant menotyrininko II >>
Vidas Poškus. Trise Maskvoje, neskaitant menotyrininko I >>

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai