Keturių menininkų paroda Jurgio Baltrušaičio namuose Maskvoje ir įvairios su ja susijusios peripetijos bei įspūdžiai

2009-11-10

Akys, visų pirma, nukrypo į pigių dažų parduotuvę. Pavažiavę keletą metro sustojimų radome Гамма dažų fabrikėlį su pirmajame jo aukšte veikiančia parduotuve. Ilgai ten smaksojome, ne trumpai rinkomės pigius, visiškai pigutėlius aliejinius dažus, teptukus, pasteles ir akrilus, o viršuje dunksėjo ir dundėjo, pro duris vis nešė ir nešė dėžes su aliejiniais dažais. Mane net šiurpas krėtė nuo fantazijos, kaip viršuje, tiesiai virš mūsų galvų darbininkai tvirtomis rankomis (ar tiksliau – šių prižiūrimi agregatai) mala visokiausius pigmentus, pila juos į tūbeles, užsukinėja kamšelius. Dažų gamykla priminė didžiulį aliejumi atsiduodantį, tūbelėmis besispjaudantį kolosą. Didingas ir gražus reginys! Vienas iš puikiausių, kokį galėjau pastebėti Maskvoje. Deja, visa didybė išgaravo labai greitai – kuomet prisipirktus dažus susidėjome į krepšelius, o šiuos paėmėme į savo rankeles. Nežinau kiek kilogramų sveriančius pundus tampėme po visą didmiestį. Vakarop tai jau tapo sunkiai pakeliama našta. Jaučiausi kaip nešulinis asilas. Manau, kad panaši jausmų drama persekiojo ir Marių, tačiau jis, sukandęs dantis ir stoiškai žiūrėdamas į aplinką bei pasaulį, man to nepasakė. O dar su trenkamais prasidėjęs lietus... Šlapi ir sulinkę nuo svarmenų ėjome žiūrėti daugiau menų...

Papildomo svorio įspūdį sukėlė ir tą dieną paskutinis aplankytasis objektas – garsusis Garažas. Manau, kad daug kas žino, kas tai yra. Kas nežino – gali susirasti ir pasiskaityti. O aš, savo ruožtu, tegaliu referuoti tai, ką apie jį pasakė viena užsieniuose menų vadybos mokslus kremtanti pažįstama mergina. Ji tarė: „Čia yra pats krūčiausias šiuolaikinio meno centras Maskvoje, kurį vienas turtuolis-milijonierius nupirko savo fifai“. Man, kaip menotyrininkui, tokio pobūdžio informacijos visiškai užteko. Eidami link šio Garažo kelis kartus pakliuvome į lietų, kelią maloniai pasiūlė parodyti (deja, į visiškai kitą pusę) paaugliško amžiaus nacbolai (turbūt tai, kad nuo kritulių galvą buvau užsimaukšlinęs kapišonu, juos apgavo – palaikė mane „svajaku“ arba konkurentu). Dar pamenu, kad kirtome kelias tramvajų linijas, praėjome pro kažkokią žinybinę ligoninę ir pakliuvome prie garsiojo Garažo sienų. Ten mus (o Maskvoje šio gėrio niekur netrūksta) pasitiko budrūs apsaugininkai ir metalo ieškikliai bei kitokios apsaugos priemonės, sumokėjome bilietus, kas norėjo – kavinutėje išgėrė beeeprotiškai brangios kavos, apžiūrėjome ten pat padėliotas iki koktumo nužiūrėtas (studijų dailės mokyklose metu) gipsines žinomų skulptūrų atliejas. Tada pasileidome mėgautis šiuolaikiniu menu.

Visa ekspozicija pretendavo į naujausius, paskutinius klyksmus (eksponuota šis bei tas iš François Pinault kolekcijos, kuratorė Caroline Bourgeois). Tai anonsavo ir pats viso šito reikalo konceptas, pretenzingos antraštės apie spektaklio visuomenę, globalizaciją ir taip toliau. Visas reikalas priminė suneštines Dailininkų sąjungos parodas, kuriose bendras, universalus pavadinimas parenkamas tam, kad būtų galima pateikti kiek galima daugiau dalyvių. Šiuo atveju tikslas buvo pristatyti kuo daugiau „glamūrinių“ įžymybių. Iki galo mėgautis nepavyko dėl kelių pirmų, vizitinių kortelių funkciją atlikusių kūrinių: 1) Subodho Guptos Labai Alkano Dievo ir 2) Sod and Sodie Sock Comp O.S.O (Paul MacCarthy ir Mike Kelley). 1) (Pirmasis) nepatiko dėl savosios plastikos – iš „viedrų“, „bliūdų“ ir kitokio aliuminiškai, nikeliuotai švytinčio virtuvinio šlamšto sukonstruota gigantiška kaukolė pasirodė gremėzdiška, per didelė, banali. 2) (Antrasis) darbas – taip pat nemažų mastelių instaliacija su palapinėmis, performansus dokumentuojančia video medžiaga ir panaudotais vibratoriais pasirodė neįtikinama savo idėjiniu lygmeniu. Nežinau, kas dėl to kaltas – parodos užsakovai ar patys autoriai. Tačiau būtent tokioje aplinkoje, būtent Maskvoje, o ne kur kitur kalbėti apie militarizacijos (žinoma, vakarietiškosios, o ne rusiškosios) absurdą, priminė sovietinius laikus, kuomet tariamai pati taikingiausia, laurų lapelius ir baltųjų balandžių plunksneles kitiems kaišiojanti valstybė pasaulyje niekada nepraleisdavo progos demaskuoti kapitalistų ir imperialistų šovinizmo bei agresyvumo.

Šiame pretenzingame, tačiau truputėlį jau senstelėjusiame, juo labiau nieko novatoriško nestimuliuojančio – o tik nugriebusio skaniausias, įspūdingiausias puteles iš įvairiausių bienalių bei trienalių – šiuolaikinių menų konglomerate, kaip bebūtų keista, man labiausiai patiko video darbai. Šiaip videomeno aš nevirškinu ir netgi esu jam alergiškas. Tačiau šį nepakankamumą turbūt kelia tai, kad kaip pastebėjo Lina, į Lietuvą, bent jau Šiuolaikinio meno centrą Vilniuje, gero videomeno beveik niekada niekas neatveža. Pasitaiko tik kažkokios atliekos. Galbūt tam reikėtų paprieštarauti, tačiau teisybės tokiame pasakyme yra. ŠMC eidamas pro eilinį, iki kaulų ir galvos smegenų pabodusį monitorių, purtausi nuo minties, jog reikės prasmaksoti prie eilinės nuobodžios pamokančios istorijėlės. Tiksliau to, ką patys autoriai norėtų vadinti istorijėle. O Garaže su malonumu žiopsojau ir į Moterį-adatą (aut. Kimsooja), kurioje vieniša moteriška figūrėlė leidžiasi stumdoma ir apžiūrinėjama įvairių kultūrų bei civilizacijų megapoliuose, ir į audiovizualinę Pierre‘o Huyghe‘o kompoziciją Les Grands Ensembles. Tik įėjęs į pastarojo darbo ekspozicinį kambarėlį, išgirdau kaipo viena moteris merginai paaiškino: „Na, čia nieko įdomaus, tik muzika labai graži“. Jos ir išėjo (beveik iš karto). O aš įstrigau ilgam. Kaifavau žiūrėdamas į du šviesomis mirguliuojančius daugiabučius, įsivaizdavau tokiu pačiu principu juose darinėjamas duris. Intrigavo laiko kaitos perteikimas. Muzika taip pat kūrė grėsmingai makabriško sapno atmosferą. Būtent tokius kartais tenka sapnuoti. Todėl pamatyti reanimuotą saviškį sapną ir dar kažkur toli nuo namų – visai smagus užsiėmimas. Dar labai patiko Billo Violos spalvotos vizijos. Tačiau, pripažinsiu, po ankstesniųjų filmukų sąmonė jau buvo užsiblokavusi ir intelektas nebenorėjo stebėti ir vertinti. Dėl bendro išsilavinimo (nors per daug tai ir nenustebino) vertėjo pamatyti ir Koons‘ą, ir Flaviną, ir Cattelaną. Visi jie tikrai patiko. Bent jau savo atlikimo lygiu. O ir šiaip reikia pastebėti, kad įspūdį ekspozicija ir pats pateikimas įspūdį padarė, tai tikrai nebuvo prasčiausia, ką matėme Maskvoje.

Bus daugiau...

Vidas Poškus. Trise Maskvoje, neskaitant menotyrininko III >>
Vidas Poškus. Trise Maskvoje, neskaitant menotyrininko II >>
Vidas Poškus. Trise Maskvoje, neskaitant menotyrininko I >>

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai