„Cinkt“ jausena, novelės ruduo, girdėti šlageriai arba progresuojantis deja vu & deja entendu sindromas

2009-11-03

Neabejoju, kad kiekvienas esate girdėjęs lietuvišką šlagerį apie rudenį: „Ruduo, ruduo, krenta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai...“ Lapų auksas klojo šaligatvius lietingą spalio antradienį einant į tradicinį „Novelės rudens“ vakarą Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekoje. Norėtųsi pasakyti ne „lapų auksas“, o tiesiog lapai, bet negalima, nes tokia tradicija, kaip kad ir pats renginys arba jo vieta, arba dalyviai, arba klausytojai. Tik viena kita čia priklydusi „avelė“ ne iš tos bandos. Kažkodėl ir aš šį kartą jaučiuosi ne iš tos „bandos“, o kaip Mata Hari arba lakmuso popierėlis, tik ne tas, kur pernai D. Bielskytei priklausė. Bet jeigu jau čia atklydau, tai gal verta patikėti LRS Klaipėdos skyriaus pirmininko R.Černiausko žodžiais iš renginio afišos, jog novelistai „kartu su skaitytojais užsidaro I. Simonaitytės bibliotekos salėje ir smagiai leidžia laiką“. Kas gi nenorėtų smagiai praleisti lietingo rudens vakaro?

Kai kas nenorėtų, nes laisvų vietų salėje buvo, bet bala nematė tų nesusipratėlių. Arba vėluojančių latvių rašytojų. Skaityti noveles tikrai yra kam. Skaitymus pradeda R. Šikšnelis, žongliruodamas sąvokomis „jaučiu - nejaučiu“, paskui estafetę perima svečias iš Lenkijos (Olštynas) K. Brakonieckis. Pastarasis skaito „Ateologinį traktatą“. Ir kuo ilgiau klausausi, tuo labiau stiprėja įtarimas, kad mane lyg ir bando apgauti, nes novelių kol kas lyg ir negirdėjau. Tiek vieno, tiek kito rašytojo tekstai panašesni į filosofinius pastebėjimus, bet, kita vertus, modernizmas, viskas leistina. Viskas leistina, bet kodėl klausantis kad ir K.Brakonieckio, peršte peršasi mintis, jog meistriškas žongliravimas kalba negelbsti rašytojo, kad ir kiek jis šnekėtų apie Budą, Mahometą ar kraujuotą karvės snukį, jei nėra to, pavadinkim, „cinkt“ jausmo, bandant suvokti jo tekstą.

Dar daugiau abejonių dėl žanro ribų ir paribių sukėlė R. Latvėnaitės - Kairienės paskaitytas rašinėlis. Reportažinis pasakojimas apie iškylą su dukra į „Klaipėdos“ viešbutį nebuvo itin funny, manyčiau, kad labiau funny šitoj vietoj būtų diskusija, ar kiekvienas, išmokęs rašyti, yra rašytojas(a).

Panašiausias į novelę iš pirmo raundo skaitinių, ko gero, buvo P. Višinsko „Nakties homunkulas“. Šis tekstas dar labiau panėšėtų į novelę, jei autorius nebūtų stengęsis vienu metu dalyvauti dviejuose konkursuose - „Novelės rudens“ ir greitojo skaitymo. Bet iš to teksto atsimenu vieną frazę: „nakties homunkulas - tai žmogus, papjovęs dangų...“, o tai jau šioks toks pagrindas „cinkt“ jausenai...

Svečias iš Lenkijos V. Kovalevskis žadėjo skaityti savo naujausio romano „Ekscentrikai“ fragmentą. Iš pradžių rašytojas trumpai nusakė temą - muzikantai, džiazas, dainininkai ir jų gyvenimas, pasigyrė, kad pagal romaną bus sukamas filmas, o paskui ėmėsi to, kas afišoje buvo įvardinta „smagiai leidžia laiką“. Smagu buvo klausytis maždaug 45 minutes skaitomo FRAGMENTO, patikėkit, mažosios raidės čia tikrai netinka, mat autoriaus sprendimas skaityti šešis kilometrus romano, kad ir sėkmingo, į fragmento  sąvoką netelpa.

Maždaug įpusėjus V. Kovalevskiui iš jogos ir meditacijų studijos kitoje gatvės pusėje skaitymų paklausyti atklydo mano bičiulis, dešimt metų praktikuojantis jogą. Jogas Kovalevskį ištvėrė maždaug septynias minutes, bet rašytojai yra ne tik virš kasdienybės, bet ir virš jogos - jie „Ekscentrikų“ autorių ištvėrė iki galo. Aš mintyse modeliavau situaciją iš kito „rudens“ - Druskininkų. Ten retsykiais koks švelniai kauštelėjęs „poeta“ per daug savęs nevaržydamas, kartais ir visai nepelnytai, neatraktyviam skaitovui drįsta pasakyti „Kokį čia šūdą mali?“ Deja, čia ne Druskininkai, o Klaipėda, ir Jakimavičiaus nematyti, tik Jonuškaitė, kažin ką rašanti, bet vargu ar tokio pobūdžio „šaukinius“.

Nijolė Kepenienė paskaitė grakščią novelę apie pupmedžio sodinimą ir dar apie šį bei tą, Jurgis Gimberis - humoreską apie sudegusį sandėliuką. Čia lyg ir viskas savo vietoj ir savo laiku.

Paskui R. Černiauskas vėl užsimanė, kad skaitytų mistiniai  latvių rašytojai, bet jie dar vis keliavo, tad prie mikrofono buvo pakviesta jauna rašytoja iš Karaliaučiaus,  paskaičiusi įtaigų tekstą apie žuvų dusinimą bei kankinimą kitokiais įmanomais būdais. Jaunąją kūrėją globojo vyriškis juodu kostiumu, baltom kojinėm ir juodai dažytais plaukais, surištais į indėno uodegą. Spėkit, kas?

Taigi skaitymų ir „skaitytojų“ būta visokių; ir jaunoji kūrėja iš Karaliaučiaus - tikrai ne paskutinė. Netgi profesorius P. Narušis, grojęs tikrai gerai, paskaitė kažką panašaus į eilėraštį.

Černiauskas priminė, kad latviai artėja („...zombiai atrieda atidunda..“) ir pakvietė prie mikrofono Rolandą Rastauską. Poetas, aktorius ir „žaidėjas“ žaidė vasara, šokio ritmais bei kalbos muzika. Ach, Rolandai, ir man patinka ta L. Cohen‘o daina „Dance Me to the End of Love...“

Tai, ką skaitė RoRa, įkvėptas L. Cohen‘o, priminė labai labai ilgą eilėraštį, o R. Černiauskas užsimanė visus „pribaigti“ moksliniu „traktatu“ apie strazdus. Manau, kad apie strazdus visa, ką reikia ir ko nereikia žinoti, yra pasakęs Volesas Stivensas, tad „traktato“ nusprendžiau nebesiklausyti. Juk turi būti koks nors vakarėlis, kur vyksta natūralus, o ne įsivaizduojamas dansingas. Be to, ir taip ištvėriau dvi valandas beveik grynų skaitymų, kaip nesuinteresuotam asmeniui per akis, nors čia gal labiau tiktų sakyti per ausis arba per „cinkt“ jauseną.

Kažkada po panašaus vakaro, kur abu buvom klausytojai, RoRa sakėsi tokių renginių kokybę matuojąs pagal informacijos „tankį“. Nežinau, koks šio novelės vakaro „informacijos tankis“ nuo RoRa atskaitos taškų, bet nuo manųjų- beveik nulinis. O jeigu dar sužaisim šios dienos sentencija- „Gyvenu pirmą viso man likusio gyvenimo dieną“- ir ją pasirinksim kaip atskaitos tašką novelių vakaro „informacijos tankiui“ pamatuoti?

Gatvėje į rudens valsą įsuka ne tik Cohen‘as, bet ir nejaukus spalio lietus bei virpanti nuo drėgmės vakaro tamsa. Matyt, tie, kurie sėdi „Navalyje“ ir neskubriai šnekučiuodami gurkšnoja latte, šio vakaro laiką ir „pamatavo“ pagal anksčiau minėtą formulę bei turėjo sveikos nuovokos niekur nesijudinti iš savo bastionų. Neaišku, pagal kokias formules savo gyvenimo laiką matuoja benamis, viena ranka ramstantis „Kinų bambuko“ sieną, kita - bandantis sugraibyti kelnių užtrauktuką, bet „Novelės rudens“ jam tikrai nereikia, labiau praverstų vandens nepraleidžiantys guminiai botai - dabartinį savo apavą žmogus, kad mažiau drėktų kojos, apsivyniojęs celofanine plėvele. Ir tikrai ne dansingas jam galvoj. Nereikia „Novelės rudens“ ir paaugliškos išvaizdos jaunuoliams, perkantiems keturis „bambalius“ tikrai „rimto“ alaus  „Iki“ parduotuvėje. Bet galbūt jiems prireiks dansingo.

Tikriausiai šiame mieste spalio antradienį dar kur nors šokama, kad ir „Kurpiuose“, bet po skaitymų maratono (o jis dar nesibaigė, nes galų gale atvažiavo latviai!) belieka tik slėptis nuo lietaus, kad ir po „kepe“, ir - Dance Me to the End of ?...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 3