Keturių menininkų paroda Jurgio Baltrušaičio namuose Maskvoje ir įvairios su ja susijusios peripetijos bei įspūdžiai

2009-10-26

Kaip visa tai atrodė bendrame Maskvos kultūrinio peizažo fone? Kai kas galbūt užpyks dėl tokio paaugliškai ambicingo pasiryžimo vertinti save bei kitus globaliųjų procesų fone, tačiau esu vakarietiškai bei senoviškai (turiu omenyje tai, kad manyje dar srūva Abiejų Tautų Respublikos bajoriškosios lygybės sampratos atmieštas kraujas) auklėtas subjektas ir nemanau, kad kažkas yra aukščiau ar žemiau už kitką. Nesutinku su pasakymais, kad „tas ar kitas yra gabus, talentingas, o tas arba kažkelintas – marginalas bei nevykėlis“ Visi menininkai yra broliai (garsioji Petro Repšio frazė), o broliai yra lygūs. Bent jų mamos. O dailininkų ir dailėtyrininkų motina yra vardu Dailė. Tad ir aš, kaip menotyrininkas, jaučiuosi lygus šalia kokio Aby Warburgo (kurio, beje, rinktinę Maskvoje ir įsigijau – viena rusų leidykla leidžia puikią dailėtyrinės klasikos seriją Художник и знаток/Dailininkas ir žinovas), o kaip menininkas laisvai kvėpuoju šalia kokio nors Matteo di Giovanni (šio puikaus Sienos miesto tapytojo nutapytą Madoną adoravau A. Puškino vaizduojamosios dailės muziejuje).

Su visu maskvietiškuoju kultūriniu peizažu savęs ir kitų, deja, lyginti negaliu. Kojas atmušėme, smegenis išdžiovinome, potyrius išgarinome lakstydami nuo vienos galerijos iki kito muziejaus, nuo viešoje erdvėje stovinčios stovylos iki architektūrinio paminklo... Todėl lyginti galiu tik su tuo, ką mačiau bei regėjau saviškėmis akimis.

Pirmiausia galiu paminėti, kad gyvendami ir eksponuodamiesi J. Baltrušaičio namuose, susipažinome su vienu iš Nidos gyvenančiu tapytoju. Jis gyveno ir dirbo ten pat, tai yra buvusios ambasados mansardoje. Dar su lagaminais užkopus į gyvenamąją palėpę, uoslę ėmė kutenti maloniai pažįstamas aliejinių dažų bei terpentino kvapas. Jau vien dėl to pasijutome kaip namie. Šis lietuvių menininkas rusiškoje terpėje vartėsi kaip inkstas taukuose. Esminis privalumas slypėjo tame, kad jis gyveno iš tapybos. Atidarymo metu smulkiau aiškino apie galimybes dideliame mieste. Kad publika žingeidi vos ne bet kokiam potėpiui, kad norintis kaip nors pristatyti savąją kūrybą viešumon, šiame rytietiškame megapolyje tokią galimybę turi vos ne kasdien ir taip toliau. Skambėjo viliojančiai ir, galų gale, įtikinamai, kadangi prieš savo akis matėme gyvą pavyzdį. Iš kitos pusės (čia jau mano įsitikinimas) – neblogai suktis galima bet kur, net ir beveik negyvenamoje saloje, tik reikia atrasti save bei stebuklingąjį raktelį į kitų širdis. Na, bet nidiečio/maskviečio menininko detaliau išsiklausinėti apie tai nepavyko, kadangi jau kitą dieną po parodos atidarymo (o ir šio metu su juo daugiau bendravo kiti, o ne aš), visais savo kūneliais pasinėrėme į gaivinančią Maskvos kultūrinę versmę).

Tokių ir panašių galimybių tikrumu be minėto asmens įsitikinome ir apsilankę (tos galerijos vadovo Valerijaus Ivanovičiaus kvietimu) galerijoje Na čystych prudach. Pirmą kartą (bent jau aš su mariumi) nusileidome į garsųjį maskvietiškąjį metropoliteną ir, pirmiausia, užgniaužę kvapą, bandėme išvysti tai, apie ką daugybę kartų buvome girdėję. Prisipažinsiu, kad bent jau aš buvau šiek tiek nuviltas. Nepamačiau kažko tokio labai jau ypatingo iš to, ką būtų galima pavaditni stalinistinio ampyro šedevrais. Netviskėjo man tie rūsiai nei marmurais, nei auksais. Tik kur ne kur šmėkščiojo vargana darbininko arba kolūkiečio stovyla, rūsčiai, suraukęs kaktą ir ūsus, žvelgė proletariato rašytojas Maksimas Gorkis. O šiaip ta jau minėtasis Vilniaus oro uostas atrodė kur kas reprezentatyviau (ką visi bekalbėtų apie jo kuklius mastelius). Špiliais smagsančių Maskvos ,,dangoraižių” nereikia net minėti. Jie tai jau tikrai atrodė kažin kas! Bent iš pirmo žvilgsnio. Paskui ir prie tų pripratau. Beje, pats požeminis tinklas nepasirodė ypatingai klaidus. Bet čia galbūt pravertė tai, kad Atgimimo laikais mūsų vidurinėje mokykloje trumpam buvo atkreiptas dėmesys (jis netgi ypatingai kultivuotas) į orientacinį sportą. Vieną treniruotę netgi lankiau.

Galerija Na čystych prudach yra įsikūrusi Rusijos Federacijos Prekybos rūmų verslo centre. Tai du biuro statinio holus užimanti įstaiga, kurioje pirmyn-atgal zujantys verslininkai gali susipažinti su Rusijos provincijos talentingų dailininkų kūriniais (tokia pagrindinė šios galerijos misija). Mūsų vizito metu ten vyko bendra rusų fotografo Valerijaus Maslenikovo ir kubiečio tapytojo Omaro Godineso paroda. Su rusiška periferija šie darbai neturėjo nieko bendro, tačiau pažiūrėti, bent jau dėl bendro išsilavinimo, buvo visai įdomu. Tiesa, dar reikia pastebėti, kad pačiame centre buvo pridėliota daugybė bronzinių statulėlių, į kurias, mus lydėjęs Valerijus Ivanovičius, mostelėjo ranka ir patetiškai pareiškė: „Jos jau visos parduotos“. O po kelis ar net daugiau kilogramų sveriančių metalinių vienetų ten buvo ne tiek jau mažai. Kita vertus, gal nereikia visko priimti už gryną pinigą... Besilankant galerijoje, patys autoriai pabuvo mūsų gidais. Fotografas Valerijus kukliai prisipažino esantis beveik Kubos Liaudies respublikos kultūros atašė savo tėvynėje, parodė savo draugo ir bičiulio Fidelio Castro portretinę fotografiją, sentimentaliai padūsavo prie įamžintų pionierių (įvyko tokio pobūdžio mini dialogas – V: „Jūs turbūt nežinote, kas yra pionieriai?“, Mes: „Puikiai žinome, juk patys dar spėjome pabūti“, V: „O, juk taip puiku buvo“, Mes tylime).

Improvizuota ekskursija netikėtai trumpam nutrūko, kadangi prie Karibų stiliaus skrybėlę dėvinčio fotografo priėjo respektabili verslininkė su savo dukra (beje, motina atrodė kur kas geriau už savo atžalą), todėl šis menininkas, palikęs mus likimo valiai, peršoko prie didesnio dėmesio vertos klientūros. Turėdami progą susipažinti su truputėlį nuošaliau stovinčiu kubiečių menininku, priėjome prie Omaro. Jis eksponavo tapybą ir piešinius. Kai kas man patiko (ryškūs, dekoratyvoki natiurmortai, buitinės kompozicijos), kai kas atrodė nelabai (pavyzdžiui, ant gofruoto kartono pastelėmis išpaišyti seni kreoliški namai). Bet bendras įspūdis – lengvumas, laisvumas, darymas taip, kaip nori – negalėjo nedaryti įspūdžio.

Svetingojo Valerijaus Ivanovičiaus pavaišinti pietumis verslo centro kavinutėje (labai patiko biskvitinis pyragas) lėkėme toliau.

Bus daugiau...

Vidas Poškus. Trise Maskvoje, neskaitant menotyrininko II >>
Vidas Poškus. Trise Maskvoje, neskaitant menotyrininko I >>

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai