2009-10-22

Apie garsųjį Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą prirašyta daug. Būtų juokingas, jeigu nebūtų įstatymas. Greičiausiai bus taisomas, lopomas. Nenoriu kalbėti apie jį, labiau rūpi bendresnė problema – kaip įstatymais apibrėžti ir uždrausti tai, kas galėtų daryti neigiamą įtaką. Įdomu, kaip valdininkų suvokiama viešoji erdvė, taip pat ir menas. Kokia turėtų būti viešoji erdvė. Juk vienu įstatymu nei ko uždrausi, nei pakeisi, vis tiek grįšime ir grįšime prie to klausimo.

Tokie potvarkiai remiasi prielaida, kad menas, informacija daro tam tikrą įtaką, skatina imtis tam tikrų veiksmų. Ta įtaką galima vienareikšmiškai apibrėžti, įvardyti. Skaitant įstatymą susidaro įspūdis, jog manoma, kad, tarkim, bet koks lytinio akto rodymas skatina lytinį geismą? O detektyvai „modeliuoja nusikaltimą“. Pavyzdžiui, neigiamą poveikį darančia informacija laikoma, „kai skatinamas lytinis geismas, rodomas lytinis aktas, jo imitacija ar kitoks seksualinis pasitenkinimas, lytiniai organai, seksualiniai reikmenys“. Viskas priklauso nuo to, kas imsis taikyti tokį įstatymą. Galėčiau užsispirti ir įrodyti, kad A. Škėmos Balta drobulė tokį poveikį daro, propaguoja smurtą ir nedorovingą gyvenimo būdą. Ir kelia siaubą. Nes informacija, „sukelianti baimę ar siaubą“, irgi negalima. Darbuotis reikėtų pradėti nuo folkloro uždraudžiant visas šiurpes.

O štai Paskenduolė. Na taip, aplinkos žiaurumas, nejautrumas, bet Veronikos paveikslas toks įtaigus, kad gali įtikinti jaunas sielas taip reaguoti į konfliktus su visuomenės normomis – šokt upelin akmenėlį po kaklu pasirišus. Ir būdamas doriausias iš doriausių parlamentarų šaukčiau į tautą – ar tokius mes norime išugdyti savo vaikus, ar taip jie turi priimti gyvenimo iššūkius? Ar neturėtume jų mokyti kovoti su inertiška mase, ar neturėtume ugdyti asmenybių?

O Salomėjos Nėries poezija? Kur tai matyta – lėkti nuogai po laukus ir šaukti kaip kokiai anarchistei: „Sudeginkit mane kaip raganą, jeigu nepatinka! Jokie įstatymai man neaiškins kaip, su kuo ir kada turiu ar galiu mylėtis!“ Uždraust tokią poeziją, iškart, neeiliniame posėdyje uždraust. Pati prašosi sudeginama, tai sudeginkim. Poezija turi būti apie skaisčią meilę ir debesėlių jaučiukėlius. Kitaip Sodoma ir Gomora vadinsis Lietuva.

Kaip žinot, ar patvirkę graikai tiek nuogų skulptūrų prisistatė vedami aukštųjų estetinių ar žemųjų lytinių instinktų? Mes juk gerai žinom, ką jie ten išdarinėjo, gero iš jų nelauk! Jeigu ne jaunuolį ištvirkins, tai kokį Trojos arkliuką įstums. Klastingi jie buvo. Uždraust gal ne, bet aprengt tas skulptūras tai praverstų, dėl viso pikto.

O Madonos? Svieto pabaiga!

Įstatymas įstatymu, dar yra to įstatymo vykdytojai, kurie turi kiekvienas savo supratimą, bet nekalbėkim apie tai. Įstatymas turi būti vienareikšmis. Tik štai vienareikšmė meno kūrinių interpretacija negalima, tai aksioma, kurią žino kiekvienas moksleivis, nors mokytojos gal ir bando išpešti tą teisingiausią, vertą dešimtuko interpretaciją, bet čia jau kita skaudi tema. Komentuodami šį įstatymą valdininkai teigė, kad meno kūriniams jis negaliotų, bet kas yra menas, o kas ne – tai irgi visuomet atviras klausimas.  Juk sakome – „pornografijos klasika“. Taigi, klasika, laiko patikrinta, aukščiausios kokybės...

Profesorius Umberto Eco trumpoje esė „Kaip atpažįstamas pornofilmas“, rašė: „Jei filmo protagonistams reikia daugiau laiko nusigauti iš taško A į tašką B negu tai norėtum matyti, tada filmas yra pornografinis“. Kodėl? Kol gauni pamatyti tikrą aktą, privalai žiūrėti ilgą važiavimą automobilyje, ilgą registracijos viešbutyje procedūrą. Visos tos pauzės tam, kad atsikvėptum nuo vieno akto iki kito, nes kitaip neištvertum. Todėl tuščios scenos yra neišvengiamos. Jeigu tokią formuluotę įtrauktumėm į įstatymą, tai gal ne tik būtų lengviau nustatyti pornografinį filmą, bet sumažėtų apskritai blogų filmų su tuščiomis pauzėmis, nes blogas filmas taip pat yra savotiška pornografija. Klausimas, tik kas tokią nuostatą taikytų.

Taigi tuščios vietos yra pornografija. Iš esmės popsas irgi yra tuščia vieta, tuštuma. Triukšmą skleidžiančios juodosios skylės. Nes ant scenos besistaipančios pupytės yra tuštuma, kaip ir pornografiniame filme, kai nieko neveikiama, bet visi laukia, kada prasidės tikrasis veiksmas. Pornografiniame filme jis prasideda, ant scenos mes turime tik nuorodą – tekstais, gestais, kūnais visa liudija, kad tai tuoj prasidės, ten, už ekrano, už kulisų, ten, jūsų tikrame pasaulyje. Ant popso produkcijos  kaip ant cigarečių reikėtų klijuoti ženklus – atsargiai, popsas kenkia psichinei sveikatai. Nežinau, kaip buvo motyvuotas siūlymas Valstybinei lietuvių kalbos komisijai šnekamosios kalbos žodį „fyfa“ keisti į „tuštutę“, bet bent jau šiuo aspektu pataikyta į dešimtuką. Žinoma, pataikyta labiau turinio prasme, nemanau, kad šis žodis išstums „fyfą“, geriausiu atveju taps sinonimas, nes senesniojo žodžio skambesys pasako daug daugiau, negu ta tipiška – reikėtų rašyti „lietuvaitiška“ – forma – tuštutė. Bet įvardyta taikliai – tuštuma, skylė, pornografija. Tik įstatymais to neapibrėži, ir jokiame teisme neįrodysi.

Kaip įstatymais galima interprepretuoti (o tiksliau - matuoti) meną? Įstatymai bando, nes neturi kitos galimybės, kontroliuoti patį paviršių – nuogas kūnas, kraujas, nusikaltimas, netradiciniai lytiniai santykiai – visa tai kelia įtarimą ir gali būti uždrausta. Bet kad televizija su savo iki kraštutinumo banaliomis laidomis ir filmais kuria tokį pasaulio modelį, kuriuo mes paskui paklusę įtaigai bandome sekti, tai neatrodo pavojinga. Suprantu šeimas, kurios sulaukusios vaikų išmeta televizorius lauk. Ten ir taip nėra ko žiūrėti, o dar vaikui.

Bet koks menas, kultūrinis judesys kuria ar nurodo į tam tikras etikos ir estetikos normas, mes gyvenime orientuojamės ne pagal įstatymus, bet pagal tam tikras simbolines paradigmas, dažnai ir pagal meno kūrinius, dažnai pagal žmones, kurie mums atrodo, kad taip ir reikėtų teisingiausiai gyventi. Kiekvienas kultūrinis veiksmas yra sykiu ir simbolinis veiksmas, kuris demonstruoja vienokią ar kitokią etinę, estetinę laikyseną.

Jeigu jau įstatymas kalba apie poveikį, tai ar turiu teisę apkaltinti kokią grupę, rodomą kas antrą vakarą, kad ji man daro neigiamą poveikį? Gal aš imu kitaip žiūrėti į moteris, o mano žmona man atrodo kaip klaikus nesusipratimas? Jeigu aš fiksuoju neigiamą poveikį, ar galiu aš juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn?

Atrodo, kad tai, kas šiandien nėra draudžiama, tas nedaro žalos. O kokią informaciją skleidžia pagal fonogramą žiopčiojančių pupyčių vaizdas? Gal skleidžia tiesą, gėrį ir grožį, kuriuos taip gina įstatymai?  Gal kas mato ir daugiau, bet aš matau tik geidulingumo skatinimą, o ar tai yra nekalta ir ar blogiau už pornografiją? Kuriami gyvenimo standartai, kur visos turi tapti pupytėmis, o visi likę nori arba tapti pupytėmis arba pačių pupyčių. Norint tapti pupyte, reikia laimėti net konkursą, o laimėtojai juk yra mūsų dienų herojai. Laimėtojai juk yra gėris, ar ne? O gal čia reiktų cituoti Benjaminą Barberį, kuris teigia, kad vartotojiškumas verčia žmones vaikais, o kartu griauna ir demokratiją. Gal ši mintis ir gali pasirodyti „persūdyta“, bet žiūrėdamas įvairių televizijų šio sezono pristatymas pasijutau tarsi jie, esantys anapus ekrano, laikytų mane Teletabių tipo žiūrovu, tik gal kiek ūgtelėjusiu.

Ir atvirkščiai. Ką reikia daryti, kad menas būtų skaitomas kaip menas, o ne kaip jogurto etiketė? Kad nebūtų bandoma spėti pridengti kiekvieno nuogumo, ar nusukti jaunuolių galvas nuo šiurpesnių scenų? Galų gale, kaip atskirti, kas yra kas, kas yra menas, kas yra nemenas ir turi piktų kėslų? Žinia, jokie įstatymai to nepasakys, nenurodys, neapibrėš. Ir jokios komisijos. Matau tik vieną, labai nekonkretų atsakymą į tokią situaciją – reikia kelti bendrą visuomenės išprusimą. Bet į kultūrą ir švietimą mūsuose neskubama investuoti, juk tai neesminiai dalykai, galima palaukt, praeis krizė, atsitiesim, tada ir lavinsimės, o kol kas – uždraust!

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai