2009-10-15

Šiemet literatūrine Nobelio premija apdovanota vokiečių rašytoja Herta Müller. Rašytoja gimė 1953 m. Rumunijoje, Niţchidorfo kaimelyje, kuriame gyveno vokiškai kalbanti Banato švabų tautinė mažuma. Atsisakiusi bendradarbiauti su režimo specialiosiomis tarnybomis, rašytoja neteko galimybių publikuotis Rumunijoje, 1987 emigravo į Vakarų Vokietiją.  Premijos paskyrimas H. Müller laikomas jeigu ne sensacija, tai bent jau staigmena. Vėl be premijos liko Mario Vargas Llosa, Amos Oz, Philip Roth, Thomas Pynchon ir kiti nuolatiniai kandidatai.

Kritikas Denis Scheck ją visų pirma pagyrė už nuostabią ir savitą vokiečių kalbą. Iš jos knygų, anot kritiko, galima suprasti, ką iš tiesų reiškia totalitarizmas. Šiandien totalitarizmo traumos, atrodo, pamažu tampančios istorija. Kritikai paskutiniais metais kritikavo rašytoją dėl jos kartojimosi, tos pačios temos eksploatavimo.  Herta Müller kalba apie kolektyvinę amneziją Rumunijoje, kur nieko nedaroma su sunkia diktatūros patirtimi ir tarsi laukima, kol ji tiesiog išsisklaidys ore. Dalis saugumo tarnybų darbuotojų buvo priimti į naujas valstybės tarnybas, o archyvinė medžiaga nėra laisvai prieinam ir ja manipuliuojama. Ir nors ekonomika kyla, tačiau visa sistema, korupcija, ryšiai išlikę.

Šita kolektyvinė amnezija buvo palietusi ir pačios rašytojos likimą Rumunijoje – niekas nenorėjo apie ją kalbėti, nes ji įkyriai primindavo komunistinio valdymo traumas. Po Nobelio premijos šis visuomenės „sveikatos sutrikimas“ praėjo, įsitikinęs rašytojos vertėjas į rumunų kalbą Alexander Sahighian.

Atkreiptas dėmesys į šią rašytoją yra svarbus ir mums, primena, atrodo, į užmarštį grimztančią istoriją ir tremtinių bei rezistencijos literatūrą, stiprina bendros Rytų ir Vidurio Europos istorijos jausmą.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel džiaugiasi, kad rašytoja Vokietijoje rado tėvynę, nors pati H. Müller nesijaučia gyvenanti namuose. Vokiečių literatūros popiežiumi vadinamas Marcelis Reich-Ranickis tepasakė: „Aš nenoriu kalbėti apie Hertą Müller.“ Philipo Rotho gerbėju laikomas kritikas pridūrė, kad nujautė, jog šiemet laimės moteris. Bent jau tokia paguoda – nuojauta neapgavo.

Ir kaip visada neapsieinam be politinių poteksčių. Kokia politinė žinia šį kartą? Vienas vokiečių literatūros kritikas pokalbį apie laureatę baigė klausimu: „Kažin, ar jos knygos bus verčiamos į rusų kalbą?“

O vokiečiai, užgulę ir iššlavę knygynus, turi laukti keletą dienų, kol bus išspausdinta papildoma kelių romanų autorės laida.

Įdomu, kad keletą pastarųjų metų Nobelio premija apdovanojami autoriai, kurie Vokietijoje leidžiami Hanser leidyklos: Pamuk, le Clezio ir dabar Müller.  Tokiems jokios krizės nebaisios.

2009 spalis

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai