Keturių menininkų paroda Jurgio Baltrušaičio namuose Maskvoje ir įvairios su ja susijusios peripetijos bei įspūdžiai

2009-10-02

Nebodami mūsų laukiančių iššūkių, puolėme prie darbo. Nekreipėme dėmesio į kiškiškai jautriai ir budriai miegotą naktį, polėktuvinį nuovargį. Norėjome kuo greičiau atsikratyti sunkios, įpareigojančios pareigos. Aš net kelios naktys prieš tai nemiegojau, jaudindamasis, kaip nežinomoje vietoje pavyks tinkamai išskleisti savo popierinius rulonus. Manau, kad kiti likimo broliai jautė kažką panašaus. Dirbome spėriai ir viską išeksponavome per vieną dieną. Didžiausių nepatogumų sukėlė maniškių didžiaformačių popierių ir Aistės dažinių-popierinių žmogeliukų kabinimas erdvėje bei ant sienų. Ne vieną girgždančių, braškančių kopėčių pakopą reikėjo numinti! Bet viskas baigėsi laimingai. Niekas nenugriuvo, nesusižalojo, neprisipylė dulkių į akis. Tik aš pats nežymiai įsidrėskiau delną – bet tai įprastinė, sakyčiau rutininė, kabintojų trauma... Aistės paveiksliukus pakabinome ant improvizuotų, iš bambukinių kamienų karčių, o ratelius sukančius popieržmogius bei vieną aliejinę, t.y. dažinę, baleriną – erdvėje, nuleidę žvejybiniais valais nuo lubų. Dėl pastarųjų vėliau teko girdėti visokiausių nusiskundimų vėlesnėmis dienomis – sėkminga rinkimų eiga besirūpinę žmonės (o balsavimas kaip tik ir vyko Aistės menėje) labai pergyveno dėl šių „pakaruoklių“ (o gal daugiau – dėl rinkėjų) likimo. Esą, ne vienas susidauš galvą į meno kūrinį. Ir galbūt balsuos ne taip, kaip reikia.... Bet man atrodo, viskas baigėsi gerai. D. Grybauskaitė buvo išrinkta, net ir tiek, kurie niekada nekreipia dėmesio į kažkokius menus, mechaninio-fizinio poveikio priemonėmis buvo priversti "pasikultūrinti".

Rašydamas net šiek tiek nostalgiškai pamenu visą eksponavimo procedūrą. Buvome nuvargę nuo nemigos, lėktuvo salone kelto triukšmo, akyse regėjosi pripilta smėlio bei žemių. Mes vis ropštėmės ant-nuo kopėčių, kilnojome, rišome, tvirtinome ir panašiai...

Dar dėl eksponavimo. Aišku, gerokai paprakaitavo ir Lina su Mariumi. Pirmoji visaip kombinavo saviškius tapinius su elegantiškais siuvinėjimais, kol galop juos priderino prie baltojo rojelio, stovinčio didžiojo kambario pakraštyje ir žalių užuolaidų. Tačiau ne tokie jau ir dideli dydžiai sėkmingai nukonkuravo minėtuosius geležinius kablius. O tai buvo svarbiausia. Marius, gana lengvai nukorė ant sienų savo žaviuosius veltinius (ypač man patinka tas vienas, ryškiaspalvis, su erdvėje lekiančiu pūstažandžiu bambliu), tačiau niekaip neišsprendė savo medinių drožinių pateikimo žiūrovams klausimo. Ir kryžiavo (tarytum herbų saugotojų ginklus), ir kabino lyg plūdurus erdvėje . Tačiau rezultatas neįtikino. Galop pastatė, du irklinių siluetai atsistojo lyg du berželiai. Ir vaizdas pasitaisė.

Kaip atrodė galutinis rezultatas? Žinoma, objektyviai vertinti negaliu. Buvau vienu iš dalyvių, todėl bet kokios liaupsės ir pagyrimai liudytų personalinę savimeilę, o kritikuodamas būčiau įtartas nenuoširdumu ir tariamu principingumu. Visgi paroda esu patenkintas. Ir kaip dalyvis, ir kaip žiūrovas. Ir netgi kaip dailėtyrininkas. Manau, kad ji pasirodė įdomi dėl kelių priežasčių. Pirma, koncepcijos. Keturi autoriai, atstovaujantys skirtingoms mokykloms (tiksliau – katedroms, kadangi baigė dailės istoriją ir teoriją, skulptūrą, tapybą, tekstilę), dirbantys su skirtingomis medžiagomis, siekiantys visiškai nevienodų tikslų pabandė susijungti į vieną nedalomą visumą. Čia truputėlį pagelbėjo šeimyniniai ryšiai, tačiau giminystės saitai yra daugiau išorinis rodiklis. Mene nebūna nei pusbrolių, nei krikštamočių. Tik konkurentai ir priešai. Juk kūryboje galioja laukiniai džiunglių įstatymai, tarybinio sporto normatyviniai nurodymai. Kas nepasiekia finišo tiesiosios, būna eliminuojamas. Šiuo atveju mes, įsikinkę į paauksuotą kvadrigą, sėkmingai ištempėme visą idėją. Skirtingi žvilgsniai pateikti vienu metu. Panašiai kaip metus sudaro keturi laikai. Aišku, gali kilti savaime suprantamų įtarinėjimų bei nusistebėjimų – o kodėl „suporuoti“ šie, o ne kitokie personažai. Juk galėjo kažkas būti ir iš tarpdisciplininių menų, ar kokios nors keramikos, ar, galų gale, grafikos... Manau (čia jau būtų antroji įdomumo priežastis), kad visas ketvertas atstovavo vienai – septyniasdešimtųjų (gimusių aštuntojo dešimtmečio antrojoje pusėje) kartai, maskvietiškai publikai atskleidė būtent šios amžiaus kategorijos lietuvių menininkų pasaulėžiūrą. Beje, juk būtent tada, kai gimė šie keturi artistai, lokalinėje scenoje siautėte siautėjo kitas ketvertas (Šaltenio, Kuro, Dereškevičiaus ir Švėgždos „chebra“).

Galbūt aptariamieji nepretenduoja tapti šios kartos vizitine kortele, bet tam tikras tendencijas labai puikiai atskleidžia. Tai postmoderniam žvilgsniui būdinga ironiją (kurios netrūksta ir Aistės „dažažmogiams“ – pavyzdžiui, kokiai nors nekaltą mergelę už „padalkų“ stveriančiai Giltinei, ir Linos siuvinėjimams – pavyzdžiui, kokiems šmaikščiai išsišiepusiems katinams arba moteriškus atributus primenantiems karoliukams, ir garsiajam Mariaus soliteriui – iš medžio išdrožinėtai ir apgludintai apskritai struktūrai su galūnėmis). Galbūt jos trūko tik man. Be to, šiuos menininkus jungia pomėgis įvairiems rankdarbiams. Viskam, kas susiję su krapštukišku rankų darbu. Gyviems, autoriniams dirbinėliams. Tai tikrai yra simptomas. Po dešimtojo dešimtmečio „emisininkų“ kartos videofilmuotojų ir performuotojų meninei saviraiškai suteikto perfekcionizmo, precizijos ir technikumo kaip savaiminių vertybių, kurios, jų gaminaims suteikusios tam tikro negyvumo, vėl atsigręžta į viduramžišką „tikrų“ daiktų gamybą. Sąjūdis artimas Williams Moriso užmojams. Aistė minko iš popieriaus ir dažų, Lina siuvinėja ir tepa, Marius drožinėta, lipdo ir velia, o aš irgi – paėmiau du plaukinius kamuolėlius ir prilipdžiau prie plastilinu ištepto kartono (tiesa, šio darbo, pasikuklindamas ir jaudindamasi dėl jo prigimtinio trapumo, nerodžiau Maskvos žiūrovams).

Bus daugiau...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai