Apie „davatkėjimą“, amžiaus vidurio krizę, Jane Birkin ir kitus paauglystės arba senatvinės silpnaprotystės požymius

2009-09-28

Baigėsi atostogos ir beveik visiškai nebeturiu laiko sau, tiksliau tam, apie ką dosniai dalinami maždaug tokio pobūdžio praktiniai patarimai kiekviename populiariame celofanuotu viršeliu žurnale, skirtame „ievoms“ ir „ievams“: jeigu pavargote, skirkite laiko masažo salonui, aromatinei voniai, popiečio „madų“ studijai ir plepalams su bičiulėmis, nagų lakavimo ir perlakavimo procedūroms, tarptautinėms „skype“ konferencijoms, sprendžiant amžinąsias mįsles iš serijos „o jis man pasakė... kaip manai, ar taip ir yra...“.

Masažo saloną teko perkelti į namų studiją, vietoj aromatheraphy vonios - kaizerio kareivio dušas  be dešimt septynios, pageidautina jau po rytinės mankštos, nagų lako žemėlapio baltos dėmės užlyginamos greituoju būdu per ilgąją pertrauką, ir tiek žinių. Blogiau su kitais dalykais, vis tas „lost ID“ neduoda ramybės. Buvo kilęs įtarimas, kad klausimėlis grynai technino pobūdžio, tai yra užtektų pasikeisti dokumentus, kad visur būtų viena ir ta pati pavardė, bet laiku susivokiau, kad nieko gero iš to nebus, tik finansiniai nuostoliai plius laiko gaišatis. Kai grožėsies nauja laminuota asmens kortele su tradiciškai bjauria nuotrauka, vidinis „skrreeebt- skreeebt“ tylesnis nepasidarys.
Tad su tuo tai beveik nutilusiu, tai vėl prasikalančiu „skreeebt“ jau trečią sekmadienį iš eilės važiuoju į ryto mišias pranciškonų bažnyčioje, taikydama, kad pamokslą sakytų brolis Benediktas. Mano namiškiai ir mylimieji pakraupę, klausia, kas mane ištiko, nes ne kartą esu deklaravusi, kad melstis galima kiekvienoje bažnyčioje, kad Dievas ir bažnyčia nėra tas pat, kad nesvarbu Aukščiausiajam, kokiu vardu Jį vadinsi, svarbu turėti tikėjimą...

Knygų skaitymas gadina žmones. Vis dėlto galvoju, kad daug smagiau kreiptis į Aukščiausią taip, kaip kreipiasi Hoeg‘as „Tyliojoje mergaitėje“: Ponia Viešpats.

Taigi šį sekmadienį vėl esu čia, Kretingos pranciškonų bažnyčioje, ir, rodos, vėl nepataikiau į brolio Benedikto pamokslą, šiandien primicijos, tad parapijiečių ausį savo iškalba malonins pats Astijus. Brolį Astijų, pranciškonų provincijolą, rodos, taip jis dabar tituluojamas, „gyvai“ bemačiau turbūt prieš kokį dešimtmetį. Laikas negaili nė vieno: nei prezidentų, nei provincijolų, nei ievų. Tik mes, ievos, kartais laiką prigaunam savo mažom moteriškom gudrybėm. Taip, jam, niekšeliui, ir reikia už tą „paukščio kojelę“.

Šiandieną brolis Astijus atrodo labai oriai: pasidabruoti smilkiniai, auksu siuvinėtas baltas iškilmių apdaras, išlakus beveik brazauskiškas stotas. Dairausi aplinkui, tyliai sau svarstau, kiek šį sekmadienio rytą žmonių atėjo į bažnyčią ieškodami dvasingumo, paguodos, nusiraminimo maldoje, o kiek šiaip sau - iš įpročio, iš smalsumo, iš neturėjimo ką veikti, vieniši pagyvenę vyrai - pažiopsoti į moteris, vienišos pagyvenusios moterys - pažiopsoti į kunigus.

Nesu nei vieniša, nei pagyvenusi, bet į kunigus šiandien žiopsau ir aš. Primicijų proga išsidabinęs ne tik Astijus, bet ir kiti broliai. Pamaldos pradedamos nedidele procesija: dvylika kunigų, lydimi bažnyčios patarnautojų, šonine nava nueina iki centrinių durų, paskui grįžta prie altoriaus, kad mes, avinai ir avelės beigi ievos, galėtume į juos geriau įsižiūrėti. Įsižiūrime, kartais net įsiklausome.

Brolis Astijus sako, kad šios dienos pamokslas skirtas kunigui, laikančiam pirmąsias mišias savo gyvenime. Jaunojo kunigo veidas keistai pažįstamas. Jeigu jo rūbas būtų kitoks ir truputį pakeistume dekoracijas, sakyčiau, kad čia vienas iš jaunųjų poetų, atklydusių į PDR. Kadangi pamokslas labiau skirtas naujai įšventintam kunigui, o ne man, toliau žvilgsniu tyrinėju pasišventusių vyrų broliją, taikydama gyvenimo praktikos patikrintą principą - „kaip atrodai, toks ir esi“. Ir lai neapgauna dvasininko rūbai budrios akies, nes ne drabužis saugo nuo gyvenimo pagundų. O kadangi turiu lakią vaizduotę, tai ko nepafantazavus, pavyzdžiui, apie tai, kaip broliai švęs jaunojo kunigo poeto veidu primicijas. Poetų brolija savo „primicijas“, tiesą pasakius, pažymi visaip. Ir dažnai neoficialioji dalis daug įdomesnė už oficialiąją. Nedrįstu šitų standartų taikyti pasišventusių vyrų būriui, o ir Astijaus žodžiai apie tai, kad „dažnai tave apkalbės“, tarsi antrina mano mintims. Tiesą pasakius, iki šio laiko daugiausiai ir atviriausiai apie kunigo gyvenimą taip ir tebeišlieka pasakęs V. Mykolaitis- Putinas. Arba bent jau daugumos supratimas toliau to romano ribų ir nesiekia. O ir nereikia, nes ne tas klausimas mane čia atvedė sekmadienio rytą.

Pagaunu save, kad vėl beveik esu grįžusi į laikotarpį, kai studijų metais skaitydama Mačernio eilėraščius kartu su poetu klausdavau „Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“ Tokius klausimus weltschmerz iškreiptais veidais uždavinėdavom vieni kitiems per „langus“ tarp paskaitų prie nesibaigiančios kavos puodelių „Alumnate“, „Žaltvykslėje“ ar „Ledainėje“. Vienu žodžiu, paauglystės sindromas, tik kad amžius ne tas. Negi klimakso periodo parkas? Šitą žavų terminą sugalvojau ne aš. Čia Giedros Radvilavičiūtės knyginės ir gyvenimiškos išmintys. Mano blondiniška išmintis sako, kad ne itin svarbu, kaip ligą įvardinsi - paauglystė ar vidurio amžiaus krizė,- nuo to kažin ar palengvės. Nors gal kai kam ir palengvėja, kai penktą dešimtį įpusėjęs amžiaus vidurio krizės kamuojamas vyrukas įsitaiso antrą vaikų vadą, anot A. Kaušpėdienės. Turiu omenyje pirmąją žmoną, kuriai nebereikia tapti baikere, kad neatsiliktų nuo „for ever young“ sutuoktinio. Baikere tapti dar nežadu, facebook‘e bičiuliams primygtinai dar nesiūlau klausytis sentimentalių Jane Birkin dainelių, rūbų „Mango“ parduotuvėje neperku ir ausyse saikingas kiekis auskarų, kaip ir kitose kūno dalyse. Ir visgi... ieškau tokių atsakymų, kuriuos maniausi jau seniai žinanti, bet šiame gyvenimo etape, čia ir dabar tie seniai surasti atsakymai staiga nebetinka.

Čia ir dabar. Reikia būti ir klausytis. Girdžiu ir negirdžiu to, ką kalba Astijus. O šią akimirką jis kalba maždaug taip: „...ir jeigu jums atrodys, kad jūsų gyvybę palaiko šeima, draugai, menas ar kultūra, netikėkite tuo, nes Viešpats palaiko jūsų gyvybę...“ Nežinau, ar taip yra. Nesu tuo įsitikinusi, iki šiol maniau, kad poezija ir menas palaiko mano „gyvybę“. Ir, ko gero, tebesu. Šventinė mišių auka, kai dvylika kunigų ištiesia rankas virš ostijos man labiau rūpi kaip sceninis vyksmas, religinė misterija, o gilioji to momento prasmė lieka kažkur „už durų“.

Teisybę pasakius, apskritai kyla noras atsidurti už durų, nes viskas jau tęsiasi pernelyg ilgai. Brolis Astijus, pasisukęs į jaunąjį kunigą, aiškina kitą tarnystės Dievui ir  žmonėms priesaką: „..būk nuolankus, pasilenk prie mažiausiojo...“ Kitaip tariant, nusileisk iki to žmogaus, su kuriuo bendrauji, lygio.

Galvoju, kad realiame gyvenime laikytis šio principo labai sudėtinga. Kai vidurnaktį, traukiančią per pėsčiųjų perėją degant raudonai šviesai, tave sustabdo nežinia iš kur išnirę žemiškieji „angelai sargai“ ir pabalę iš pykčio pakeltais balsais tardo : “Vardas, pavardė, asmens kodas...“ būti nuolankiam nėra paprasta. Bet tenka barstytis galvą pelenais ir sakyti: „Esu kaltas, vyriausias patruli Sauliau Š....., esu labai kaltas...“ Įdomu, jei Galudienių PK paskelbtų metinę statistiką, kiek žmonių buvo nubausti už tai, kad ėjo per perėją degant draudžiamam šviesoforo signalui, kiek ten būtų skaitmenų, vienas ar du? Tiek to, sekmadienis, iš maldos žodžių neišmesi - „...ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.

Išlaukiu tos akimirkos, kai atsisukdami vienas į  kitą sekmadienio misterijos atlikėjai, dalyviai ir žiūrovai taria „Ramybės jums“. Tada kelioms sekundėms nukrinta nuo veidų molio kaukės, tada visi tarsi sušyla ir atgyja, suvokę, kad vis dėlto esama kažkokios aukštesnės jėgos ir spausdami artimojo savo ranką nuoširdžiai linki santarvės su savimi pačiu ir pasauliu.

Dabar jau tikrai galiu išeiti, nes šis momentas man ir yra pats svarbiausias, ne „sursum corda“, ne žvilgsnis į aukštybes, bet į kitą, esantį šalia, čia ir dabar. Išeinu iš bažnyčios nuolankiai nulenkusi galvą, nes vis dar tebeabejoju, ar tik „Viešpats palaiko mano gyvybę“. Išeinu palenkusi galvą, nes akyse atspindi daugiau klausimų, amžinųjų ir paprastų, žemiškų, negu atsakymų. Ramybės tau, Ieva.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 5