Keturių menininkų paroda Jurgio Baltrušaičio namuose Maskvoje ir įvairios su ja susijusios peripetijos bei įspūdžiai

2009-09-21

Atrodytų, kad viskas pasidėjo labai paprastai. Tiesiog Aistė (dar senų seniausiai patarta M. T. Rožanskaitės) nusiuntė pora savo Molėtų rajone reguliariai vasaromis organizuojamų plenerų bei simpoziumų bukletėlių bei katalogėlių LR kultūros atašė Rusijos Federacijoje Juozui Budraičiui, o šis sureagavo ir pakvietė... Taigi, atrodo, kad viskas paprasta, tačiau nebuvo taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vykstant į kitą valstybę (o dar su paroda) reikia rūpintis vizomis, bilietais, visais kitais būtinais biurokratiniais atributais. O ir dar (vėl pakartosiu!) pati paroda. Pavyzdžiui, kad ir toks epizodas. Supratę, kad geriausi vadybininkai yra patys menininkai, sugraibėme šiek tiek pinigėlių ir išsileidome atvirukų komplektą. Beje, šioje vietoje galiu truputį nukrypti į šalį ir pastebėti, kad Kaune leisti bet kokį leidinį yra kur kas pigiau nei Vilniuje. Nors abu miestus skiria miniatiūrinis šimto kilometrų atstumas. Jeigu žinotumėte, kaip buvo sunku sugrūsti devyniasdešimt vieną komplektą į per siūles net braškančius vokus (su Aiste tai darėme visą gilų vakarą), tai suprastumėte, kad parodos gabenimas yra ne vien malonus pasivaikščiojimas su paveiksliuku pažastyje kokio nors geležinkelio stoties perone. O dar ir pats siuntimas. Gana nervingai nuteikė pašto darbuotojos aiškinimas, kad laiškai į Maskvą keliauja mažiausiai tris savaites. Ir oru, ir žeme, ir vandeniu tas pats. Greičiau nebūna. „Juk čia kitaip, nei Vakaruose“, – paaiškino ji, kai mes primygtinai bandėme išsiaiškinti.

Vos nepamiršau apie pakavimą. Bet kokią parodą kur nors vežantis menininkas – tegul tai būna Balkasodis, Lynažeris ar Zarasai – žino, koks sunkus darbas yra artefaktų pakavimas. Christo tam pašventė visą savo kūrybinę karjerą. Šį darbą dirbome net dvi paras. Sušilę, suprakaitavę vyniojome polietileną ir celofaną, karpėme, klijavome lipnią juostą, visaip eksperimentavome, bandydami – atlaikys ar neatlaikys smūgiavimą, draskymą, mėtymą jau supakuoti objektai. Puikiai prisimenu, kaip maloniai atsidusome ir atsipalaidavome, puolėme gerti arbatos, kuomet viską iš tikrųjų supakavome ir tvarkingai sudėliojome į vieną kampą. Ir koks buvo smūgis, kuomet kitą rytą susitikome su Mariumi, supakavusiu savo ir Linos darbus! Pamatėme, kokie esame nemokšos ir nepatyrę. Mariaus suvynioti, apklijuoti daiktai atrodė kur kas saugiau, nei mūsiškiai. Pagalvojome – kiek daug lemia patirtis, ką reiškia nuolatiniai parodų transportavimai. Šią mintį dar labiau patvirtino į kiemą įsukęs ambasados automobilis (kūrinius gabenome diplomatiniais kanalais, nes kaip aiškino Kultūros ministerijos darbuotoja, kitokio kelio į Rytus praktiškai nėra...). Vairuotojas be jokių ceremonijų dėjo (ką ten dėjo – stumdė, mėtė, kartais net netyčiom paspirdavo koja) ne pagal visas Spoko rekomendacijas suvystytus mūsų kūdikius... Krūpčiojome, matydami, kad iki Maskvos paveikslai, objektai ir kitkas gal ir nuvažiuos, tačiau neaišku, ar jų ten nereikės stipriai reanimuoti... O ir išlydėjome saviškius lyg tikrus vaikus – širdį netgi kažkoks graudulys suspaudė... Pralinksmėjome tik tada, kai atminėme, jog netrukus patys lėksime ta pačia kryptimi – eksponuoti savo mylimumų ir atidarinėti parodos.

Visų kelioninių peripetijų neaprašinėsiu, tačiau pastebėsiu tik tokį dalyką, jog bent man, tai buvo pirmasis skrydis lėktuvu. Nepamirštama akimirka, kuomet sparnuotas agregatas atsiplėšė nuo žemės, o paskui iš viršaus atsivėrė gimtosios Lietuvos, tranzitinės Baltarusijos bei svetingosios Rusijos išklotinės. Dar pastebėsiu tokį dalyką, jog viską aplinkui stengiausi stebėti profesionaliu dailėtyrininko bei dailės istoriko žvilgsniu, visur ieškoti meno apraiškų, kokių nors senojo paveldo pėdsakų, kurie būtų neatsiejamai susiję su mūsiškės kultūros procesų raida. Vilniaus aerodrome nieko ypatingo neužfiksavau, nebent visiems gerai žinomą dalyką, kad mūsiškis oro uostas yra tipiškas stalinistinės architektūros produktas. Kaip vėliau paaiškėjo (nors tą jau puikiai žinojau ir iš vadovėlių) – tik labai nedidelė preliudija, miniatiūrinis įvadinis raktelis (gal net nelabai prilygstantis Buratino talismanui) sovietinio ampyro, kurio svarbiausias centras ir buvo plačiosios tėvynės sostinė, pažinime.

Kai skridome, bent mane ir Marių (žinoma, už jį kalbėti negaliu, bet tai, kad skrydžio metu skaitė Konradą Valenrodą, taip pat šį bei tą reiškia), persekiojo nerimo kupinos mintys. Skrisdamas virš baltarusiškų pelkynų prisiminiau ir kalaviju į vartus barškinusį Algirdą, ir „smutos“ laikotarpiu Kremliuje (beje, turbūt dėl šios priežasties čia taip ir neapsilankėme) įsitvirtinusius lietuvius. Galvojau, o kaip mus pasitiks ir išlydės Maskva?

Maskva mus pasitiko saule, maršrutinių mikroautobusų vairuotojais ir kultūros atašė padėjėju Vnukovo aerouoste. Priėmimas buvo svetingas, rusai vis dar ilsėjosi po Pergalės dienos (laisvas pirmadienis kompensavo šventės šventimą šeštadienį), todėl į Naująjį Arbatą pakliuvome pakankamai greitai, be tipiškų maskvietiškų automobilinių kamščių nulemtų pauzių.

J. Baltrušaičio namas (Lietuvos Respublikos ambasada tarpukario laikais) man priminė Michailo Bulgakovo aprašytąjį butą Meistre ir Margaritoje. Galbūt trūko Begemoto (nors esu tvirtai įsitikinęs, kad jis visą laiką sliūkino kur nors šalia klaidžiais užpraeito amžiaus statinio koridorių labirintais). Volandą, kaip ten bebūtų, atitiko pats gerb. J. Budraitis. Beje, net važiuojant ambasadiniu autobusiuku siaurais (sąlygiškai siaurais – bent jau vilnietiškųjų magistralių atžvilgiu) skersgatviais, kažkur akies kampelyje ir nedideliame kieme, už lietos tvoros, šmėkštelėjo iš bronzos nulietas šėtoniškas velnių karalijos šeimininko automobilis. O ir J. Baltrušaičio namuose nereikėjo per daug net įtempti vaizduotės, kad pamatyčiau J. Budraitį sėdintį prie savojo rašomojo stalo su puikia angliškos vilnos eilute ar kokiu nors prancūzišku surdutu, rūkantį anglišką cigarą, ant galvos dėvintį juodą cilindrą arba katiliuką. Bent jau šypsena tikrai buvo volandiška. Truputėlį ironiška, truputėlį šilta, kupina neįmanomų priešingybių ir paslapčių. Galbūt jis pats dėl to įsižeistų, tačiau jo aristokratiškos manieros ir tokį postą užimančio asmens pasitikėjimas liudijo šiokią tokią galią. Bent jau mūsų atžvilgiu. Mecenatas aprodė kambarius, pakomentavo eksponavimo (t.y. kabinimo) subtilybes. O šios, reikia pastebėti, gana komplikuotos. „Cherovos“ – tartų koks nors menkesniu išprusimu ir išsilavinimu pasižymintis subjektas, tiksliau – jokių aukštesnių tikslų nesiekiantis kabintojas. Aukštų, nežinau tiksliai kiek metrų ten buvo – bet atrodė, kad kokie septyni – sienų viršuje buvo įmūrytas metalinis bėgelis, o ant jo tvirtinosi geležiniai strypai su kabliais galuose. Atrodė pakankamai baisiai. Rūsčiai ir brutaliai, lyg koks dvidešimtųjų metų reliktas. Deja, mūsų kūryba buvo ne tokia kaip Malevičiaus, Rodčenko ar Tatlino, ir ant tokių kabyklų regėjosi šiek tiek varganai... Liūdnai. Tarytum pakabinta skerdiena. Mažyčiai, skerdėjų nukankinti katinėliai ar triušiukai.

Šioje vietoje dar galiu papildyti, kad prieš eksponatų išvežimą ir jų demonstravimą, bandėme išsiaiškinti – kokie yra tie J. Baltrušaičio namų kambariai, kokios sienos, kokie kabinimo sunkumai laukia. Iš visų respondentų sužinojome tik tiek, kad „sienos aukštos“, „vietos nedaug“, „žalios, rauktos užuolaidos“. Daugiau detalių niekas neatskleidė. Net apie strypus.

Bus daugiau...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai