Vasaros pradžios menas ir kultūra vieno lietuvių turisto akimis

<tęsinys>

2009-08-28

Pasitenkinti teko ne tokia jau ilga ir ne tokia jau plačia Korko gatve (Cork Street), kurią vizualiai ir, ypač, idėjiškai praplėtė viena prie kitos prisišliejusios galerijos. Duris keitė langai, šiuos vėl – durys (mažesnės, didesnės) – ir visos jos vedė ne bet kur, o tik į menų šventoves. Dailės galerijas, kuriose buvo galima pamatyti daug ko. Ir blogo, ir gero. Labai gerai, kad pirmas pamatytas dalykas buvo geras. Neblogas.

Browse and Darby galerijoje vyko vyresnės kartos (g. 1927) britų tapytojo Anthony Fry‘jaus paroda. Tradicinė, figūratyvinė tapyba. Karameliški, šiek tiek saldoki spalviniai sprendimai rodė dailininko norą būti parduotam, o galerijos troškimą – žūt būt tai padaryti. Tačiau viską kompensavo ir techniškas, švarus darbas (nieko kitko ir negalima tikėtis šitame Babelyje, kur ant kiekvieno kampo zuja po išgarsėti norintį tapytoją) bei poetiška nuotaika. Kažkuo netgi primenanti simbolistus ir Odiloną Redoną. Arba mėnesieną ramią ir sustingusią vasaros naktį. Štai, prisimindamas tas lyriškas kompozicijas net ir aš pats pradėjau kažkokius eilėraštukus deklamuoti. Daug ten, toje gatvėje buvo ko pasižiūrėti. Tad galiu tik pastebėti, kas labiausiai ir labai patiko, o kas labiausiai nepatiko. Arba kas tiesiog įstrigo atmintyje.

Šiek tiek suglumino Bernardo Jacobsono galerijoje eksponuoti Roberto Motherwello darbai. Jau seniai buvau įsisąmoninęs auksinę taisyklę, jog šedevrai būna pasiekiami ypač lengvomis, kartais net pakankamai primityviomis priemonėmis. Tačiau žvelgdamas į šios gestiškosios tapybos klasiko veikalus, supratau, kad toks dėsnis galioja ne visada.. Tai, abstrakčiai ekspresyvios kompozicijos sukurtos drąsiai, lengvai ir nerūpestingai., Tačiau to man buvo per daug.

Panašiai suveikė Aby Warholo šilkografijos paroda Roberto Sandelsono galerija. Tai buvo serigrafijos, tiražavusios Edvardo Muncho grafiką. Analogiškai Kęstutis Grigaliūnas Lietuvoje daugina mūsų didžiuosius (nuo repšio iki Vaitiekūno). Turbūt nesu toks jau ir grafikos gurmanas ar technokratas, kad seilė tįstų nuo gerai, nepriekaištingai padarytų kopijų. Nelabai suvokiu tokių darymų prasmę. Ir autorystės laurus būna sunku paskirstyti dviem galvom.

Panašiai vienbalsiai su Aiste nesupratome vienoje iš šių galerijų pamatytą Richterio ,,kloną” – ta pačia maniera, atrodo, tuos pačius veidus plačiu teptuku braukinėjančio tapytojo darbus. Pagūžčiojome pečiais ir įžengėme į ten, kur buvo pristatomas op ir kinetinis ,,artas”.

Tai yra The Mayor Gallery ir joje prieš žiūrovų akis paskleista nedidelė Carloso Cruz-Diezo retrospektyva (15 pav.). Šią parodą tyrinėjau su dvigubu susidomėjimu. Visų pirma, man visada patiko optinis menas. Ankstyvojoje jaunystėje Vilniuje alpau nuo fluorescencinėmis juostomis mirguliuojančių Kazimiero Žoromoskio kompozicijų. Vėliau likimas pametėjo iki kito mūsų optinio meno korifėjaus – Kazio Varnelio muziejaus. Praktiškai gyvenu tarp optinėmis iliuzijomis ir judėjimo įspūdžiu paremtų tapybos darbų. Tad buvo įdomu palyginti lietuviškąjį opartą su lotyniškuoju. Žinoma, ir vieną, ir kitą pakraipą jungia tie patys tikslai, tie patys norai ir siekimai. Tačiau yra ir skirtumų. Esminis būtų tas, kad, kaip kažkada buvo pastebėjęs Vincas Kisarauskas, lietuviškajam op menui būdingas kažkur gilumoje pulsuojantis, tvinkčiojantis lietuviškas mąstymas. Lietuviškas (visgi tautinę priklausomybę kalbant apie šį tarptautinės potapybinės abstrakcijos reiškinį, reikia vartoti labai atsargiai) opartas yra kresnesnis, rūstesnis, liūdnesnis. O lotyniškasis (Cruz-Diezas gimęs Venesueloje) opartas – žaismingesnis ir linksmesnis. Juoku netvėriau ir džiaugiausi žvelgdamas į toookius subtilius reljefus, akyse žaižaruojančias, kaleidoskopiškai besikeičiančias spalvas. O ir vizualinė instaliacija – kurioje realius, apčiuopiamus geometrinius kūnus savo juostomis tikrąja ta žodžio prasme glostė video projekcija. Va, čia tai supratau. Va, čia tai tikras video darbas! Ir lengvas, ir gražiai padarytas.

Iš Korko gatvės galerijoje veikusių parodų dar galvoje išliko (jeigu joje kažkas liko, reiškia, tai padarė poveikį, o jeigu padarė poveikį, tai reiškia…) Mayfair galerijoje pristatyti tapytojos iš Australijos – Rachel Coad – tapyti portretai (16 pav.). Iš kelių dalių sukonstruotoms galingoms drobėms buvo suteiktas socialinis ,,užtaisas” – vaizduoti Anglijoje gyvenantys australiečiai, kiekviena fizionomija buvo apipinta tuo, kas dabartinėje lietuvių dailės kritikų nekritiškai ir nuolat vadinama ,,naratyvu”. Drįsčiau tai apibrėžti kaip literatūriškumą ir informacijos perteklių, kurio galėjo ir nebūti. Tiesiog žiūrėjau į pačią tapybą. Ji, kaip ir to vieno Richterio ,,klono” atveju pretendavo į richteriškumą ir dar į šį bei tą iš hiperrealizmo klasikos (kad ir Chucką Close’ą), tačiau buvo ir patraukliai atrodžiusių individualių dalykų. Galų gale, netrūko elementaraus meistriškumo. Patiko žiūrėti kaip tvarkingai, teisingai užtepti dažai. Kaip jie paskirstyti ant medžiaginių paviršių. Nebuvo svarbu – kas ten vaizduojama, manęs neveikė tie nepažįstami ir niekados gyvenime nepamatyti žmonės. Žiūrėjau į veidus kaip į kokius žemėlapius. Nagrinėjau įdubimus ir iškilimus. Ir to užteko. O juk parodoje ir yra svarbiausia – akis paganyti, smegenis pailsinti.

Akys neabejotinai galėjo ganytis, smegenys ilsėtis paskutiniame dalyke (tiesa, jis nebuvo visiškai paskutinis, kadangi galop vis tiek sugrįžome į Nacionalinę galeriją ir žvilgterėjome, šį kartą paskutinį sykį, į renesansinius ir barokinius klasikus, gal net Van Goghą – Aistės pageidavimu), kurį aplankėme.

Tai buvo žinomoji Saatchi galerija. Žinomoji, kadangi bent jau menininkams (ir net Lietuvos) interneto dėka tikrai neblogai žinoma. Ne vienas iš jų netgi virtualiai eksponuoja savo darbus bei dalyvauja konkursuose (o Vilmantas Marcinkevičius netgi nuskynė ten šiokius tokius laurus). Kaip jau buvo minėta, ši įstaiga įsikūrusi bjauriai stilingame rajone, kur visokiems nuskurėliams kaip aš ir kitiems mano bendragenčiams iš Trečiojo pasaulio nepatartina įžūliai užsisakinėti kavos františkose kavinaitėse, nes aptarnaujantis personalas gali tai priimti kaip asmeninį įžeidimą.

O ir pati galerija man priminė Maskvą. Tuo, kad lankytojus pastato prieangyje, tiesiog ant laiptų pasitinka rūsčiai budrus apsaugininkas su laideliu ausyje (gal net neperšaunama liemene ir britiško stiliaus kalašnikovu užantyje) ir tokius kaip aš – su kuprinėmis – nukreipia į rūbines ar  dar kokias nors kitokias šiltas vieteles. Žinoma, nereikia būti jautriems ir savąjį ego grūdinti, tačiau bendroje Londono atmosferoje – šiek tiek atsipalaidavusioje, ramiai tolerantiškoje, tai atrodė kaip kuo rimčiausias iššūkis. Bet tiek to… Ne dėl to buvome susirinkę į Saatchi, ne dėl druskos pylimo ant nepilnavertiškumo kompleksų išdraskytų žaizdų, o dėl meno. O jo šioje galerijoje buvo daug. O ir pats pastatas, naujas, tiesiog žibantis, pabaigus karus bei konfliktus su senaisiais šeimininkas (iš kurių buvo nuomojamas nekilnojamas turtas ir kurie ne visai buvo patenkinti galerijos menine ir buitine politika) atrodė “šikarnai”. Daug laiptų, daug kambarių.

Ir daug (net trisdešimt penkeri) parodos, pavadintos Abstrakčioji Amerika: naujoji tapyba ir skulptūra vardu, dalyvių. O tarp tos daugybės ir daugybė šlamšto, ir daugybė neblogų, netgi labai gerų dalykų. Labiausiai nepatiko polietileninis paveikslo įpakavimas, pateiktas kaip autonomiškas meno kūrinys. Pasirodė ir pretenzinga, ir banalu. Kita vertus, nauja, gera parodinė erdvė bet kurį iš, net ir pačių prasčiausių, kūrinių įmurkdė į neblogą, pakankamai sugestyvų kontekstą. Lygiai taip pat prastai (dėl savo struktūros, bet kaip sumestų atskirų kompozicinių elementų ir gana nuvalkiotų tiesų teigimo), bet kartu gerai (ach, tas teigiamas švariai nudažytų sienų poveikis), atrodė nukryžiavimo scena, kurioje ant kryžių buvo prikabinta visokiausių skudurų, primenančių vidurinės mokyklos mokinių menines akcijas ar užgavėniškas šėliones. Neturint ką pasakyti, galima nusivulgarinti ir atrodyti tuščiai. Tokiu atveju net Dali išpiešta šiknaskylė arba vagina atrodo kaip dvasingiausias arba bent jau dirbtinai nesugalvotas dalykas. Patiko dvi patalpos. Vienoje iš jų eksponuotos irgi šiek tiek atsainokai padarytos antropomorfinės figūros (bet viską kompensavo mastelis, ironija ir keistai transformuotos formos – Ryano Johnsono darbai – 17 pav.)), muliažinis obuolio graužtukas su jame išgremžtais laipteliais (Matt Johnson, Malus Sieversii, 2008) ir palimpsestinis tapybinis pano (Francesca DiMattio, Tunelis, 2007), kuriame paguodą galėtų rasti ir prisiekęs abstrakcijos mėgėjas (jam turėtų patikti estetiškai ir kultūringai, ir visaip, naudojant įvairiausius triukus), ir figūratyvumo išpažinėjas (akimis gerokai pasiknisęs tarp įvairiausių potėpių-potepėlių jis neabejotinai rastų tai, kas patiktų – kokį paukštį arba bent architektūrinę detalę). Kitoje salėje didesniu masteliu buvo pateikta tik ką aprašytojo graužtuko, tiksliau – tų laiptų – variacija (Peter Coffin, Spiraliniai laiptai, 2007). Lyg karuselė arba voverės ratas. Koptum ir koptum tokiomis kopėčiomis, kol galva apsisuktų, tačiau niekur taip ir neužliptum...

Saatchi apačioje vežimėliuose važinėjosi pagyvenę ponai eks pasaulio šeimininkai (Sun Yuan ir Peng Yu). Jie kėlė liūdesį ir apgailestavimus dėl šio pasaulio laikinumo. Atsitrenkdavo važinėdami tai vežimaičiais, vienas į kitą, į sienas, kretėdavo ir braškėdavo, o juos, lyg kokia slaugė, rūpestingai prižiūrėjo tas iki kaulų smegenų sukrečiančias būtybes. Todėl buvo keista žiūrėti į kitus žiūrovus, besišypsančius, besijuokiančius ir žvelgiančius į visa tai kaip į atrakcioną. Man buvo baisu.

Reziumuodamas galėčiau teigti, kad ši paroda atspindi ne abstrakčiąją amerikiečių tapybą ir skulptūra, o tam tikrus tam tikrų žmonių, atrinkusių šiuos darbus skonius (argi taip nėra ir Lietuvoje?), jog ekspozicija demonstruoja politikos reikšmę meninėje kūryboje ir jos prezentacijoje. Susidarė įspūdis, kad dalis autorių šiek tiek studentiškai darė viską dėl patekimo į čia, į šią konkrečią vietą. Tai nėra blogai, tačiau su abstrakcionizmu neretai tiesiog neturėjo nieko bendro...

Kas buvo toliau? Ogi nieko. Tiesiog susipakavome savo daiktus, susidėjome knygas, knygeles ir kitokias lauktuves (pavyzdžiui, pakabuką, kurį pirkome iš simpatiškos kurdės viename turgelyje, ženkliuką iš Tate’o ir tą titnago gabalą, kuris dabar stūkso ant maniškio darbastalio), nuvažiavome (paskutinį kartą mirktelėjome jau mylima tapusiai Turnpike Lane stotelei) į Viktorijos stotį (abiturienčių, kadangi buvo rytas, nesimatė), bėgte nubėgome iki traukinio, įsėdome į jį, paskui į lėktuvą, o paskui vėl Ryga, skrydis ir, galop, Lietuva.

O koks gi moralas?

Autoriaus nuotraukos

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai