„American spirit“, baklažano spalvos kojinės arba kaip išgyventi sekmadienį „nugriovus“ Berlyno sieną?

2009-08-20

Dangus toks pat giedras kaip ir Wedding‘e, ir laikas nedaug pasislinkęs - tik vieną savaitę, bet jau plaukioju kituose vandenyse, kituose kultūriniuose kontekstuose, nors gal kontekstai niekuo dėti, tiesiog esu su kitais žmonėmis, ir tie žmonės, tarp kurių esu ar tuoj būsiu, dažniausiai neskaito poezijos, ką ten poezijos - jokių knygų, kartais nežino, ką reiškia kai kurie žodžiai arba suvokia jų prasmę kitaip negu aš, ir tada nelieka vilčių ne tik suprasti vienas kitą, bet ir susikalbėti.

Žinau, kad dabar čia būsiu ilgokai ir bandau iš lėto pasinerti į buvimą šitame mieste. Stebiu aplinką kol kas iš saugaus atstumo - pro automobilio langus, susitinku tik su pačiais artimaisiais arba „komunikuoju“ sms žinutėmis: „Vandenai į tą pačią pusę. Į kitus vandenis. Diktorius gėjaus balsu skelbia rytdienos tikimybę. Spoksau į kiečio ir varnalėšos draugystę. Senamiesčio dangaus bliūde tirštėja debesienos. Nepatinka man čia, kur esu. Ričardas Juodakelnis Baltakepuris.“ Bičiulio žinia atitinka šios dienos mano FM dažnį.

Vietiniais FM dažniais skelbiamos žinios ir naujienos iš Galudienių. Skelbiamos „naujienos“ jokios naujienos,  labiau suklūstu, kai išgirstu žodžius „American spirit“ ir kol kas nesuprantu, kokia proga didžėjus prabilo apie vieną iš populiariausių rūkomojo tabako rūšių Žolinių išvakarėse. Akimirką vėl girdžiu, kaip Eglė  sako: „Noriu mesti rūkyti, bet tą padarysiu, kai tu išvažiuosi, ir čia dar liko kokioms trims suktinėms.“ Akimirką matau, kaip „Tegel‘yje“ kyla ir leidžiasi raudonpilviai lėktuvai. Vieną kaitrią penktadienio popietę sėdėjau Biesentaler gatvės n namo n-tajame bute penktame aukšte ir „gaudžiau“ lėktuvus savo „muiline“. To raudonpilvio taip ir nepasisekė sugauti...

Bet čia „American spirit“, pasirodo, ne Žolinių tabakas, tai savaitgalio pramoga kurorto svečiams- senovinių amerikietiškų automobilių paradas miestelio gatvėmis. Amerikos dvasia miestas turėtų persisunkti rytoj, o šiandien siūloma kita akcija- atrakcija: Berlyno sienos „griovimas“. Berlyno sienos „griovimą“ stebiu taip pat iš saugios zonos- televizoriaus ekrane. Vienas iš akcijos iniciatorių kalba apie šio simbolinio akto prasmę, Rytų ir Vakarų kultūrų susijungimą, laisvę, demokratiją ir kitokius panašius blėnius. Apskritai, kai prabylama tokiu „aukštuoju“ stiliumi, iš karto darausi įtari. Taip ir lauk, ko iš tavęs paprašys minėto „žodynėlio“ autorius ar kiti panašios stilistikos tekstų kūrėjai.

Vieną tokį tekstą užmatau ir iš naujo perskaitau ant „Naujosios Arkos“ skverelyje prie Danės upės: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva.“ Tyliai sau pagalvoju, kad taip nėra. Ir daugeliui ši maksima nebėra net idealas, tikslas, siekiamybė. Londone, Dubline, Berlyne ar kokioj Huercal Overoj „nusėdusiai“ jaunalietuvių kartai šie žodžiai dažniausiai - tušti, o tušti. Gal ne visiems, bet išimčių mažiau negu taisyklių. Eglės bičiulis Matas galėtų dėvėti hitlerjugendo uniformą, jis „germaniškesnis“ už bet kurį germanų rasės atstovą. Kita iliustracija: mano apyrankė su Lietuvos Vėliavos spalvomis ir Eglės, jau seniai negyvenančios toj šaly, „kur lietūs lyja“, klausimas: „Taip, Lietuva man davė daug, bet tiek pat daug davė Vokietija, dar daugiau - Indija, ar turėčiau dėvėti visų trijų šalių spalvas?“ Eglės mėgstamiausias papuošalas- medalionas, kur centre balta - Aukščiausias Dievas Kūrėjas, aplinkui visos kitos vaivorykštės spalvos.

Nekaltai prasidėjęs ir beveik mirtinu ginču virtęs pokalbis prie arbatos puodelio kelionės išvakarėse. Pusiau juokaudama užsimenu apie ID paieškas, apie socialinius atpažinimo kodus, o vienas atsitiktinai priklydęs artist sako: „Nusispjaut man į tai, aš neturiu nei rasės, nei tautybės, nei ID, nei MasterCard. Man šito nereikia. Tai yra kitų būdas tave valdyti. Nenoriu būti valdomas.“ Klausiu, kaip jis kur nors skrenda. „Neskrendu, važiuoju traukiniu. Arba einu pėsčias.“ Tiesa, pokalbio pabaigoje ID neigėjas netyčia save identifikuoja: „Ja jevrei, rodilsia v  Kijeve, žil v Moskve, teper zdes, v Berline, tak kakaja strana moja rodina?“ Kino operatoriui Godo, kilusiam iš Vengrijos, labiausiai patinka Italija, bet dabar jis čia, nes, anot Godo: „Berlin for everyone is a compromise.“ Godo kompromisas yra gyvenimas mieste, kur nusitrina rasės, tautybės, religijos, kur atsikratoma praėjusio gyvenimo „odos“, kur visa, kas susiję su bet kokais priklausymais ir identifikavimais, suvokiama dažniau ne kaip prioritetas, bet kaip  mąstymo stereotipai.

Mano kompromisas šį šeštadienio vakarą yra švelnus pabėgimas į uostamiestį, kur KKKC bando tiesti tiltus tarp Klaipėdos ir Vudstoko. „Tiltai“, švelniai tariant, „patrešę“, o publika irgi neprimena „Woodstock nation“.  Geriu savo kapučino ir galvoju, kad būtų geriau buvę patraukti į Akropolį ir vasaros pabaigos proga nusipirkti baklažano spalvos kojines, jų kaip tik trūksta, kad šios dienos šopoholizmo priepuolis baigtųsi ne žiauriom pagiriom, o lengvu svaiguliu. Klausausi „Vudstoko“, bet ausis iš tikro sugauna kitos kalbos intonacijas. Graudu ir juokinga, vieninteliai žmonės, su kuriais pasikalbu, grįžusi namo, - užsieniečiai. Jie manęs klausia, kodėl čia tiek nedaug publikos, o man smalsu, ką čia, beveik pasaulio krašte, veikia tiedu bičai, from London&Lyon. Bičai, pasirodo, nusprendė Lietuvoje porą mėnesių paatostogauti, jiems čia esą labai patinka. Kur nepatiks, jei lietuvės ne tik gražios, bet ir raštingos. Riar‘as prašo išversti sms žinutę: „Pasiilgau, mielasis...“

Aš pasiilgau Mauerpark‘o tūso, kur ne tik perkama, parduodama, bet ir verda gyvenimas, tad, anot Godo, tenka ieškoti kompromisų. Peršukuoju beveik visą „Akropolį“, nerandu, to, ko ieškau, atrodo, kad lietaus šaly moterys vertina tik kūno spalvos ir juodas kojines, keikiu savo godumą - 8 eurai Gesundbrunen prekybos centre, ir tiek žinių, taigi dar kartą - compromise.

Kai nerandi to, ko ieškai, šiuolaikinėjė vartotojų šventovėje, tenka griebtis klasikos. Sekmadienio rytą klausausi iškilmingai skaitomų Šventojo Rašto: „Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti,- staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis (kūnas) apsivilktų negendamybe, šis marus (kūnas) apsivilktų nemarybe.

Kada šis gendantis (kūnas) apsivilks negendamybe ir šis marus (kūnas) apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį!/ Kurgi, mirtie, tavoji pergalė?/ Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?! Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas („Pirmasis laiškas korintiečiams“).

Kažkaip pernelyg sudėtingai (suktai?), tiesiog ne taip skamba šį rugpūčio sekmadienį Šventraščio žodžiai. Ar jie mane guodžia arba įkvepia? Meluočiau, jeigu sakyčiau taip. Daug labiau guodžia kalbant apie gyvenimą ir mirtį Voltas Vitmenas arba  Dylanas Tomas :“Ir nebus mirties karalijos/ Nuogus lavonus priims kaip draugus/ Vakarų mėnulis ir vėjas;/ Nors jų pėdos iširs ir kaulai sugurs, Alkūnės ir pėdos palies žvaigždes;/ Kas protą praras, tas dangų laimės,/ Kas nugrims į marias, prisikels iš gelmės; / Kas mylės, tas žus, bet meilė nežus; /Ir nebus mirties karalijos...“

Ir, tiesą sakant, visai užknisa pamokslininko tiesmukumas: „ Marija - tobulai atpirktas žmogus, nes ji, būdama nekaltai pradėtoji, su kūnu ir siela paimta į trijų dieviškų asmenų grupę...“ Man iki tobulo atpirkimo šią akimirką toli kaip iki žvaigždžių, nes esu „kaltai pradėtoji“, nes, po velnių, visa, kas žmogiška, man nesvetima, mažesnės ar didesnės nuodėmėlės irgi.

Dairausi į kitus čia atėjusius. Veidai, deja, nedvelkia nei dvasingumu, nei šventumu. Jei paklausčiau kaimyno iš kairės, kas yra Vatikanas, turbūt išgirsčiau, kad „tai tokia striukė“. Ir nereikėtų labai pykti arba juoktis, nes daiktai kartais suteikia daug daugiau paguodos nei žmonės arba kai kurie jų žodžiai. „Vatikanas“ bent šildo niūrų žiemos vakarą, baklažano spalvos kojinės, priderintos prie tos pačios spalvos odinės striukės, bent įžiebia „draugės“ akyse šiokią tokią liepsnelę. Šio sekmadienio pamokslas nei mano akyse, nei širdyje, deja, jokių „liepsnelių“ neįžiebia.

Einu link „Špitolės“, tyrinėju praleistus skambučius ir neskaitytas žinutes (kam sekmadienio rytą dar nesimiega?).  Kažkam vis dėlto nesimiega: „Žolinės bukietėliui siūlau bitkrėslę, kraujažolę, dirvinį dobilą, kartųjį kietį, krapą. Svogūnai iš lauko įkalnės sukeliavo rūsio besaulėn. Dūzgiu photoshopu, per pertraukas mazgoju bliūdus, apraviu gėliadaržį, prabraukiu grindis, įkvepiu rugpūčio. Sveikutėle, Ieva."

Autorės nuotrauka

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1