„Caipirissima" po Berlyno pilnatim arba „Never come back to the places where you have been happy“

2009-08-17

Priešpaskutinę dieną lcc summer school jaunutė, bet griežta rašymo mokytoja Erika liepia kiekvienam užrašyti taisyklę, kurią patys susikūrėm ir kurios laikomės. Studentų amžius nuo 16 iki 61, tad taisyklės pačios įvairiausios, bet išbandytos realiame gyvenime: „Išmokau nemeluoti tėvams, ypač jei jie gali patikrinti, o dažniausiai gali“, „ Ištekėjusi išmokau, kaip išvirti bulves be vandens“, „Išmokau nenuspausti žadintuvo rytais miegodamas“, „Išmokau bent kartais pasakyti „ne“ “, „Išmokau niekada negrįžti į tas vietas, kur jaučiausi laiminga“.

Pastaroji taisyklė iš asmeninės išminties lobyno, ir  gali būti, kad ji čia truputį „ne į temą“, bet tiek to. Tuo labiau, kad po kelių dienų ruošiuos šią maksimą negailestingai sulaužyti, nors iš anksto žinau, kad greičiausiai tai nieko gero neduos. Bet kartais taip būna: matai už poros šimtų metrų kelių policijos automobilį, bet koja taip ir nenulipa laiku nuo greičio pedalo.

Ruošiuos kelioms dienoms sugrįžti į Ahrenshoop‘ą - susitarėm ten susitikti su bičiuliais vokiečiais menininkais, su jais visą kovą čia studijavom ne tik vaizduojamuosius, audialinius ir kitokius menus, bet mokėmės sugyvenimo, išgyvenimo bei kitokių dėsnių.

Kad minkščiau „krisčiau“, nusprendžiu, kad Vokietijos pajūrio kurortas - tik tarpinė stotelė maršrute „Galudieniai – Riga –Berlin - Galudieniai“. Dar daugiau - pasirūpinu, kad, jei ką, turėčiau ir petį, ant kurio galėčiau paverkti: mano  bičiulis ruošiasi pabėgti bent savaitgaliui iš pabodusio Vilniaus, užsimenu, kad Berlyne tikrai yra ką veikti ir vasarą, tad jis ilgai nedvejodamas užsisako bilietą ir, pats pripažįsta, „klaikiai brangų“ viešbutį „berlin berlin in berlin“. Viešbutis, kaip sakoma, kultinis, bet vėliau paaiškėja, kad bent vieną iš keturių žvaigždučių dėl smulkių buitinių nepatogumų reikėtų užpurkšti dažais.

Aš keliauju kukliau. Apsistosiu pas savo draugę Eglę, kuri ką tik persikėlė iš prestižinio, nuobodaus ir saugaus Schoeneberg‘o į Wedding‘o koloniją. Ko nemačiau Shoeneberg‘e, to Wedding‘e su kaupu: turkai prekeiviai su „dionerinėmis“ kas du metrai, musulmonės, ganančios savo atžalas, šunų mylėtojai su veršio dydžio keturkojais, dažniausiai. Lietuvoje dabar madingi maži šunys, čia turbūt ne tik fashion lemia, bet ir ekonominė situacija. Sakyčiau, kad praktiškieji vokiečiai pataruoju atveju galėtų imti pavyzdį iš lietuvių: mažas šuo ne tik mažiau suėda, jis ir gatvę „užminuoja“ mažesniais „sprogmenimis“. Wedding‘o gyventojai ne tokie skrupulingi kaip Shoenebergo, tad tenka pasisaugoti. Eglė sako, kad jai čia, nepaisant „minų lauko“, patinka. Patinka ir man. Mat Wedding‘ą pamėgę ne tik turkai; šis rajonas nuo seno garsus ir kaip menininkų kolonija. Valstybė čia už minimalią kainą nuomuoja studijas, tad šiame „kaime“ gyvena nemažai dailininkų, muzikantų ir kitokių, pavadinkim, artists.

Mūsų tarpininku tarp vietinės brolijos tampa dailininkas Junis. Junis iš Bagdado, Berlyne gyvena jau 25 metus ir sako: „Iš Wedding‘o mes niekur neinam, mums čia visko užtenka“. Keistas Juniui atrodo ir mano planas važiuoti į pajūrį, jis pataria: „Kam tau taip toli trenktis, už trijų tramvajaus stotelių- Ploetzenzsee, gali maudytis, kiek nori“. Junis dalinasi savo praktinėmis patirtimis, kaip išgyventi pastarųjų dienų kaitrą: „Kai man karšta, įsitaisau vonioj, pasileidžiu itališką muziką, iškišu iš vandens kojas, nutapau jas, o paskui kam nors parduodu...“

Aš savo kojas galėčiau nebent nufotografuoti, bet vietoj to fotografuoju traukinius Gesundbrunnen stoty, laukdama Moritz‘o ir Nikolajaus, su kuriais kartu trauksim į piligriminę kelionę Ahrenshoop‘an. Likusios dvi „pelytės“- Barbara iš Manheimo, Thorsten‘as iš Hamburgo - atsibels kitais keliais.  Pakeliui juokaujam, kad iki pilnos laimės mums dar trūksta „žiurkės“ Johanos.

Isteriško juoko priepuolis ištinka, kai prie Kunstlerhaus Lukas lauko durų iš tikro pamatom Johanos von... pavardę, bet svetingai mus pasitikusi Andrėja informuoja, kas mūsų miela „bičiulė“ ką tik išvyko, o vieną iš penkių „pelyčių“ - Thorsteną pakirto gripas.

Kai kas gauna tą patį kambarį, kai kas kitą, bet iš esmės esam toj pačioj vietoj ir su tais pačiais žmonėmis kaip ir prieš keturis mėnesius, net oras šiandieną tarsi pasislinko atgal, į kovo pusę- lyja ir drumzlina, ne ką šilčiau kaip pavasarį. Ir kalbos tos pačios : „Who is a cook today? What will  we make for diner? Which wine is better?“

Kelioms dienoms okupuojame keletą Kunstlerhaus Lukas kambarių, trečio aukšto virtuvę ir terasą, bet pajūrio, deja, okupuoti mums nepasiseka: visa pakrantė knibždėte knibžda boružių. Moritz‘as juokauja: „Apocalypse of marienkaeffer“; iš tikro šie vabaliukai žavūs tik po vieną, o ne kolonijomis.

Užtai vanduo nepaprastai švarus. Paplūdimys panašus į Palangos, tik čia dar gali išsinuomoti tokias a la sėdimas/gulimas būdeles. Jos tinka ir pliažiniams reikmenims susidėti, mat užrakinamos. Šiaip jau vokiečiai paprastai daiktų į paplūdimį per daug neatsitempia. Maudymosi kelnaitės arba bikiniai irgi dėvimi tam, kad „nesušaltum“, o ne dėl tiesioginės paskirties. Kadangi mano kaimynų ir bendradarbių šitame pliaže nėra, vieno kito mauduolio „nuogi“ kostiumai didesnių emocijų nekelia.

„Backerei von Hagedorn“, nors ir sezonas, išlaiko tą patį aukštą lygį kaip ir Moritz‘o latte. Barbaros kulinariniai įgūdžiai nuo kovo šiek tiek patobulėję, o štai Nikolajus salotų dubenį sugeba pritaikyti tik naktiniams vabalams virtuvėje išgaudyti.

Kitą dieną, nors atvažiavom pailsėti, sulindę  į savo celes, visi kažką dirbam- kitaip tariant, kovo rutina mus įtraukia. Mane įtraukia bėgimo takelis palei Saalen Boden: bėgikų daugiau negu vienas, bet marios ir gulbės tos pačios. Ir tas pats laisvės pojūtis.

Bet laikas ir žmonės vis dėlto „pasislinko“. Visi tą jaučiam. Galbūt geriau pasijustume, jei vėl „paaukotume“ kokią „žiurkytę“, bet šį kartą „kiaulių gripo“ auka tapęs mūsų bičiulis Thorsten‘as. Thorsten‘as skambina ir rašo, kad „shit happens“, tai yra, kad niekaip negalįs išsikapstyti iš ligos ir, deja, pasimatyti tikrai nepavyks.

O mes nusprendžiam dar susitikti ir grįžę į Berlyną, tuo labiau, kad dabar kartu į Berlyną keliauja ir Barbara. Susitariam susitikti šeštadienį, bet šeštadienį mane įsuka kiti malonumai (improvizuotas sendaikčių turgus, grilis, Wedding‘as ir party su šios kolonijos menininkais). Susitarimas kartu kur nueiti- ne futbolo rungtynės, tad pasimatom sekmadienio vakarą Mauerpark‘o platumose. Dieną čia vyksta didžiausias sendaikčių turgus Berlyne, ir ne tik turgus, o vakare veikia daugybė vasaros kavinių. Mes pasirenkam vieną, kur interjeras primena improvizuotą paplūdimį: privežta smėlio, šalia rimtesnių stalų ir suolų pristatyta šezlongų. Kas užsisako „Berliner“ alaus, kas „Caipirissima", o kas mėnulio pilnatį sparčiai tamsėjančiam rugpjūčio danguje. Ir tik čia galų gale atpažįstu savo bičiulius iš tikrųjų, vėl jaučiuosi laiminga būdama kartu, vėl galim svarstyti žydų ir kitokias esmines politikos ir gyvenimo problemas ir draugiškai šaipytis iš Nikolajaus dėl jo pomėgio ir gebėjimo užduoti per daug tiesius klausimus.

Nežinau, kada vėl su jais pasimatysiu, ar apskritai pasimatysiu,  šią akimirką tai ne taip ir  svarbu. Jei kada važiuosi dviračiu per naktinį Berlyną iš Prenzlauerberg‘o į Wedding‘ą, stabtelėk ir pasižiūrėk į naktinius traukinius nuo tilto Gesundbrunnen stoty, vienas iš jų - į Lisaboną, viename iš jų - vieta tau.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai