Lost ID, pasibaigęs pasas, tatuiruotė ir kiti atpažinimo ženklai

2009-08-10

II dalis
Pažintuvių šokiai lcc summer school, Vitalijos dainos vasaros šaly; kur ir kokios tatoo norėtum?

Kartais gyvenimo tempas įgauna ne tik greitį, bet ir pagreitį, tada laikas taip sutankėja, kad beveik nebegali pabūti savyje ir su savimi. Nebegali pasiduoti lėtai sekmadienio ryto rutinai, kai malonu keltis tada, kai pabundi, o  žadintuvas miega tiek, kiek miegi tu.

Šį sekmadienio rytą žadintuvas miega kokiom trim minutėm mažiau negu aš. Šį sekmadienio rytą keliuosi pusę septynių ir dar sykelį pasitikrinu, ar yra pasas, pinigai ir e-ticket. Yra. Kažkaip susivokiau, kad norėdama susigrąžinti lost „ID“ turiu grįžti į vieną kitą vietą, kur jaučiuosi dalį savojo „aš“ palikusi.

Kodėl man patinka oro uostai? Todėl, kad jaučiu srūvant pro mane nesumeluotą gyvenimo tėkmę. Ta gyva upė neša pro šalį tūkstančius žmonių. Sėdėdama Rygos oro uosto tranzito salėje esu to srauto stebėtoja, bet tuo pat metu esu ir neatskiriama keleivių/gyvenimo upės dalis.  Mėgaujuosi ne tik šiuo pojūčiu. Mėgaujuosi įvairių kalbų upeliais, plūstančiais iš visų pasaulio upių į mano ausis: italų, latvių, vokiečių, rusų, anglų. Aplinkui susėda keleivių grupelė, skrisianti į Paryžių. Klausausi seniai natūraliai girdėtos kalbos šaukinių „Pierre, Philipe, Janine“, galvoju, kad lietuviškai tai būtų tiesiog Petras, Pilypas ir Janina, ir, ko gero, dalis žavesio iš karto dingtų. Elegantiškos svetimos kalbos intonacijos ir moduliacijos, bet Pilypas, kuris prisėda šalia manęs, dvelkia toli gražu ne „Christian Dior“, tad pasiieškau kitos vietelės. Beveik vidurdienis, visur pilna žmonių, tenka glaustis šalia moteriškių, kurias jau pažįstu iš matymo, mat kartu skridom iš Galudienių. Trys kartos: motina, dukra ir du mažyliai. Vienas kabo medžiaginiame lopšelyje po motinos kaklu, kitas - kokių trejų metų mergaitė - su močiute kalba rusiškai. Moteris rodo dukraitei pro langą lėktuvus ir moko skaičiuoti: one, two, three... Tyliai sau galvoju, kad dabar ji daro vieną iš didžiausių gyvenimo klaidų nemokydama mergaitės gimtosios kalbos, nesuprantu, kodėl moteris anūkei nusprendė neduoti paties didžiausio turto, kokį tik išgali. Ar turėčiau jai dabar pasakyti apie tai? Gal ir turėčiau, bet nesakau, nes smarkiai abejoju, ar norėtų išgirsti. Iš tikro paradoksali situacija: suvokdama, kad pravartu mokėti svetimą kalbą, šiuo atveju English, moteris visiškai nevertina savosios, tuo pačiu tarsi lengva ranka atsižadėdama ir kultūrinės savivokos, kultūrinio identiteto. Mano kuprinėlėj tarp lauktuvių bičiuliams vokiečiams apyrankės su Lietuvos Vėliavos spalvomis. Vieną nusipirkau sau - būdama svetimoj šaly būtinai dėvėsiu kaip savo tautinės ir kalbinės priklausomybės ženklą.

Mokytis svetimų kalbų, bet nepamiršti gimtosios... Apie tai dar Daukantas išverstskūriams lietuviams lenkiškai(!) rašė, bet, atrodo, ši paprasta tiesa net per keletą šimtų metų nepasiekė kai kurių personažų  beviltiškai užkalkėjusių smegenų.

Mokausi svetimos kalbos ir aš. Tris savaites praleidau lcc summer school. Kai kiti maudėsi, žaidė ir leido laiką paplūdimyje bei visaip kitaip pramogavo, aš pramogavau su grammar, speaking‘u, writing‘u and homeworks. Kartais tiesiog nėra kur dėtis: nors gyvenimas pats geriausias mokytojas, bet ne pro šalį ir pačiam šį bei tą nuveikti.

Kai nepakankamai moki svetimą kalbą, tavo bendravimas primena nespalvotą fotografiją. Pasakai, tik tai, kas yra būtiniausia, neišvengiama. Sakiniai įgauna griežtas ir tikslias reikšmes, beveik nėra vietos tonams ir pustoniams, apie spalvas net nėra kalbos. Tu supranti kitą ir kitas tave supranta, bet dabar jau seniai spalvotos fotografijos amžius.

Pastebėjau, kad nemažai iš minėtos trijų savaičių laiko upės tėkmės lcc summer school teko visokiausiems identifikavimo, klasifikavimo ir kitokiems ( tebūnie laikinas šitų ceremonijų kodas - ID ritualai) pažintuvių/pažinimo reveransams ir šokiams. Pagal tai, ką pasakai susipažindamas apie save, kitas tave paskui išskiria iš minios, identifikuoja. Dažniausiai tokiu atveju pasakai, kur gyveni, pasakai profesiją, daugmaž apibrėži šeimyninę padėtį, kartais nurodai amžių. Bet jeigu atmestum pastaruosius socialinio identifikavimo kodus, sužaistum savotišką amneziją, tada pamatytum, kas iš tikro lieka, kas yra tavo, kaip asmens, esencija ir esmė, riešuto branduolys. Be abejo, gali būti, kad vienas kitas „riešutas“, atrodęs labai kietas, apskritai yra be menkiausio branduolio, vieno kito „riešutėlio“ branduoliukas gerokai pakirmijęs, vieno kito išdžiūvęs. Tiesiog ateina laikas, kai norint suvokti save kaip asmenį nebeužtenka žvilgtelti į veidrodį ar į pasą, nebeužtenka formalių duomenų. Kitiems gal, tau pačiam - ne.

Dar vienas būdas save patikrinti - pasiduoti tam tikrai įpročių rutinai. Kartais tai gelbsti. Bet tik ne šią vasarą. Atsiduriu keisčiausiose vietose, keisčiausiose situacijose ir, kas įdomiausia, su tokiais žmonėmis, kurių net nebūtum įtaręs turint panašių polėkių, pavyzdžiui, vietoj suomių džiazo pasirinkti Vitalijos traukiamą „Robinzonai, lipk iš medžio...“ arba žiūrėti kokį kvailafilmį „Cinamon‘e“. Į filmą einam trise. Kiek žmonių, tiek nuomonių, tad pasirinkimo laisvė, kam ką žiūrėti. Mano bičiuliai tampa reklamos ir Bruno aukomis. Bruno žavesiui nepasiduodu, bet tai ne kažin ką gelbsti. Jaučiuosi tarsi pamažu blukčiau iš dienos audinio ir, deja, burtažodis „Mano trintukas prieš jūsų tikrovę“ netekęs stebuklingos galios arba šiuo atveju veikia ne mano naudai.

Valandėlei atsipeikėju sėdėdama tatuiruočių salone: „Dabar jūs gaunate tokį papuošalą, kuris išnyks tik dvi savaites po mirties...“ Ne papuošalo čia atėjau, atvedė lost „ID“ paieškos, bet žmogiškajai amžinybei į odą įsigeriantis piešinys situaciją pataiso labai neilgam. Maždaug savaitei.

Geriau pasijuntu stebėdama kylančius ir besileidžiančius lėktuvus arba išvažiuojančius ir grįžtančius traukinius nuo viaduko pusiaukelėj tarp Weding‘o ir Prenslauerberg‘o. Lėktuvai ir traukiniai, judantys pagal sezono grafikus, įpareigoja turėti kokius nors dokumentus, bet kartu juose tu gali gyventi ir išgyventi su savo išsitrinančio pasaulio jausena. Bent jau šį bevardį vasaros mėnesį.

Sekmadienio vidurdienis Berlyne. Maždaug apie 30 C karščio pavėsyje. Susėdam kavos puodeliui. Aplinkui beveik vien ispanakalbiai. Akimirką pasijuntu lyg vėl būčiau grįžus į Huercal Overa. Kalba ir karštis sąmonėje brėžia šio miestelio Ispanijos pietuose kontūrus.

Kai permetu akimis keletą nuotraukų iš paskutinių trijų savaičių, prisimindama summer school sutiktus žmones, vis dėlto pirmiausiai identifikuoju juos pagal tautinę arba kalbinę tapatybę: latvė, rusas, lenkas, lietuvė... Tik  paskiau bandau prisiminti kažkokius individualumo ženklus, taigi vis dėlto kalba yra pirminis atpažinimo kodas.

Šį sekmadienį, šią akimirką, čia ir dabar - maudomės ispanų dialekte, nors lyg ir turėtų užlieti vokiečių kalbos upeliai, upės ir vandenynai. Bet taip neįvyksta. Ar šito miesto tapatybė tirpsta vasaros karštyje tarsi ledų kaugė, ar čia irgi kalba eina apie lost ID? Kokias graffiti tatuiruotes išraižyti ant pastatų sienų, kad turėtum drąsos numirti neatpažintas mieste, prarandančiame realybės kontūrus? Ir kokios drąsos reikia norint gyventi/išgyventi bevardėje svetimųjų žemėje?  Ir kiek drąsos reikia, kad būtum čia ne tik atpažintas, bet ir pripažintas?

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1