Vasaros pradžios menas ir kultūra vieno lietuvių turisto akimis

<tęsinys>

2009-08-07

Už tai aš pats British Tate nuėjau į Richardo Longo retrospektyvą (7 pav.). Jeigu į Picasso nedvejodamas nėjau, tai čia, prisipažinsiu, ilgokai (kuomet apžiūrinėjau Turnerį, Whistlerį ir Blake‘ą) svarsčiau: „eiti-neiti“. Mane pastūmėjo du dalykai. Aistė primygtinai stūmė ir įkalbinėjo nesigraužti dėl tų nelemtų dešimties svarų: „Tau juk reikia dėl bendro išsilavinimo“. Iš tikrųjų, nors Longą žinojau iš Ramintos Jurėnaitės paskaitų Akademijoje, vieno kito paskubomis perversto albumo ir kažkur kažkada matyto dokumentinio filmo, pagunda pamatyti visa tai gyvai, buvo nemenka. Be to, masino ir prieš akis atsivėrusi Longo sieninė tapyba. Skystu moliu rankomis ant didelės galerijos sienos plokštumos išpaišytos priešistoriniais ornamentais. Tad mečiau burtą ir patekau į Longo parodos erdvę. Kaip ir tikėjausi (visgi intuicija ir šį kartą neapgavo), ekspozicija buvo sukonstruota priešybių principu. Didžiąją parodinio kūno masės dalį sudarė tai, ką ir galvojau pamatyti. Skrupulingai surašyti, profesionaliai nufotografuoti Longo aplankytų vietovių peizažai. Su vietomis padėliotais akmenukais, kojomis intensyviai pratrintais takais. Smulkmeniškai aprašyta, kiek laiko eita, koks atstumas įveiktas. Sužavėjo, o kartu ir šiek tiek supykino, ta buhalterinė precizika. Tokia pati regėjosi ir pagrindinėje, didžiojoje salėje, kur autorius ir jam talkinusi komanda iš įvairių riedulių (vieną segmentą sudarė įspūdingų baltų titnagų sankaupa) sudėliojo kelias geometrines figūras. Jausdamas karštai tvinkčiojančius atmuštus kojų padus, ranka čiuopdamas į kišenę įsidėtą rudo titnago gabalą (rastą šiaurinio Londono kotedžo galiniame kiemelyje, tarp gebenių ir rožių – ir dabar, rašymo metu, matu jį prieš savo akis), galvojau, kad aš esu toks pats keliautojas ir vaikščiotojas pėsčiomis, toks pats akmenų mylėtojas, tik neturiu gerų vadybinių gebėjimų. O ir vėliau, slankiojant didmiesčio gatvėmis, panašų estetinį poveikį padarė panašiai (kaip ta molinė tapyba ant sienos) baltomis kalkėmis nerūpestingai, drąsiai ir kartu kruopščiai užteptas remontuojamos pašto įstaigos langas (8 pav.). Tad kai kam, ne tik man, trūksta verslumo dvasios, taip sakant. Gražiausia buvo ta Longo sieninė tapyba. Jos buvo kur kas daugiau. Ne vien tas pano ant įvadinės sienos. Gestiška, veiksmo tapyba natūraliomis medžiagomis. Padaryta paprastai ir monumentaliai. Tad tik susikrimtau, kad šie skysto molio, žemių raštai nenustelbė tų kanceliarinių brėžinių, diagramų. O tada vėl sugrįžau prie Turnerio...

Moderniajame Teite galerijos darbuotojai tik dar ruošė būsimąją futurizmo parodą, todėl pasitenkinome nuolatine ekspozicija. Buvome jau pakankamai palepinti, todėl nusprendėme, kad pati ekspozicija nėra iki galo vykusi. Taip, ten sukaupta nemažai gerų darbų. Tačiau bendros visumos, struktūrinio pasakojimo pritrūko. Viskas pasirodė sudėliota iš atskirų, fragmentiškai trūkinėjančių gabalų. Kas patiko, tai siurrealizmo judėjimui skirta salytė. Tiesa, architektūriniu požiūriu ten pasirodė visiškas chaosas, su kažkokiu statinius salės viduryje, tačiau viską atpirko patys darbai. Kaip visada – pats sau eilinį kartą atradau Dali (šią nuostatą vėliau patvirtino ir Salvadoro Dali muziejus su grafikos, pagal menininko modelius atlietų bronzinių statulų ir suknelių rinkiniu). Jis tikrai piešinio virtuozas ir fantastiškas vizionierius. O ir Maxas Ernstas bei Rene Magritte‘as pasirodė ne ką prasčiau.

Didelių, grandiozinių parodų alkį pabandėme įveikti apsilankydami keliuose stambiuose šiuolaikinio meno centruose.

Prieš tai, eidami iš Britų muziejaus, apsilankėme nedidelėje, tiesiai prieš tą muziejų įsikūrusioje galerijoje (Gallery 47). Joje menininkas iš Japonijos (tas jaunas vyrukas santūriai sėdėjo ant laiptelių prieš galeriją), Takahide Komatsu, demonstravo aukštąjį pilotažą. Atrodytų, kad nieko ypatingo – kažkas labai tradiciško, japoniško, persunkto sintoistinės dvasios. Širmas primenančios, auksu švytinčios drobės su jose plazdančiais drugeliais. Paprasta (bent išoriškai), be didesnių pretenzijų (noro iššokti aukščiau bambos, būti kažkuo ypatingu), netgi jaudina. Žiauru sakyti, bet lyginant su tuo, ką mačiau japoniško Britų muziejuje, tai veikė stipriau. Bet gal tiesiog, kad nebuvo perkrauta ir leido susikoncentruoti.

Po to iki Whitechapel Gallery – senos, šimtą metų skaičiuojančios institucijos, naujai atidariusios savo duris ilgai ir nuobodžiai važiavome autobusu pačio pietų piko metu. Grusties ant Tauerio tilto metu šioje transporto priemonėje likome tik mes ir garsiai kalbantys vokiečių turistai. Vietiniai jau seniai buvo suvokę, kad pėsčiomis tiltą galima įveikti kur kas greičiaus nei tarp įvairių automobilių įkalintu ir stovinčiu autobusu. Atsigaivinę kepintais, ant tilto pirktais migdolais (kurie suveikė kaip neblogas tonizatorius), palikę melsvoje miglelėje skendintį tiltą, pasiekėme ir siektąją galeriją. Joje veikė kelios parodos. Dominuojančią padėtį užėmė Vokietijoje ir Niujorke gyvenanti skulptorė Isa Genzken su savo ekspozicija „Sezamai, atsiverk“ (9 pav.). Iš karto galiu pareikšti, kad man nepatiko. Lyg ir biuvo keletas vietų, kur buvo galima atkreipti dėmesį, tačiau bendra visuma – kažkokių atsitiktinių daiktų, kartais dekonstruotų, kartais išpreparuotų padrikas konglomeratas regėjosi pretenzingu ir tiek. Matėsi, kad menininkė nori būti aktualia, „kabinti“ labai svarbias seksualinių mažumų temas, psichoanalitikai kabinėtis savo pasąmoninių labirintų koridoriuose, tačiau visa tai „nesusigrojo“. Ypač man „neskanus“ tas darbas, kuriame panaudotos fotografijos iš kažkokios orgijos, kurioje vieni vyrai plekšnoja kitiems per jų mašinas. Pagalvojau, kad porno elementus mene galima dažnai ir niekas to tikrai nedraudžia, bet tai tiesiog yra labai tiesmuka. O tiesmukumas demonstruoja fantazijos nebuvimą.

Panašiai blankiai pasirodė ir Goshkos Macugos paroda, dedikuota Guernikai ir Picasso darbui (kaip bebūtų – šių dviejų įvykių jubiliejus). Salėje, kurios akcentu tapo 1955 metais pagal tapybos darbą Dürrbachų dirbtuvėse Paryžiuje išaustas gobelenas, vyravo fotografijos, suvertos ant istorinio, politinio, antropologinio siūlo. Pagalvojau, kad ši – politinė, socialinė – tema ypač dėkinga norint sukurti pasaulio vargais ir rūpesčiais užsiėmusio piliečio pozą. Bet irgi – tai yra tik poza. Nors tekstilės darbas (nekalbu apie ispaniškąjį originalą – tapybos darbą, o ne subombarduotą miestą ir jo aukas, aišku) patiko.

Kur kas geresnį įspūdį paliko paroda, dedikuota ankstesniems Britų tarybos įsigijimams (Great Early Buys from the British Council Collection), kurią suformavo Michaelis Craig-Martinas (10 pav.). Nedidelėje erdvėje vienas į kitą žvelgė Davido Hockney‘s Žmogus muziejuje (gražus mano mylimo autoriaus darbas) ir Henry‘io Moore‘o Mergaitė sugniaužtomis rankomis (niekada negalvojau, kad šis, regis toks nuobodus skulptorius, galėtų sukurti tokį smagų kūrinėlį), o viduryje puikavosi sėklinių pavidalų dariniai, sukurti Anisho Kapooro. Patiko ir kiti klasikai – Patrickas Caulfieldas (monochrominis olos vaizdelis), Bridget Riley (vibruojanti kinetika), Damieno Hirsto taškai. Džiaugiausi pamatęs „gyvą“ Peterį Doigą. Ir labai gailėjausi, kad nebuvau atsiradęs reikiamoje vietoje reikiamu laiku, kadangi net suzvimbė galvoje bei piniginėje, pamačius, jog 1948 metais Luciano Freudo Mergaitė su rožėmis buvo įkainuota mažiau, nei mano mėnesinis atlyginimas. Tik 157 £ (žinoma ir svaro kursas buvo kitoks – juolab, šį pusmetį jis buvo ženkliai kritęs).

Pati kukliausia parodėlė Whitechapel galerijoje buvo skirta The Whitechapel Boys – vienuolikos žydų menininkų ir rašytojų grupuotei, dailės istorijoje nusipelniusiai tuo, kad bent londonietiškame, angliškame kontekste, XX amžiaus pradžioje ji atstovavo avangardiniame judėjimui. Davidas Bambergas, Jacobas Epsteinas, Markas Gertleris eksperimentavo su forma ir judesiu, kūrė pirmąsias, geometrinių atradimų ir išradimų lydimas abstrakcijas. Paroda buvo kukli, bet jauki. Tokia retro stiliaus, su secesiniais katalogėliais, nuotraukomis ir bibliotekiška aplinka.

Bus daugiau

Autoriaus nuotraukos

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai