„Poetry spring“ šalis: two tickets to Dublin, Jurkaus šuo, dvesiančios musės arba kodėl negaliu sugrįžti namo...

2009-06-19

II dalis

Skaitymai „Žemaičių alkieriuje“ arba... kor aš neso bovosi, kap tas Jorkaus šou...

Taigi penktadienis, 17.00 val. Kretingos muziejus, „Žemaičių alkierius“. Čia šį kartą suvažiavo poetai ir poetės iš aplinkinių kaimelių ir miestelių, nesvarbu, kad jų pavardžių nėra LRS registruose ir reportažuose iš 117 „Poezijos pavasario eurovizijos“ renginių. Ahc, tiesa, vienas nedidelis aspektėlis, vis dėlto skiriantis šį pasibuvimą nuo kitų - čia bus kalbama „užsienio“ kalba, tai yra žemaitiškai. Nors... daugelyje lietuvių poezijos vakarų, ypač kur dalyvauja vienas kitas užsienietis, ištisai kalbama angliškai. Koks galų gale skirtumas - angliškai ar žemaitiškai...

Vakaro  vedėja, prisistačiusi kaip Siga Prišmontalė, sako, kad jai tekę daug kur pabuvoti, bet „Žemaičių alkieriuje“ dar netekę,  pašmaikštauja į savo kalbą įterpdama seną žemaitišką priežodį („...ė kor aš neso bovosi, kap tas Jorkaus šou...“). Kelio vingio motyvas galutinai susieja šitą vakarą su kitais renginiais ir pasibuvimais, kartais labai skirtingais, kuriuose pastarąsias porą savaičių man teko būti, ir vis dėlto turinčiais vieną bendrą vardiklį, vieną konstantą - „Poezijos pavasaris“.

„Žemaite žmuonės duorė, par donti muok patrauktė...“, - prabyla poetė iš Darbėnų. Šiai gyvenimo išminčiai neturiu ką priešpastatyti. Tuo labiau, kad toji pati moteriškė eiliuota forma ką tik išaiškino ir nacionalinės virtuvės ypatumus: „Žemaite miegst skane paieste: viedara, bolvene blyna, kuošė so mėrkalo...“ Kodėl nepasišaipius iš artimo savo, nepatraukus jo švelniai per dantį, kai esi sotus? Pasirodo, juokelių tada nebeužtenka, prireikia ir kitokių žaidimų - meilės. Prisipažinsiu, meilės žodžiai, tariami žemaičių kalba, man visada skambėjo šiek tiek keistokai. Na, palyginkite: „Aš tave myliu“ ir „Aš tavi mylo“ (kiekvienas skiemuo kirčiuojamas trumpai, energingai). Ar panašu į meilės žodžius? Dėl to, man rodės,  ir sako žemaitis meilės žodžius retai. Bet čia tik man taip rodės. Poetę iš Darbėnų pakeitusi poetė iš Lenkimų griauna mano mąstymo stereotipus ir žeria meilės lyrikos perlus gryniausia žemaičių tarme: „..vėina karta Lėnkėmus Prani nuveiziejau <....> kas galieje pamanyte ka tava akiū prūdūs aš nuskeso...<....> daba eso kap tomsiuo kamaruo..“ Nei pridėsi, nei atimsi - „Hiawatha“ arba „Dvidešimt keturios meilės ir viena mirties giesmė“.

Dar savo eiles skaitė Jozė, Danė, Aduomis, bet visus „praspjovė“ Pranis Žvinklys. Ką ten „Poezijos pavasario“ laureatai, nominantai ir visokių kitokių literatūrinių premijų ir nepremijų laimėtojai ir nelaimėtojai. Visi jie blanksta prieš Žvinklio Pranį. Pranis ir knygą išsileidęs, beje, pavadintą „Gėismės apie gyvenėma ir meilė“. Į skaitymus iš Skuodo į Kretingą Pranis atvažiavo ne vienas, atsivežė fanių, įvairaus amžiaus moteriškių, atrodo, savo sodo kaimynių, jos, beje, irgi poetės, komandą. Tiesą pasakius, neatsimenu nė vieno artistiškojo Pranio skaityto teksto, nes nuostabą ir susižavėjimą kėlė jo sceninė laikysena. Štai iš ko reikėtų  mokytis! Ir ne tik sceninės laikysenos - marketingo pagrindų taip pat. Vos tik paskaitęs keletą eilėraščių Pranis įkaitusioms gerbėjoms pasiūlė tuoj pat įsigyti jo knygą, nelaukiant vakaro pabaigos. Nereikia jam jokios „Mūsų knygos“ anei kitokių platintojų, viskas vyksta čia ir dabar...

Tame vakarėlyje „priėdus“ šeimininkų siūlomo naminio sūrio buvo galima tyliai sau šaipytis ir smagintis iš gryniausio literatūrinio kičo, žeriamo tarmiškai, tuo labiau, kad tai, anot pirmosios skaičiusios „poetės“, lyg ir atitiktų „tautines“ doro elgesio normas, bet visame vyksme buvo ir kažkokia graudi tikrumo, autentikos nata. Tuo labiau, kad ir susirinkusieji nepretendavo į jokius literatūrinius laurus anei nominacijas, jie jautėsi esą tarp savų ir tiesiog buvo pasiilgę kalbėjimosi kitur ir kitokia, ne kasdiene kalba. Modernios poezijos kalba jiems rodėsi per sunkiasvorė  ir svetima, tad jie šalia tikrojo arba oficialiojo literatūros pasaulio susikūrė, kūrėsi kitokios, alternatyvios literatūros arba savo kiemo, savo sodo kaimynų literatūros pasaulį...

Siga Prišmontalė galų gale leido paskaityti ir man. Paskaičiau. Bet ir pajuokavau, kad, girdi, gaila, jog neteko nė vieno iš čia esančių pamatyti „Poezijos pavasario“ skaitymuose. „Bovuom bažnyčiuo...“- kažkas bando tradicine žemaitiška maniera apsimesdamas „durnium“ apsiginti nuo „kryžiuočių“, šiuo atveju nuo manęs.  „Kad anei yr baise nanuošėrdė...“- kita replika. „Anei“- šiuo atveju tikrieji, oficialiai pripažinti kūrėjai, poetai ir prozininkai. Sakau, kad nuoširdumas poezijoje ne vertybė, bet puikiausiai suvokiu, kad dabar irgi nesu nuoširdi, nes kalba čia eina ne apie nuoširdumą, o apie autentiką arba tikrumo pojūtį. Gyvename seniai numarinto dievo ir  simuliakrų amžiuje, tad nenuostabu, kad ilgimės dvasingumo ir autentikos.

Suvokiu, kodėl per tas dvi poetinio maratono savaites kartais apimdavo eurovizinio formato, vyksmo dėl vyksmo pojūtis, suvokiu, kodėl tai, kas turėjo iš pradžių lengvą parodijos atspalvį, į vakaro pabaigą pamažu „išsilygino“. Kalba, šiuo atveju žemaičių tarmė, nepripažįsta jokių muliažų ir protezų, ji pati savaime yra autentiška, slepianti savyje kūrybos pradą, neleidžianti nuslysti ir paklysti bent šiandien, bent čia ir dabar.

Visi festivaliai kada nors pasibaigia, „Poezijos pavasaris“ ne išimtis, bet pati poezija yra nesibaigianti... Gal todėl ir namo sugrįžti dar kol kas negaliu.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2