„Poetry spring“ šalis: two tickets to Dublin, Jurkaus šuo, dvesiančios musės arba kodėl negaliu sugrįžti namo...

2009-06-18

I dalis: Two tickets to Dublin

Ar girdėjote kada pasakojimą apie žmogų, kuris išnešė šiukšles ir namo grįžo tik po septynerių metų? Su tom pačiom šlepetikėm ir plastiko kibirėliu, kaip nieko ir nebūta. Savo namų, iš kurių iškeliavo, jis neberado, kaip ir to gyvenimo, kurį ten paliko - žmonos, vaikų, darbo... Pasirodo, tiesiog pasitaiko juodųjų laiko skylių ir per nelaimę minėtas personažas į vieną iš tokių vilklaikių įkrito.

Panašiai pradedu jaustis ir aš. Iš namų iškeliavau gegužės 20, nes tada prasidėjo „Poezijos pavasaris“, ir ne bet koks, o jubiliejinis, 45 - asis: daugiau kaip 117 renginių, kelionės po Lietuvą ir užsienio šalis, žodžiu, beveik eurovizinis formatas. Tiesa, dabar „Poetry spring“ jau kokią gerą savaitę kaip pasibaigęs, bet aš - vis dar ne namie. Prisipažinsiu, buvau trumpam parpūtusi „šlepetikių“ pasikeisti ir kaktusų palaistyti, bet tik tiek. Pastebėjau, kad kai nebūni namie, tvarkytis kaip ir nebereikia. Net musės, ir tos pačios išdvesia, nes nuobodu ir nėra jokio maisto. Nuostabu, ar ne? Apskritai, nesuprantu, kaip kai kurie žmonės dar atsimena mane ir netgi kartais pakviečia pavakarieniauti ar šiaip kokios kavos.

Sėdint su bičiuliu „HBH“ ir laukiant Rados patiekalų/Juozo alaus vartau laikraštuką. Kokia skaitalo dalis įdomiausia? Be abejo, anekdotai. Šiaip jau anekdotų neatsimenu, bet šitas užstrigo. Amerikietis rusų oro uosto kasoje perka bilietą į Dubliną: „Two tickets to Dublin...“ Rusakalbis kasininkas: „Kuda blin?“ Amerikietis: „Tu – da - blin...“

Laiku ir vietoj „išgirstas“ anekdotas, nes jau turėjau bilietą „to Dublin“, žinojau, kad būsim keturiese, kad Dublino ir Korko lietuvių bendruomenės mūsų laukia ir tikisi, jog atskraidinsim iš Lietuvos  pačią pačiausią poezijos pavasario paukštę. Paukštę mes atskraidinom, ir ne bet kaip, o su visais „paukščiukais“- URM  labai prašė nuvežti į lietuvių ambasadą simbolinių angelo - Vilniaus miesto globėjų - figūrėlių. Tie „paukšteliai“ buvo įpakuoti į šaunias odines dėžutes su duriančiais kampais, bet gal visai ir nieko - visi skrydžiai naktiniai, kas nors turi ir pažadinti, kad ir smagiai į šlaunį smigtelėjęs angelo „namelio“ aštrokas kampas.

Apie tai, kaip „Poezijos pavasario“ paukštė sklandė po Dubliną ir Korką iš naujo pasakoti nebėra reikalo, apie tai „Kultūrpolyje“ jau rašyta. Tik viena kita detalė, ne iš poetinio, iš to realiojo pasaulio. Pastabėlė oro uoste: „Tai kaip čia dabar? Lietuvė, ir nė karto Dubline nebuvai?“

Nebuvau. Iš tikro niekada ir neplanavau ten važiuoti, neplanavau emigruoti laikinai ar suvisam, apskritai neturėjau beveik jokio supratimo, kokia tai šalis.

Atskridom naktį, pasitiko ambasados darbuotojas, nuvežė į tokį mini viešbutuką. Prabanga ten nedvelkė, bet iš esmės gyvenama vieta. Kol naktinio „taksi“ vairuotojas buvo išėjęs atnešti alaus - nes kokia Airija be „Guiness‘o“!- mes susiradom virtuvę, surijom marmeladą ir duoną, skirtą rytojaus pusryčiams, ir išsivirėm arbatos. Mes, tai yra aš, Vytautas, Eglė ir Laurynas. Tiesa, kai grįžo Mindaugas su „Guiness‘u“, iš savo apartamentų atėjo net Petras. Alaus gabenimas truko tik kokį penketą minučių. Per tą laiką mes buvom spėję neblogai prasisukti. Čia nekalbu apie sunaikintas kinietės viešbučio darbuotojos „three in one“ (administratorė, virėja, kambarinė) maisto atsargas. Galų gale taip jai ir reikia. Tegu išmoksta daugiau ką pagaminti (jos kulinariniai gebėjimai apėmė du su puse  patiekalo: virtas kiaušinis, keptas kiaušinis, keptas kiaušinis su dešrele). Atsitiko truputį smagiau. Vis tas Vytautas. Maža to, kad „nužudė“ vieną angelą - sudaužė dar Vilniaus oro uoste - dabar savo „apartamentų“ raktus užtrenkė kambary. Rausdami virtuvės stalčius ir ieškodami atsarginių beveik sutarėm, kad Eglė  savo lovą su tikrų tikriausiu baldakimu užleis Vytautui, o pati susikraustys pas mane, bet galų gale randam kažkokį raktų ryšulį ir, pasirodo, tai yra tie, kurių reikia.

Taigi kokia ta Airija? Kitokia nei žemyninės Europos šalys. Nesu buvus nei Anglijoje, nei Škotijoje, tad man Dublino architektūra nepanaši nė į vieną iš Europos miestų. Tiesiog tai kitoks miestas. Senamiestis ne ką didesnis už Vilniaus, su tradicine pėsčiųjų gatve ir parkais, sekmadienio popietę ant jų žaliuojančių vejų vietos prisėsti ar prigulti reikia paieškoti, nes giedra ir šilta, beveik karšta. Kažkokiu būdu susirandam firminę pyragaičių parduotuvėlę su visai nebloga kava (šiaip Airijoj kava prasta, to „arklių dopingo“, kurį namie mes maukiam kibirais, čia nerasi), kažkokiu būdu mano ir Lauryno lauktuvių maišelis su tos pačios parduotuvės logotipais, nors vaikščiojom skirtingais takais. Bet čia jau buvo vėliau. Užbėgau įvykiams už akių. Prieš tai mes važiavom į Korką. Į Korką ir į Pasaulio Kraštą.

Korkas – antras pagal dydį Airijos miestas, nuo Dublino iki ten  - apie 300 km. kaire kelio puse, nes šitoje šalyje eismas vyksta taip. Kam nors tai nieko tokio, man - nauja. Keliaudamas visada išgirsti ką nors naujo. Pavyzdžiui, kad čia draudžiama tranzuoti. Eglei, kuri tokiu būdu keliavo net po Kiniją, tai ne itin patinka. O aš, žvelgdama į žaliuojančias kalvas, galvoju, kad ši šalis nuostabi ir norėčiau po ją vasarą pakeliauti automobiliu. Kelius per maždaug aštuonetą metų airiai visai neprastai sutvarkė, o su ta kaire... kaip nors jau. Vairuotojai labai tvarkingi ir kultūringi. Turiu omeny ir įvairiausių „bike“ savininkus. Jie  nelekia kaip išprotėję ir nesistengia pralenkti visų ir išlįsti pro bet kokią „rakto skylutę“, nes kai kur reikia šiek tiek pastoviniuoti kamščiuose.

Korke mūsų vakaras vyksta airiškame pub‘e. Apskritai visas airių, o ir lietuvių, gyvenančių šitoje šalyje, kultūrinis gyvenimas susijęs su pub‘ais, nes patalpų nuoma čia žvėriškai brangi. Taigi pub‘as  ir, aišku, „Guiness‘as“. Kam maža, o kam ir didelė pinta. Bet svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad saulėtą šeštadienio popietę, kai yra tiek daug kitų pasirinkimo galimybių, į poezijos vakarą atėjo mažų mažiausiai penkiasdešimt žmonių. Stebiu juos ir galvoju, kad būtent šitos publikos pasigendu panašiuose renginiuose Lietuvoje: amžius maždaug nuo dvidešimt iki keturiasdešimt, daugiau ar mažiau intelekto sugadinti veidai, kai kurie atėję visa šeima, su mažais vaikais. Po skaitymų žmonės neskuba skirstytis, dar šnekučiuojamės, kažkas pasisiūlo palydėti iki vandenyno, nes čia, esą, visai netoli, tik 20 km.

Gal kilometrų buvo ir visas keturiasdešimt, nesvarbu, tai, kas atsivėrė prieš akis, atpirko viską, kas kėlė kažkokių nesmagumų ar nepatogumų. O prieš akis nuo didžiulio aukšto skardžio vėrėsi Atlantas! Kai saulei leidžiantis Pasaulio Krašte žvelgi į Atlanto tolius, apima nenusakomas laisvės pojūtis. Paskui tas pojūtis, gali būti, priblėsta, bet manau, kad niekada nebeišnyksta. Pasaulio Krašte, nes vienas iš lietuvių, mus ten palydėjusių, sakė: „Būtent taip vaikystėje įsivaizdavau pasaulio kraštą, sėdi sau ant skardžio, ir žvelgi į vandenyno platumas...“

Matėm keliaudami į Korką ir iš Korko ir paprastesnių vaizdelių. Pavyzdžiui, pastebėjom tokį didžiulį egzotišką medį ( lyg ir spygliuotis, lyg ir ne, lyg ir tikras, lyg ir plastmasinis) su nulaužta viršūne. Mindaugas „paaiškino“: „Čia Kairys netiksliai praskrido“. Lietuvių ir airių jumoro jausmas panašus. Ir apskritai daug kas mus sieja su šita tauta. Kad ir skausmingi istoriniai patyrimai. Tik airiai iš istorijos pamokų pasiėmė tą lyg ir pliusinį požiūrį, o mes esam mėgėjai minusus rašyti.

Mūsų Petras linkęs parašyti keletą minusų dėl viešbučio, mat jo kambarys į gatvės pusę ir jis neišsimiega dėl triukšmo. Aš triukšmo negirdžiu - mano langai į sodo pusę, keistoki, kaip traukiny, pakeliami į viršų. Dar šiek tiek neįprastos vadinamos angliškos kriauklės su atskirais kranais karštam ir šaltam vandeniui. Bet prie visko priprantama labai greit. Prie draugiškų ir paslaugių žmonių, prie didelio miesto alsavimo taip pat.

Kalbamės, kad lietuviai čia atvažiavę pasikeičia į gera: pasidaro atviresni, šiltesni, paslaugesni. Retorinis klausimas: kur ir kiek laiko turėtume visi, visa tauta, pabūti, kad taip pasikeistų visa Lietuva?  Turbūt Madagaskare. O tada visi urmu į Donskio „Be pykčio“ šalį.

Sekmadienio dieną bastausi po Dublino senamiestį: pastatai daugiausiai 3-4 aukštų, saulėta, bet ne per karšta. Maždaug nuo 12 valandos pėsčiųjų gatvėje darosi tiršta: praeiviai teka it gyva upė, o juos smagina lėlininkai, muzikantai, akrobatai ir dar kas tik nori. Mūsų skaitymai ir pagrojimai ambasadoje numatyti 18 valandą, lėktuvas į Rygą - 3 nakties, „čekintis“ privalu prieš dvi valandas.

Iki skaitymų dar 15 minučių, guliu ambasados kiemelyje išsitiesus ant vejos ir svajoju apie tikrą kavą, beveik užuodžiu jos kvapą. Ką ten beveik! Mindaugas po dienos kelionių irgi patyliukais išnėręs į kiemelį su kavos puodeliu. Kėsinuos į Mindaugo kavą - man ji per saldi ir per silpna, bet Eglė sako, kad jai pats tas, o aš einu gamintis savosios.

Skaitymai, pagrojimai, padainavimai užsitęsia iki pusės 9, paskui dar kalbamės, užkandžiaujam, fotografuojamės, bandom atsisveikinti. Laurynas sako: „Norėčiau čia pasilikti dar kokiai savaitei...“ Ir aš pritariu jo norui, nes Dublinas ir dubliniečiai – lietuviai - jėga! Galvoju, kad per tas pora dienų mes pamatėm tai, kas geriausia, bet toli gražu ne viską. Mindaugo replika: „Na, va, tik susidraugavom, ir jau išvažiuojat...“

Nors reisas naktinis, keleivių pilna, oro uoste verda šurmuliuoja gyvenimas. Registracijoje dirba vienas darbuotojas, kalbantis tik angliškai, o kita registratorė - lietuvė. Ir taip daug kur. Lietuvių Airijoje dabar apie 200 000 tūkstančių, be abejo, daugiausia jų nusėdę Dubline. Pokalbių nuotrupos: „Ar manot, kad negrįžtam dėl ekonominių priežasčių? Negrįžtam dėl požiūrio į žmogų, dėl „akmeninių“ veidų... „Veidai oro uoste dar ne „akmeniniai“. Lėktuve irgi ne. Kai pilotas grakščiai nutupdo „boingą“ Rygos oro uoste, aplodismentai jam ir komandai. Kai kitas „boingas“ ne mažiau grakščiai 7 valandą ryto nutupdomas Vilniuje, aplodismentai kiek skystesni. Gal jų apskritai nebūtų buvę, jei kažkas iš mūsų kompanijos nebūtų pradėjęs ploti. Ir tai pirmas ženklas, kad grįžtam į mielą tėvynę, kur „lietūs lyja“, o veidai greituoju būdu pilkėja ir akmenėja.

Kai atsiduriu „Pajūrio“ traukiny ir labinuosi kupė su tautiečiais, galutinai suvokiu, kad aplodismentų etapas baigėsi. Ką ten aplodismentai, iš savo bendrakeleivių per 6 kelionės valandas neišgirdau nei labas, nei ačiū, nei sudie. Tada tikrai labai aiškiai ir labai greitai susivoki, kad esi namie. Tik dar nenoriu į tai gilintis, nes lūžtu iš miego. Užsikabaroju į viršutinę „lentyną“ ir bandau miegoti ir nesapnuoti, kas primintų „Poetry spring“ šalį, - nei angelų, nei demonų.

Tiesa, vieną angelą, vardu Mykolas, dar „sutinku“ šeštadienio skaitymuose Klaipėdos Mažvydo parke. Kol skaitau eilėraštį, jis jaukiai vėduoja sparneliais už nugaros, kartais, tiesa, paskrenda kiek į šalį, kviesdamas praeivius pabūti čia ir dabar su poezija bei poetais.

Nebesutinku angelų baigiamajame vakare Vilniuje, čia turbūt jų ir būti negali, nes vėl kažkodėl pakvimpa „Eurovizija“, gal dėl to, kad prie Sarbievijaus kiemo vartų rikiuojasi keletas LTV mašinų, gal dar dėl ko nors. Kai skambinu bičiuliui ir sakau, kad įsijungtų teliką, nes tiesiogiai transliuoja „Poezijos pavasarį“, jis sako, kad jo televizorius LTV2, deja, nerodo, tad išgyvensiąs kaip nors ir be „Poetry spring”. Bičiulis juokauja, kad gyvos poetės jam patinka labiau negu jų rašomos ir skaitomos eilės, ir ką tu jam, dėl skonio nesiginčijama.

Sarbievijaus kiemelyje be proto karšta. Žiūrovai sėdi šešėlio pusėje, poetai - saulės. Bet jie ištveria kažkaip tas pusantros valandos, teisus buvo Radauskas, sakydamas, kad menas aukščiau už viską. Už slopinantį karštį finaliniuose skaitymuose irgi. Galų gale LRS pirmininkas Jonas Liniauskas baigiamojoje kalboje sudėlioja ant i visus likusius taškus, dėkoja visiems rėmėjams, o labiausiai - Kubiliui. Pastarajam dovanoja netgi kelialapį į Nidą. Kubilius ateina pasiimti, ne Ministras Pirmininkas - LRS vairuotojas Kubilius.

Aš irgi turiu parvairuoti į Galudienius, nes rytoj pirmadienis ir laukia ilga ir sunki darbo savaitė, visa tai, kas būtina, ir visa tai, ką nustūmiau į šoną, besibastydama po „Poetry spring” šalį. Nuo pirmadienio iki penktadienio triūsiu kaip bitė, bet penktadienį vis tiek kažkokiu keistu būdų esu įtraukiama į poezijos skaitymus. Mane kviečiasi „Žemaičių alkierius”.  Kalbėdama su rengėjais telefonu bandau išsiaiškinti, ką būtent ten privalėsiu nuveikti ir kiek laiko tai truks, bet ne itin pavyksta.

Bus daugiau

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai