Besikeičiantis privalomų knygų sąrašas arba playlist of...

2009-05-12

Keliaudamas iš vieno miesto į kitą pamažu išmoksti atpažinti savus ir svetimus, ne tokius savus ir ne tokius svetimus. Per 7 sekundes, pasirodo, „nučekini“ visa tai, kas užkoduota rūbuose, batuose, kitose smulkiose aprangos detalėse. Čia ne šiaip sau ir ne šią akimirką sugalvota. Apie tai sukurtos ištisos mokslinės teorijos. Nors jos nebūtinos. Tradicinė liaudies išminties formulė „pagal drabužį sutinka...“ tebegalioja, niekas jos neatšaukė. Aišku, sakysite, galima pasirinkti kokį tik nori aprangos stilių, kirptis pas madingiausių šukuosenų meistrus, bet juk vis tiek galų gale liks kažkas, lemtingą akimirką mus išduosiantis arba, atvirkščiai, padėsiantis rasti bent jau palaikantį žvilgsnį. Kas tas kažkas?

Miriau iš juoko, kai kartą per poplaidelę „Ne gudresnis už penktoką“ viena iš, pavadinkim, „žvaigždučių“ atsakydama į klausimą aiškino, jog lietuvių kalboje minkštumo ženklas žymimas „s“ raide. Be abejo, tos merginos „vertybinių popierių biržoje“ galioja kiti, ne kalbiniai, savųjų atpažinimo ženklai, pavyzdžiui, silikoninės krūtys arba savaitgalis su kokiu krepšininku ir po to detalus „weekendo“ eksplikavimas visuose geltonuojančiuose tiek tradicinės, tiek internetinės spaudos puslapėliuose. Bet šnekas apie „blondinių“ kultūros sklaidą galbūt kol kas verta atidėti ateičiai.

Kartais sėdėdami tarpmiestiniuose autobusuose netyčia arba paprasčiausio žmogiško smalsumo vedami užmetame akį į bendrakeleivių skaitomas knygas, ir tai yra dingstis užmegzti arba, atvirkščiai, stengtis išvengti pokalbio. Kartais šalia mūsų prisėda žmonės su „notebook‘ais“ arba „mp3“ ir tai irgi yra ženklas, kad pokalbis beveik neįmanomas. Šitie elektroniniai socialinio kodo ženklai aiškiai ir nedviprasmiškai sako: „Esu ir noriu čia būti vienas, prašau nesiartinti.“ Beveik tas pats, kas ant viešbučio durų užkabintum lentelę „Don‘t disturb“.

Žmogus, skaitantis knygą, šiuo požiūriu patrauklesnis. Jis irgi toje kelioninėje erdvėje lyg ir bando likti vienas, bet kartu yra gerokai asmeniškesnis ir atviresnis už „laptopinį“ personažą. Kodėl? Todėl, kad per petį matau, kas yra skaitoma, ir „nuskaitau“ ne tik kad, pavyzdžiui, „netinkamai pasirinktas maistas yra visų ligų priežastis“, bet greičiausiai ir tai, kad mano bendrakeleivė turi sveikatos rūpesčių, kad jinai domisi ir galbūt savo gyvenime vadovaujasi visokių šarlatanų ir pusiau šarlatanų sukurtomis teorijomis, kad tikėtina, jog ji tam tikru atveju rinktųsi ne profesionalaus gydytojo pagalbą, bet leistųsi „operuojama“ kokio nors hilerio/kilerio, aišku, geriau jei pastarasis nelietuviškos kilmės. Vienu žodžiu, sparnuota frazė „My culture is my identity“ šiuo atveju kaip ta „s“ minkštumui žymėti.

Aš irgi nedrąsiai išsitraukiu savo knygą, nes nenoriu dabar kalbėtis apie jokias ligas ir jokius gydymo metodus. Mano gydytoja, kai susergu ir nueinu pas ją tikėdamasi profesionalios pagalbos, klausia: „Kaip manote, kas jums galėtų būti?“ Kai „nusistatau“ diagnozę ir bandau „pasiskirti“ vaistų, ji pasitikslina; „Ar manote, kad tai padės?“, o tada nė kiek nedvejodama išrašo receptą. Vienu žodžiu, esu beveik daktarė, nors ir ne medicinos mokslų.

Kad ir kaip ironiškai atrodytų, mano knygos pavadinimas nė kuo nenusileidžia bent tai porai „nuskaitytų“ eilučių iš kaimynės knygos - D. Lodge „Terapija“. Pagrindinis romano personažas - kino scenaristas, neblogai prasigyvenęs iš populiaraus serialo, penkiasdešimt aštuonerių metų žiauriai depresuotas tipas. Ieškodamas sau pagalbos lanko visas įmanomas terapijas, bando  susirašyti „punktus“, kodėl turėtų jaustis laimingas, jų išeina maždaug aštuoniolika, kodėl turėtų jaustis blogai, išspaudžia tik du, o reziumė - „ir vis tiek jaučiuosi nelaimingas“.

Kelias iki Vilniaus ne toks ir trumpas. Kuo toliau skaitau, tuo labiau tapatinuosi su tuo personažu, tuo blogiau jaučiuosi. Velniop! Laikas “persikoduoti“. Išsimeškerioju pastaruoju metu pamėgtos „pink“ spalvos grotuvėlį ir tebūnie iki pat galo - „come away with me“.

Taigi keliauk su manimi kad ir į tą laiką, kai nuostabiausios knygos buvo Tuvės Janson muminukų istorijos arba kai Nežiniukas tikrino kosminio sprogimo teorijas, stebėdamas, kaip užsiveria ir atsiveria kepamų blynų „krateriai“.

Mano sūnus vaikystėje irgi mėgo pasakojimus apie trolį Mumį, Snusmumriką, bet jau neskaitė Nežiniuko istorijų, neskaitė Etelės Voinič „Gylio“ arba Diuma „Grafo Montekristo“. Paskui privalėjo perskaityti Škėmos „Baltą drobulę“, o pastaruoju metu nieko nebeprivalo, tad nieko ir nebeskaito. Taigi privalomų knygų sąrašas. Kiekvienas mūsų jį esame vienokį ar kitokį turėję galbūt netgi tebeturime.

Kažkada tokį sąrašą juokaudama surašiau savo mylimajam, trokšdama su juo dalintis viskuo, o viskuo! Bet kartais viskas taip netikėtai pasislenka, ir ne visai į tą pusę, kur norėtųsi. Prieš gerą savaitę atpažinusi numerį ir balsą nemaniau išgirsianti keistų prisipažinimų ir Mačernio „aš kadais šventai tikėjau meile, aš buvau tikėjimo kvailys...“, bet išgirdau. Turbūt prieš pora metų tai dar būtų suteikę džiaugsmo, bet dabar... Kas tokiu atveju lieka? Tik pasakyti - „mano knygų sąrašas jau kitas“.

Kartais „kitas“ yra toks pat kaip ir tu, tik skiriasi skaitymo, pavadinkim, „dažnumas/greitis“. Mieloji Indre, ar atsimeni, kaip skaitei I. Bachman „Maliną“? Gali būti, kad pamiršai. Užtat aš nepamiršau. Skaičiau tą knygą iš grynų gryniausio snobizmo, sunkiai irdamasi per puslapius ir išgirdusi, kad - „kokia puiki knyga, verčiu lapą po lapo ir bijau, kad nesibaigtų“, tikrai nustebau. Turbūt šiandieną tos knygos tikrai neskaityčiau. Tiek mažai mums čia duota laiko, kad gaištum jį tau neskambančiam „playlist of...“ mažų mažiausiai kvaila.

Kartą, „beklaidžiodama“ po internetą, jau neatsimenu kokiam portale, radau knygų, kurių „tikrai neverta skaityti“ sąrašą. Tikrai smaginausi aptikusi ten J. Joyce`o „Ulisą“. Šią kultinę snobų lentynėlės knygą bandžiau nugalėti bene iš kelių kartų. Turbūt daugių daugiausiai esu įveikusi apie trisdešimt puslpių. Ir tegu kas tik nori seka kokias tik nori istorijas apie kultūrinius klodus, užšifruotus tame literatūrinės išminties lobyne, turbūt ketvirtą kartą į tą pačią upę nebebrisiu. Gal verta įkurti žmonių, niekada nebeskaitysiančių „Uliso“, klubą? Neabejoju, kad viešų narių būtų maždaug kokie penki, bet slaptųjų... na, ne trys milijonai, bet...

Taigi vaikiškų knygų lentynėlėje „sėdi“ nukorę kojas troliai Mumiai ir klausosi Snusmumriko lūpinės armonikėlės melodijų, o paaugliškų knygų skyrelyje visam laikui nusėdęs Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Ar norėčiau būti vaikų sargu prie bedugnės? Manau, kad kartais esu. Nors kartais.

Kartais ne knyga padaro didžiausią įspūdį, o vienas eilėraštis, viena tiksliai laiku ir vietoje pasakyta frazė. Norėčiau susirasti visą V. Stivenso „Trylika būdų kaip pagauti juodąjį strazdą“. Ir nors dabar sugebu pacituoti tik porą eilučių ir gal netiksliai („Jie keliavo į Konektikutą stiklinėj karietoj, staiga juos apėmė baimė, jiems pasirodė, kad ekipažo šešėlis - tai juodųjų strazdų būrys...“), tas eilėraštis viena iš tvirčiausių „valiutų“ mano gyvenime. Užtenka prisiminti nuvertėjusius rublius, „meškiukus“, ką ten „meškiukai“, ne tik Binkis „dvarų“ neteko... Taigi kur beeitum, vis tiek tenka grįžti prie tų pačių, vertybinių, klausimų arba - „Pasakyk, kokią knygą skaitai, ir aš pasakysiu, kas tu“. Galbūt ne visada, ne visais šimtu atveju iš šimto, bet daugeliu atveju taip. Taigi vis dėlto - Mano kultūrinis sluoksnis tolygus mano tapatybės suvokimui.

O jei tas kultūrinis sluoksnis plonas kaip lapkričio pradžios ledas ant balokšnių? Kas tada? Atgal į gamtą? Ar pirmyn?

Playlist of... Valandos su knyga ir muzika. Eilės ir Arvo Part „Alina“. Švelnios natos ir tylus lietaus šnarėjimas už lango. Ir nelabai svarbu, kad iki kažkurio vakaro nežinojai, kad apskritai yra toks Arvo Part. Privalomų „tekstų“ sąrašas kinta. Jį papildo, pataiso, išbrauko žmonės, su kuriais bandai pasikalbėti, kartais net įsidrąsini kartu leistis į trumpesnes ar ilgesnes keliones, kartais net įsimyli... Tavo „playlist of...“ koreguoja ir tie, kurie kažkada nepanoro kalbėtis, būti kartu, tie, dėl kurių vos nedužo širdis. Pastarieji galbūt labiausiai.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1