2009-05-05

Prieš dvidešimtmetį Sąjūdžio laikais kultūros žmogus išdrįso išeiti visuomenės ir valstybės pertvarkos avanscenon. Į jo žodį ir mintį buvo įsiklausoma. Tuomet daugelis rašytojų atidėjo į stalčius savo rankraščius, tapytojai - nebaigtas tapyti drobes, nes atrodė, kad verčių hierarchijoje kur kas svarbiau savo žodžiu, asmenybine įtaiga ir autoritetu prisidėti prie laisvos valstybės kūrimo, nei užsiimti kūrybine saviraiška. Gal ir buvo tokių, kurie puoselėjo viltį, jog va, atkursime savo valstybę, o tada jau pagyvensim už savo nuopelnus kaip inkstai taukuose, tačiau tikram menininkui, kurio mentalitetas ir doros supratimas yra grįstas Kanto moraliniu imperatyvu, buvo visiškai nesvarbu – atsilygins, ar neatsilygins. Kur kas svarbiau buvo pastanga pakloti tokį pamatą valstybei, kurioje padorumas, kūrybiškumas, laisva, cenzūros nevaržoma raiška ir kultūra taptų kertiniu to pamato akmeniu.

Deja, atsitiko visai kitaip. Ilgainiui, atkūrus valstybę, ir, įsigalint zoologinei „liberaliai“ filosofijai, buvo sistemingai tyčiojamasi iš vertybių, kultūros, o morali politika ir elgsena tapo pajuokos ir patyčių objektu. Iki šiol Lietuvoje politika nusakoma paprasta formule: „Tai interesų derinimo menas“. Šiame apibrėžime tikslas kurti bendrąjį visuomeninį gėrį bei sugyvenimo modelius yra visiškai eliminuotas.

Pagal formuluotės logiką Daktaras ir Šustauskas yra patys didžiausi Lietuvos politikai, nes sugeba tyliai ir sklandžiai suderinti interesus. Idealistai ir menininkai ištisą dvidešimtmetį sistemingai buvo stumiami į antrąjį, trečiąjį planą, kol patys, supratę savo vietą taip suręstoje valstybės sąrangoje, pasitraukė į „katakombas“. Jų vieton stojo kultūros nomenklatūra („politikai“), neva besirūpinantys ir kultūra, ir meno kūryba, jos sklaida bei menininkais. Netrukus šalia pinigų srautų, kurie tekėjo iš biudžeto per Kultūros ministeriją, ėmė steigtis gausybė vėžinių citadelių, kuriose šiltas gūžtas susisuko senosios nomenklatūros giminės, draugai ir draugeliai, viešųjų pirkimų specai ir specialistės, įvairaus plauko kultūros vadybininkai, vadybininkės ir buhalteriai.

Jei pasigilintume, kaip keliauja kokiam nors kultūros projektui Seimo ar Finansų ministerijos skirti pinigai (kas yra neįmanoma, nes nėra vieša), pamatytume, kad tiems, kurie tą projektą kuria, po daugybės mėsmalių ir lėšų distiliacijų, ateina menki trupiniai – geriausiu atveju dešimtadaliai. Grandinė labai paprasta: aukščiausias klerkas duoda kitam klerkui, tasai – trečiam, anas – dar kitam, kuris jau turėtų duoti meno kūrėjui. Bet jis sako: „Žinai, pinigų turime tik tiek.“ Pavyzdžių čia galėčiau išvardyti begales, bet taupydamas jūsų akis ir laiką pateiksiu vieną iškalbingesnių. Pernai, jau pasibaigus „Poezijos pavasario“ festivaliui, iš „Vagos“ leidyklos gaunu laišką, kuriame įdėta maždaug tokio turinio sutartis: „ Almanacho „Poezijos pavasaris“ CD jūs įskaitėte dešimt savo eilėraščių. Pasirašykite behonorarinę sutartį už teisę platinti almanachą su jūsų tekstais, ir tada mes jums dovanosime vieną „Poezijos pavasario“ egzempliorių“. Tai tikrų tikriausias pasityčiojimas – tokių sutarčių solidariai turėtų nepasirašinėti nė vienas poetas. Atrodytų, kad kita vėžinė institucija LATGA turėtų ginti autorių autorines teises ir uždrausti tokio leidinio platinimą arba paduoti leidyklą į teismą, kol su autorium nėra sudariusi sutarties, tačiau šie kultūros vertybių antstoliai į tokias mizerijas numoja ranka. Iš jų juristės jau ne kartą esu girdėjęs tokį pasiūlymą: „Eikite pats ir susitarkite arba susitaikykite.“ Suprask, per menkas mums biznis bylinėtis. Šį epizodą papasakojau ne todėl, kad siekčiau kokios nors kompensacijos, o norėdamas parodyti, kokioje pažemintojo situacijoje yra atsidūręs kūrėjas, tuo tarpu juo besirūpinančios institucijos ir armija klerkų iš jo kūrybos gyvena.

Ir dabar, kai Meno kūrėjų asociacija sumanė rengti viešą manifestaciją prie Seimo rūmų gegužės 5 dieną, man kyla daugybė klausimų, ar verta joje dalyvauti. Pagrindinis motyvas rengti tokį „paradą“ yra nesibaigiantis valstybinės paramos kultūrai karpymas. Kalbama apie naują 27 milijonų litų kultūrai nurėžimą. Viena vertus, tai yra baisu, nes pasekmės bus tokios, kad trauksis ir bankrutuos kultūrinė spauda, mažosios leidyklos ir leidyklėlės, sutriks kultūrinė apyvarta ir t. t. Šis argumentas į manifestaciją skatina eiti. Tačiau neleidžia apsispręsti ir abejonė, ar tai nėra gudriai suorganizuota kultūros biurokratų ir funkcionierių akcija, prisidengiant sunkia meno kūrėjų padėtimi? Galima įsivaizduoti, kad Vyriausybė nenorės su menininkais pyktis ir sukrapštys iš savo rezervų tuos 27 milijonus. Tie pinigai vėl pateks į vėžinių struktūrų mėsmales ir bus sukurta regimybė, jog Vyriausybės prioritetas yra kultūra ir kad aukštai sėdintieji mato menininkų skurdą ir rūpinasi jais.

Netenka abejoti, jog didžiąją tų menamų pinigų dalį, kaip ir anksčiau, suris kultūrinė biurokratija. Nenorėčiau tokioje akcijoje dalyvauti, kurioje menininku pasinaudojama, kad būtų apginti kultūros klerkų ir biurokratų apetitai. Mano supratimu, Meno kūrėjų asociacija, užuot kėlusi vėją dėl Vyriausybės karpomų biudžetinių lėšų kultūrai, turėjo peržiūrėti, kiek šioje sistemoje yra institucijų, panašių į Teatro sąjungą, Lietuviškas knygas, Lietuvos institutą ir daugelį kitų, kurios jokio meno, jo sklaidos ir pridėtinės vertės nekuria, kaip ir valstybės įvaizdžio, o tik bergždžiai makaluojasi po Pasaulio knygų muges, festivalius, gadina popierių neva reikšmingiems valstybei projektams, kai iš tikro yra tik kultūros lėšų siurbėlynas.

Meno kūrėjų asociacija galėtų nuodugniai peržiūrėti visą gremėzdišką, socializmo tvaiku atsiduodantį, kultūros institucijų statinį ir kreiptis į Saulėlydžio komisiją ir Vyriausybe su prašymu naikinti tuos vėjo malūnus, malančius mokesčių mokėtojų pinigus, skirtus kultūrai. Bet tai visiškai neįmanomas dalykas, nes pati Meno kūrėjų asociacija didžia dalimi yra tų malūnų kompleksas.

Kirba ir kita mintis, kad į akciją prie Seimo eiti reikėtų. Būtų gerai, jei susirinktų menininkai ir solidariai pareikalautų ne pinigų iš Vyriausybės, o rimtos pertvarkos ir valymo kultūros institucijų sąšlavyne – kitaip tariant, seniai pribrendusios kultūros reformos.

Krizė nėra totali nelaimė. Ji apnuogina mūsų visuomenės gyvenimo sritis, kuriose buvo netvarka. Krizė skatina keistis, peržiūrėti tai, kas „riebių karvių metais“ buvo plika akim sunkiai pastebima. Krizė yra ir rimtas iššūkis visiems, taip pat ir mūsų kultūrai, – ar mes norime atstatyti tai, kas buvo, ar visiškai naujos tvarkos? Ši ekonominė neganda buvo labai dėsninga, ir kvaila ją aiškinti keleto JAV bankų ir nekilnojamojo turto bendrovių bankrotu. Jos priežastis yra dešimtmečiais gilėjusi verslų ir valdžių demoralizacija, kurią ir lėmė tai, kad moralė ir kultūra buvo diskvalifikuota iš viešojo gyvenimo. Jei krizė baigsis tik biudžeto ir ekonomikos skylių užlopymu, nenustebkime, kad po metų kitų užklups dar gilesnė – neturinti dugno.

Atgal Komentarai