2009-04-22

Iš­gir­dę ta­riant žo­dį „iko­na“ be­veik ne­są­mo­nin­gai jį sie­ja­me su re­li­gi­ja, o ka­dan­gi esa­me krikš­čio­nys, ir ne bet ko­kie, o vie­nin­te­liai tei­sin­gi Ry­mo ka­ta­li­kai su len­kiš­ku ak­cen­tu, iko­nos vaiz­di­nį iš­kart pa­ka­bi­na­me baž­ny­čio­je, ty­liai tar­da­mi, kad iko­na ne tik vaiz­duo­ja „Die­vą“ ir gau­sią jo šei­my­ną, bet jau pa­ti sa­vai­me, ne kaip vaiz­do ro­dy­to­ja, o kaip sa­vy­je ry­man­ti duo­tis, yra „Die­vo“ ir jo pa­ly­dos na­mai, net­gi sa­vo­tiš­kas die­vy­bės gy­ve­ni­mo bū­das, kaip tik to­dėl pa­žy­mė­tas šven­tu­mo ant­spau­du, ir tik lėkš­tas ate­is­tas ar­ba va­di­na­ma­sis „ty­ri­nė­to­jas“ iko­nos tu­ri­nį drįs­ta švent­va­giš­kai at­skir­ti nuo tie­sio­gi­nio – die­viš­ko­jo – jos bū­ties ir duo­ties bū­do. Trum­pai ta­riant, tra­di­ci­nėms akims iko­na at­si­ve­ria kaip pats ap­si­reiš­kęs „Die­vas“ ar kaip „Die­vo“ epi­fa­ni­ja. Ta­čiau žo­džio „iko­na“ grai­kiš­ko­ji kil­tis at­sklei­džia ir ki­tą, mū­sų už­mirš­tą, o gal ir ne­ži­no­tą, ta­čiau la­bai svar­bų, gal­būt net svar­bes­nį nei re­li­gi­nis, šio žo­džio klo­dą: mū­siš­kė „iko­na“ ka­dai­se yra at­si­ra­du­si iš grai­kiš­kų žo­džių „ei­ken“, „ei­ke­nai“, o jie nu­sa­ko pa­na­šu­mą ar­ba pa­nė­šė­ji­mą – „ei­ke­nai“ reiš­kia „bū­ti pa­na­šiam“ ir ne­bū­ti­nai bū­ti pa­na­šiam į tai, kas va­di­na­ma „die­vy­be“; iko­na ga­li reikš­ti ir ki­tą pa­na­šu­mą: bū­ti pa­na­šiam į bet ko­kį ana­pus iko­nos esan­tį daik­tą ar įvy­kį, o tai reiš­kia, kad iko­niš­ku­mą grai­kai sie­ja su žmo­gui bū­din­gu, ga­li­ma sa­ky­ti, pri­gim­ti­niu po­lin­kiu pa­mėg­džio­ti ana­pus jo – gry­no­jo ne­žmo­giš­ku­mo lau­ke – esan­čius daik­tus ir daik­tų bei įvy­kių an­sam­blius ar pa­mėg­džio­ti ši­tą ab­so­liu­tų ne­žmo­giš­ku­mą žmo­giš­ko­mis prie­mo­nė­mis – kal­ba ir vaiz­dais pa­sa­ko­ti apie ne­žmo­giš­ko­jo pa­sau­lio duo­tis, ši­taip, mėg­džio­jant, per­ei­nan­čias į mi­me­tiš­kai at­si­ran­dan­tį žmo­gaus pa­sau­lį, ku­rio cen­tre bū­tent per iko­nos „die­viš­ku­mą“ iš­lie­ka ab­so­liu­taus ne­žmo­giš­ku­mo bran­duo­lys. Šiuo po­žiū­riu iko­na yra ana­pus žmo­gaus esan­čio ne­žmo­giš­ko­jo (fi­lo­so­fų žar­go­nu – jus­li­nio) pa­sau­lio daik­tų ir aki­vaiz­džiai ma­to­mų įvy­kių mi­me­zė, o ka­dan­gi „die­vy­bės“ vaiz­di­nys šiaip ar taip iš­reiš­kia pa­tį ra­di­ka­liau­sią ne­žmo­giš­ku­mą, iko­nai anks­čiau ar vė­liau bu­vo lem­ta tap­ti vi­sų re­li­gi­jų cen­tri­ne duo­ti­mi – die­vy­bės ap­reiš­ki­mu. Tai­gi iko­na, kaip ei­ke­nų te­ri­to­ri­ja, sie­kia­ma „bū­ti pa­na­šiam“ į ne­žmo­giš­ką­ją ana­pu­sy­bę: iš tam­sios ne­apib­rėž­ty­bės iko­ną iš­kel­da­mas į aiš­kiau­sią pa­vi­da­lą ir vi­dur­die­nio švie­są, žmo­gus, mir­tin­ga­sis, ban­do bū­ti pa­na­šus į tai, kas nuo jo ne­pri­klau­so, kas gy­ve­na smar­kiau, tik­riau, in­ten­sy­viau ir pa­pras­čiau nei jis pats, to­dėl ga­li bū­ti ar tap­ti ne­pra­noks­ta­mu pa­vyz­džiu ar eg­zis­ten­ci­niu orien­ty­ru, lei­džian­čiu tam var­gin­gam pa­da­rui šiek kiek su­tram­dy­ti ar su­tvar­ky­ti ja­me ir jo nuo­lat ty­kan­čią ne­tvar­ką ar net­gi jo sie­los ir kū­no gel­mė­se kun­ku­liuo­jan­tį cha­o­są. Iko­na vi­sa­da ro­do į to­kią ne­žmo­giš­ką ar vei­kiau nuo žmo­gaus sa­vi­va­lės ir kap­ri­zų ne­pri­klau­san­čią duo­tį, ku­ri do­va­no­ja mir­tin­ga­jam bent jau lai­ki­ną ra­my­bę, pa­grin­dą, cen­trą, įvie­ti­nan­tį pa­vyz­di­nę (ar „aukš­čiau­sią“) Tik­ro­vę. Tai­gi tai, kas svar­biau­sia iko­no­je, ga­li­ma nu­sa­ky­ti taip: iko­na pa­ro­do in­ten­sy­viau­sios Tik­ro­vės te­ri­to­ri­ją, vie­to­vę ir cen­trą, pa­ti bū­da­ma – ar steng­da­ma­si bū­ti – pa­na­ši į ši­tą ab­so­liu­tų cen­trą. Ta­čiau kas gi yra ar kas ga­li bū­ti ši­tas cen­tras – in­ten­sy­viau­sios Tik­ro­vės kre­šu­lys – jei jam nu­sa­ky­ti šiek tiek at­si­ri­bo­si­me nuo per­ne­lyg su­ba­na­lin­to, per­ne­lyg „žur­na­li­zuo­to“, per­ne­lyg suž­mo­gin­to ar net per­ne­lyg nar­ci­ziš­ko re­li­gi­nio iko­nos vaiz­di­nio? Ką reiš­kia „ei­ke­nai“, kaip „bū­ti pa­na­šiam“, tu­rint gal­vo­je tai, kad tas „bū­ti pa­na­šiam“ ne­iš­ven­gia­mai rei­ka­lau­ja bent jau mi­ni­ma­laus tę­si­nio: „bū­ti-pa­na­šiam-į“? Į ką? Pa­ties pa­pras­čiau­sio at­sa­ky­mo kon­tū­rą aš jau nu­brė­žiau, o da­bar, šiek tiek kar­to­da­ma­sis, anks­tes­nį ap­brė­ži­mą pa­pil­dy­siu ir pa­sa­ky­siu taip: iko­na iš­reiš­kia am­ži­ną­ją žmo­gaus pa­stan­gą bū­ti pa­na­šiam į tai, kas es­ti in­ten­sy­viau, tik­riau, ge­riau, gra­žiau ar „aukš­čiau“ ne­gu pats mir­tin­ga­sis, sa­vo že­miš­ko­sios būk­lės nu­blokš­tas į ne­to­bu­ly­bę – kan­čią, rū­pes­tį, var­gą, sto­ką, geis­mą, bai­mę, ne­tik­ru­mą, baig­ti­niau­sią baig­ti­nu­mą, į – de­ja, bent jau ret­kar­čiais – pur­vą, bjau­ras­tį, ver­gi­ją ar eg­zis­ten­ci­nes  pa­maz­gas, o ga­lų ga­le į nuo­la­ti­nę sto­vė­se­ną mir­ties aki­vaiz­do­je. Vėl grįž­tant prie grai­kų, kar­tu su jais ga­li­ma tar­ti, kad šis kan­čios, pur­vo ir rū­pes­čio gniu­žu­las, ši­tas mir­tin­giau­sias iš mir­tin­gų­jų, ši­tas men­kiau­sias iš men­kų­jų, ši­ta liūd­niau­sia iš liū­din­čių­jų bū­ty­bių gei­džia bū­ti pa­na­ši į to­kį esi­nį ar to­kią duo­tį, ku­rio­je vi­sų šių že­miš­ko­sios būk­lės ne­to­bu­ly­bių šiek tiek ma­žiau, o ka­dan­gi ne­bū­ta ir ne­sa­ma žmo­gaus, jo pa­ma­ti­nės būk­lės ne­pa­smerk­to ne­to­bu­ly­bei, mir­tin­ga­sis gei­džia bū­ti pa­na­šus į to­bu­lą ne­žmo­giš­ku­mą, net jei tas ne­žmo­giš­ku­mas pa­si­ro­dy­tų pa­ties žmo­giš­ku­mo cen­tre  lyg švy­tin­tis dis­kas be­ga­li­nės tam­sy­bės fo­ne. Lau­ki­nis gei­džia bū­ti pa­na­šus į tig­rą, žal­tį, sa­ka­lą, ąžuo­lą, aud­ros de­be­sį, Sau­lę, žai­bą ar per­kū­ną; grai­kas no­ri bū­ti pa­na­šus į spin­din­čias sa­vo die­vy­bes, va­din­tas ne­mir­tin­gai­siais; krikš­čio­nis – į an­ge­lus, šven­tuo­sius, Iš­ga­ny­to­ją ar net pa­tį Die­vą; vi­kin­gas į dra­ko­ną; da­bar­ti­nis in­te­lek­tu­a­las – į kom­piu­te­rį; pras­čio­kas – į Var­to­ji­mo Ti­ta­nus, gangs­te­rius ar­ba Ho­li­vu­do prin­cus bei prin­ce­ses; lie­tu­vis ber­niu­kas – į He­ny­tę, mer­gai­tė – į Zvon­kę, o vi­si kar­tu – į ne­žmo­giš­ką ar ant­žmo­giš­ką bū­ty­bę, pa­ki­lu­sią virš že­miš­ko­sios būk­lės var­gų, ne­ge­ru­mų ir ne­der­mių. Ei­da­mas iko­nos link, aš no­riu bū­ti pa­na­šus į pa­tį daik­tą, į pa­ties ant­žmo­giš­ko daik­to es­mę, į re­gi­my­bėn iš­ki­lu­sį daik­to sub­stan­ci­nį pa­vi­da­lą, pa­žen­klin­tą in­ten­sy­viau­sios pil­nat­vės ant­spau­du. Ši­to­kį pa­vyz­di­nį daik­tą Pla­to­nas yra pa­va­di­nęs ei­du, Go­et­he – pra­fe­no­me­nu, o iko­na ir rei­ka­lin­ga tam, kad iš­kel­tų į švie­są, api­brėž­tų, pa­ro­dy­tų ar leis­tų pa­ma­ty­ti to­kio pa­vyz­di­nio daik­to vei­dą, nes, kad ir kaip bū­tų keis­ta, pa­vyz­di­nė Tik­ro­vė pa­ma­to­ma ir pa­gau­na­ma la­bai sun­kiai ir la­bai re­tai: pir­miau­sia to­dėl, kad mū­sų kas­die­nė akis, val­do­ma nau­dos an­ge­lų ar va­di­na­mo­jo prak­ti­nio in­te­re­so ir nuo­lat me­džio­jan­ti ele­men­ta­riam iš­li­ki­mui bū­ti­ną – ar net­gi ne­bū­ti­ną – gro­bį, tar­si tig­ro vyz­dys įsmeig­ta į tas kas­die­ny­bės pei­za­žo vie­tas, ku­rio­se kaip tik ir ne­sa­ma pa­vyz­di­nę Tik­ro­vę įvie­ti­nan­čio daik­to, nes jo VEI­DAS už­deng­tas in­stru­men­ti­ne kau­ke ar­ba be­veik ne­per­re­gi­mu nau­din­gų reikš­mių vu­a­liu. Kaip kas­die­ny­bės ka­rei­vis ir nau­dos me­džio­to­jas, aš ne tik ne­ma­tau pa­čių daik­tų, bet ir ne­no­riu jų ma­ty­ti, nes žvel­giu į daik­tus ne dėl jų pa­čių – dėl jų gro­žio ir pil­na­ties – o tik tam, kad juos pra­ry­čiau, pa­lenk­čiau sa­vo geis­mui ir go­du­mui, sa­vo reik­mių ar in­te­re­sų ten­ki­ni­mui. Tik pa­vie­niai in­di­vi­dai ir tik ret­kar­čiais pa­ma­to in­ten­sy­viau­sią, la­biau­siai švy­tin­čią pa­ties daik­to Tik­ro­vę, su džiaugs­mu at­si­ve­ria es­min­ga­jam daik­to duo­ties spin­de­siui, to­kiam in­ten­sy­viam, kad jis jau pats sa­vai­me tuos in­di­vi­dus pri­ver­čia per­kel­ti tą spin­de­sį į iko­ną, ku­rio­je kaž­ko­kiu ste­buk­lu iš­lie­ka ne­žmo­giš­ko­sios Tik­ro­vės in­ten­sy­vu­mo pėd­sa­kai. Iko­nų meist­ras yra žmo­gus, li­ki­mo pa­smerk­tas ma­ty­ti pa­ties daik­to – ne­svar­bu, kas tai bū­tų: ak­muo, žo­lės laiš­kas, šal­ti­nio akis, ran­kos mos­te­lė­ji­mas, raukš­lių va­gos se­no­lio vei­de, žy­din­ti obe­lis, nu­ne­šio­ti ba­tai ar kar­vės akis – vei­dą ir pa­liu­dy­ti jį iko­na. Tas vei­das jau pats sa­vai­me yra gro­žio liz­das, jo švy­tė­ji­mas net iš ne­švan­kios ar­tu­mos ne­ga­li bū­ti bjau­rus, to­dėl ne­įma­no­ma net įsi­vaiz­duo­ti bjau­rios iko­nos, ly­giai kaip ne­įma­no­ma bjau­ri Tik­ro­vė, nes Tik­ro­vė ir Gro­žis yra tas pat, nes ne kas ki­ta kaip gro­žis iš­ke­lia į pa­vir­šių Tik­ro­vę – ga­lu­ti­nę ir in­ten­sy­viau­sią Tik­ro­vę. Jei iko­na liu­di­ja pa­ties daik­to vei­dą, tas vei­das ga­li bū­ti tik gra­žus, o jei iko­na yra in­ten­sy­viau­sias Tik­ro­vės švy­tė­ji­mo tel­ki­nys – pa­sak Pla­to­no: me­ta­fi­zi­nė Sau­lė – tas švy­tė­ji­mas net men­kiau­siais niu­an­sais ne­ga­li bū­ti bjau­rus. Tai, kas bjau­ru, yra ar­ba ne­tik­ro­vė, ar­ba Tik­ro­vės si­mu­liak­ras, ar­ba su­ga­din­ta Tik­ro­vė, ar­ba pik­ty­bė, smur­tu ir prie­var­ta iš­plėš­ta iš sa­vai­me gra­žaus Tik­ro­vės kū­no. Dar vie­nas lem­tin­gas, su pa­čia gro­žio es­me su­si­jęs iko­nos bruo­žas yra jos ob­jek­ty­vu­mas, į gra­žų pa­vir­šių iš­ke­lian­tis ir pa­ro­dan­tis bū­tent ana­pus žmo­gaus, ana­pus žmo­giš­ku­mo ir žmo­giš­ko­jo sub­jek­ty­vu­mo eg­zis­tuo­jan­tį daik­tą, pa­tį daik­tą, to­kį, koks jis es­ti sa­vai­me, dar ne­pra­ra­dęs die­viš­ko­sios ne­kal­ty­bės, dar ne­pa­ly­tė­tas plėš­rių kas­die­ny­bės prag­ma­ti­ko le­te­nų, dar ne­įtrauk­tas į in­stru­men­ti­nio nai­ki­ni­mo sū­ku­rį, dar jau­nas, šva­rus, ty­ras, pa­pras­tas ir džiaugs­min­gas. Štai ko­dėl taip sun­ku, net­gi ne­pa­pras­tai sun­ku, at­si­dur­ti to­je vie­to­je, kur at­si­ran­da iko­na, „bū­nan­ti pa­na­ši“ į pa­tį daik­tą ir ši­taip pa­ro­dan­ti gra­žų­jį daik­to vei­dą tiems, ku­rie ne­pa­de­da­mi iko­nos, ne­ma­ty­ta­mi jos nie­ka­da ne­iš­vys­tų net Tik­ro­vės pa­kraš­tė­lių, nie­ka­da ne­pri­si­lies­tų prie pa­sau­lio šven­tu­mo, nie­ka­da net ne­pri­ar­tė­tų prie ne­žmo­giš­ku­mo įsčių, nie­ka­da ir nie­kaip ne­at­si­dur­tų daik­to šak­nų, jo iš­ta­kų, jo die­viš­ku­mo, jo prad­me­nų kai­my­nys­tė­je. Bet, ga­li­mas daik­tas, keis­čiau­sia tai, kad ne tik tas, ku­ris es­ti iko­nos aki­vaiz­do­je, ku­ris ją žiū­ri ir ma­to, bet ir tas, ku­ris iš­ke­lia iko­ną į vi­dur­die­nio švie­są, tai­gi tas, ku­rį aš va­di­nu iko­nų meist­ru, iko­nos ar net jos ga­li­my­bės aki­vaiz­do­je lie­ka pa­sy­vus – jis tik ste­bi tar­si sa­vai­me, tar­si iš nie­ko, iš pa­pras­ta kas­die­ny­bės aki­mi ne­re­gi­mų Tik­ro­vės įsčių iš­ky­lan­čią iko­ną. Net ne­ži­nau, kaip ge­riau nu­sa­ky­ti la­bai keis­tą min­tį: kad iko­na ne­su­ku­ria­ma, kad iko­nų meist­ras nė­ra kū­rė­jas nei krikš­čio­niš­ką­ja, nei da­bar­ti­ne – ag­re­sy­via, gro­buo­niš­ka, įžū­lia, pre­ten­zin­ga, stab­mel­diš­ka, me­ga­lo­ma­niš­ka pro­duk­cio­nis­ti­ne šio pra­keik­to žo­džio pras­me. Kar­to­ju dar sy­kį: iko­na pa­žen­klin­ta pa­ma­ti­niu kuk­lu­mu; ji no­ri bū­ti tik pa­na­ši į tai, kas es­ti ana­pus žmo­gaus ir žmo­giš­ku­mo, kas duo­ta ga­lu­ti­niu pa­vi­da­lu, kas sa­vaip am­ži­na, ne­kei­čia­ma ir ne­keis­ti­na ir kas es­min­gai ne­su­kur­ta, ne­su­ku­ria­ma ir – sa­vaip – ne­su­nai­ki­na­ma: pats daik­tas kaip in­ten­sy­viau­sios Tik­ro­vės tel­ki­nys yra že­miš­ko­sios am­ži­ny­bės kris­ta­las, trum­pa­lai­kis kaip bir­že­lio vė­jo gū­sis. Iko­nų meist­ras yra  – re­tas ir iš­skir­ti­nis – mir­tin­ga­sis, nuo­lan­kiai pri­iman­tis ne­žmo­giš­ko­sios Tik­ro­vės do­va­ną, pa­iman­tis ją kiek įma­no­ma at­sar­giau, kiek įma­no­ma švel­niau, kiek įma­no­ma pa­sy­viau, nuo­lan­kiau ir ob­jek­ty­viau. Pa­pras­tai sa­kant iko­nų meist­ras ne­ku­ria ir ne­ga­mi­na iko­nos; ne­ras­da­mas ge­res­nio žo­džio pa­sa­ky­siu taip: iko­nų meist­ras gim­do iko­ną pa­na­šiai kaip mo­te­ris – ne ku­ria, ne ga­mi­na, o gim­do kū­di­kį, ne­truk­do jam at­ei­ti į die­nos švie­są iš įsčių ne­re­gi­my­bės ir tam­sos. O pri­si­min­da­mas Sok­ra­tą pa­sa­ky­siu dar ir taip: iko­nų meist­ro da­lia – bū­ti pri­bu­vė­ja: jis pa­de­da pa­čiam daik­tui iš­kil­ti iš ne­re­gi­mų ( ir, ga­li­mas daik­tas, bjau­rių, siau­bin­gų, monst­riš­kų, nes gel­mė – kas ži­no? – ga­li bū­ti ir ne­pa­ke­lia­mai šlykš­ti) Tik­ro­vės ana­pu­sy­bių ir įsi­tai­sy­ti švy­tin­čio­je iko­nos ago­ro­je, jos „aikš­tė­je“, ap­švies­to­je vi­du­die­nio Sau­lės švie­sos, to­dėl leng­vai ap­žvel­gia­mo­je, džiaugs­min­gai pa­vir­šu­ti­niš­ko­je ir pa­si­ro­dan­čio­je aiš­kiau­sio aiš­ku­mo ir pa­pras­čiau­sio pa­pras­tu­mo pa­vi­da­lais. Ži­no­ma, iko­nų meist­ras ma­to iko­ną dar prieš ją pa­gim­dy­da­mas ar vei­kiau prieš pa­dė­da­mas jai gim­ti, ta­čiau jis ją bū­tent ma­to kaip sa­vai­me eg­zis­tuo­jan­tį daik­tą, bet ne­ku­ria jos kaip kaž­ko, ko dar ne­sa­ma ar ko ne­bū­na, kaip vi­siš­kos nau­jy­bės, klus­niai vyk­dan­čios „kū­ri­ko“ kap­ri­zus, fan­ta­zi­jas ir dek­re­tus. O pa­ma­ty­ti iko­ną kur kas sun­kiau, nei ką nors su­kur­ti; tai ne tik sun­ku, bet ir sun­kiau­sia, nes spok­so­ti ir ma­ty­ti nė­ra vie­na ir tas pat: pa­smerk­tu­mas ma­ty­ti ir pats pa­ma­ty­mas ir­gi yra ne­žmo­giš­ko­sios Tik­ro­vės do­va­na, kur kas re­tes­nė nei va­di­na­mie­ji „kū­ry­bi­niai su­ge­bė­ji­mai“. Ki­nų iko­nų meist­ras klau­sia sa­vo mo­ki­nio: ką leng­viau nu­ta­py­ti – žvir­blį ar dra­ko­ną? Nai­vus mo­ki­nys at­sa­ko: ži­no­ma, dra­ko­ną. Meist­ras burb­te­li: tau rei­kės dvi­de­šim­ties me­tų, tik ta­da – jei ka­da nors iš­vis – su­pra­si, kad dra­ko­ną ga­li nu­ta­py­ti kiek­vie­nas mul­kis, o žvir­blį – tik Meist­ras. Ko­dėl? At­sa­ky­mas aki­vaiz­dus: dra­ko­nas su­ku­ria­mas, o žvir­blis pa­ma­to­mas ir net­gi la­bai sun­kiai ir la­bai re­tai. Iko­na pa­ma­to­ma meist­ro ly­giai taip pat kaip – ret­kar­čiais – pa­ma­to­mas Pla­to­no ei­das ar­ba Aris­to­te­lio am­ži­no­ji es­mė – ne­žmo­giš­ko­sios Tik­ro­vės do­va­no­tas pa­ties daik­to vei­das, su­telk­tas į aki­vaiz­džiau­sio jus­lu­mo kre­šu­lį. Tai­gi iko­na nė­ra nei kū­ri­nys, nei ga­mi­nys, nei dir­bi­nys; ji yra gim­di­nys, o jos at­si­ra­di­mas yra gim­tis, iš­ky­lan­ti iš gam­tos kaip vi­siš­ko ne­žmo­giš­ku­mo vie­to­vės įsčių. Ir dar vie­na: vi­sa iko­nos gel­mė es­ti jos pa­vir­šiu­je, o ka­dan­gi pa­vir­šius ga­li bū­ti tik jus­li­nis, iko­nos es­mė ir sub­stan­ci­ja su­si­tel­kia į pa­ties in­ten­sy­viau­sio jus­lu­mo gniu­žu­lą, iš­si­sklei­džian­tį pa­vir­šu­ti­niš­kiau­sio pa­vir­šiaus rel­je­fais. Ši­tą lem­tin­gą­jį iko­nos pa­vir­šu­ti­niš­ku­mą ir su­telk­tį jus­li­nė­je duo­ty­je aki­vaiz­džiai ro­do net re­li­gi­nės, pa­vyz­džiui, ka­ta­li­kiš­ko­sios iko­nos, į gra­žų (nors, de­ja, ne vi­sa­da) jus­li­nį pa­vir­šių iš­ke­lian­čios ne tik ne­re­gi­mą, ne tik ne­įvar­di­ja­mą, bet ir iš­vis – ana­pus iko­nos – ne­eg­zis­tuo­jan­tį „Die­vą“. Ši­to­kia vi­siš­kos ne­bū­ties jus­li­nė in­kar­na­ci­ja ir va­di­na­ma ap­reiš­ki­mu. O ka­dan­gi jo­kiais ki­tais – ne­jus­li­niais – bū­dais „Die­vas“ ne­ga­li at­si­ver­ti mir­tin­ga­jam, re­li­gi­nė­je iko­no­je jus­li­nis pa­vir­šius, o sy­kiu ir pats jus­lu­mas, gau­na ab­so­liu­to ir net ga­lu­ti­nės Tik­ro­vės sta­tu­są – jus­lu­mas su­die­vi­na­mas, ir vi­sai pa­ma­tuo­tai, nes ana­pus jus­lu­mo nie­ko nė­ra ar­ba yra tik nie­kin­go­jo Nie­kio nie­ky­bė. Ši­toks jus­li­nio pa­vir­šiaus ir gra­žaus jus­lu­mo trium­fas bū­din­gas bet ko­kiai iko­nai, to­dėl aš ga­liu sa­ky­ti, kad iko­na ap­reiš­kia ne tik jus­li­nį ab­so­liu­tą, bet ir jus­lu­mo ab­so­liu­tu­mą, į be­ga­li­nes to­lu­mas nu­stum­da­ma vi­sus ta­ria­mus „ant­jus­lu­mus“, „dva­sin­gu­mus“, „ide­a­ly­bes“ ir ki­to­kias mis­ti­nes Tik­ro­vės ka­ri­ka­tū­ras. O tai reiš­kia, kad iko­na nė­ra nei sim­bo­lis, nei ale­go­ri­ja, nei žen­klas, nei pėd­sa­kas, nei an­ge­las, nei nu­si­va­dė­ju­si dva­se­lė: ji pil­nat­viš­kai da­ly­vau­ja ne­žmo­giš­ko­jo pa­sau­lio jus­lu­me ir jus­li­nė­je pa­sau­lio iliu­zi­jo­je, ir bū­tent iliu­zi­ja yra ir ga­lu­ti­nė Tik­ro­vė, ir vie­nin­te­lis mir­tin­go­jo ab­so­liu­tas. Iko­nos jus­lu­mas toks pat pil­nak­rau­jis kaip ąžuo­lo, žo­ly­no, vai­vo­rykš­tės, sau­lė­te­kio ar žy­din­čios obels jus­lu­mas. Iko­na ne tik pra­si­de­da, bet ir bai­gia­si jus­li­niu pa­vir­šiu­mi: jus­lu­mas yra iko­nos al­fa ir ome­ga. Ši­taip, gra­žaus jus­lu­mo duo­ti­mi, iko­na įvie­ti­na vie­nin­te­lę tik­rą ir nie­kaip ne­įme­na­mą – ta­čiau aki­vaiz­džiai re­gi­mą – pa­slap­tį: jus­li­nės re­gi­my­bės, jus­li­nio in­ten­sy­vu­mo ir su jus­li­niu pa­vir­šiu­mi vi­siš­kai su­tam­pan­čio gro­žio pa­slap­tį. Nuo iko­nos duo­ties ir net nuo jos es­mės ne­at­sie­ja­mas jus­li­nia­me pa­vir­šiu­je švy­tin­čio Gro­žio ab­so­liu­tu­mas.

Štai ko­dėl aš ma­nau, kad iš vi­sų žmo­gaus iš­ban­dy­tų bū­dų su­si­lies­ti su am­ži­nuo­ju pa­sau­lio pa­vir­šiu­mi ir jus­li­niuo­se gim­ties pa­vi­da­luo­se su­telk­tu gro­žiu – o tuo pa­čiu su ga­lu­ti­ne Tik­ro­ve – pats tiks­liau­sias, pats au­ten­tiš­kiau­sias ir pats pa­ti­ki­miau­sias yra fo­to­gra­fi­ja.

Atgal Komentarai 1