2009-04-17

Jei skaitomame romane apstu necenzūrinių žodžių, o veikėjai girtauja, paleistuvauja, tinginiauja, vadinasi, ir tos knygos autorius yra toks – keikūnas, girtuoklis, paleistuvis ir tinginys. Apie mėsą ir vamzdžius palankiai kalba tik reklamos geidžiantys neišmanėliai arba mėsininkai ir santechnikai. Lietuvių kultūra, palyginti su Graikijos, - niekalas. Šita ryškiai apsirengusi mergina tikriausiai yra kekšė, o anas treninguotas bernas – banditas (tik keista, kad jis vairuoja Jaguarą,o ne BMW)... Pasaulis pilnas greitų nuosprendžių, temų be variacijų, kategoriškų, niekinamų, šleikštokų, ekscentriškų, absurdiškų nuomonių, neturinčių jokios įrodomosios jėgos arba tokią jėgą turinčių. Taip ir ne, patiko-nepatiko, gražu-negražu, gerai-blogai – kamuoliukai, kuriais dažniausiai žongliruojame interpretuodami tekstus, situacijas, būsenas.

Kalba, tikina George‘as Steineris, neturi koncepcinio ar trajektorinio baigtinumo, todėl galima pasakyti ir parašyti bet ką apie bet ką ir „ničniekas – o juk ši banalybė tiesiog svaiginama – neužsmaugia mums balso stygų, ničniekas neišsiderina leksikoje ar sintaksėje, idant sutrukdytų tvirtinti <...>, kad Mozartas negalėjo sukurti nė vienos vykusios melodijos arba kad Cezanne‘as buvo terlius. <...> Estetikos suvokime nesama jokio Archimedo taško anapus diskurso. Viso kalbėjimo šaknys yra kalbėjimas.“ O aš vis dar nerandu argumentų, įtikinančių, kad tiesmukas ir vienareikšmis teksto, įvykio, elgesio supratimas, nenoras gilintis į pranešimo visumą yra teisingas. Nepritariu tiems, kurie iš vieno žodžio tariasi perpratę visą kontekstą, iš poelgio – asmenybę. Patraukliau, kai panašios jausenos interpretuotojai apie tą patį prabyla kitaip, kliudo skirtingus aspektus, pastebi skirtingus momentus, pripažįsta klydę - tai liudija laisvę, „kitoniškumą“, gyvybę. Tuo tarpu žmogus, kuris neabejoja, įsivaizduoja esąs pilnas kalbos, „baigtinis“ – kurio nereikia papildyti ar jam pasipildyti – atrodo įtartinas.

Ką veikiame iš tikrųjų: kalbamės, konstatuojame, klausiame ar tik dauginamės knygomis, monografijomis, vizijomis, straipsniais, komentarais?.. Ar tikrai rūpi tai, apie ką kalbame, ar tik naudojamės laisve plepėti, pliaukšti, kalbėti? Kas svarbiau - susirasti bendraminčių ar per mąstymą ir veiklą pažinti save? Ar neveidmainiaujame tvirtindami, kad ieškome dialogo? Galbūt iš tiesų gyvename „nieko bendra neturinčiųjų bendrijoje“ - per pasaulio dūzgesį, murmesį, gausmą tarsi niekas nebesivargina klausytis individualių spėlionių, svarstymų ir skuba išrėkti save it kokią unikalią, nepakeičiamą esamybę.

Viena vertus, komunikuoti yra lengva – tereikia, kad kalbėtojas ir klausytojas kalbėtų apie tą patį. Kita vertus, kalbėtis yra sunku. Kas mes esame vienas kitam? Kodėl į literatūros profesoriaus svarstymus holokausto tema turėtų atsiliepti prekybos centro administratorė, jei ji nemato prasmės kalbėtis net su savo sūnumi? Kaip mums gerbti vienas kitą, jei mus skiria išsilavinimas, gyvenimo sąlygos, patirtis, požiūris į gyvenimą ir „gyvenimo požiūris“ į mus? Ar esame pasirengę dvasiniam atsivėrimui ir skausmui? „Įsitraukti į pokalbį su kitu, - vadinasi sudėti ginklus ir atsisakyti gynybos, atlapoti savo pozicijų vartus, atsiverti kitam, pašaliečiui, ir atsiverti netikėtumams, priešpriešai bei kaltinimams. Tai – statyti ant kortos visa, kas atrasta ar sukurta. Įsitraukti į pokalbį – tai grumtis su triukšmu, su trukdžiais ir teisėtais kažkieno interesais <...>. Į pokalbį įsitraukiama tam, kad kitam taptum kitu“, – rašo Alphonso Lingis. O ir pirmoji sąlyga – kalbėtis apie tą patį – dažnai tampa neįveikiama kliūtimi.

Asmeniškai man nerūpi surasti baigtinę prasmę, galutinę versiją, padėti tašką. „Reikšmių žaidimuose laimėtojų nebūna“, – tikina G. Steineris. Tad ar ne svarbiau talentingai perskaityti, įdomiai pasakyti, neįprastai perteikti? Argi nėra klaidinga reikalauti įrodyti: kad galvoji, kad myli, kad nenori įžeisti? Ar protinga visam gyvenimui „susivaržyti“ vienu požiūriu? Juk laimingesnis tas, kuris žino, kad nieko nežino, nei dieną naktį svylantis ant savo įsitikinimų laužo...

Žmonių gajumas, pasišventimas kaskart atsižadėti savęs siekiant patirti pokalbio sueitį, atkakli pastanga ieškoti bendrų vardiklių, kurti komunikacijos respubliką, išvalytą nuo triukšmo, iš anksto žinant, kad esantieji kitapus nepanorės atsisakyti vien kalbėjimo motyvacijos, stebina. Stebina, kad tiek daug žmonių nesibaimina pasikartoti, ištirpti, būti nesuprasti. Išdrįsta ieškoti ne tiek tiesos, kiek paprastų žmogiškų santykių. Ir savo tekstus pasirašyti, o ne anonimiškai žudyti.

Komentaras skaitytas „Klasikos“ laidoje „Ryto allegro“

Atgal Komentarai