Sveika sugrįžus į savižudžių žemę...

2009-04-08

Sveika sugrįžus į šią nuostabią nenuspėjamą šalį, pažįstu jausmą, kuris apima parsibeldus namo, depresija ir represija, bet tavo darbas ir disciplina padės grįžti į realų gyvenimą... Maždaug tokia žinute pasveikino / paguodė bičiulis, parsiradus iš kaimyninių kraštų. O paguodos tikrai reikėjo. Ne dėl to, kad Lietuva pasitiko Wetter scheisse, o dar prieš pusę paros gėrėjausi violetines, geltonas ir baltas kapituliacijos vėliavas prieš pavasario saulę iškėlusiais krokais, tikrai ne. Ir ne dėl to, kad IKI prekybos centre apsipirkti brangiau negu LIDL. Bala nematė to saliamio su graikiniais riešutais po 2 eurus, gavėnios laikas, papasninkausim. Kad apima scheisse jausena, net ne iš karto supratau. Viskas buvo taip, kaip turi būti. Ir kelionėje, ir sugrįžus. Bent iš pradžių.

Ryte taikiausi išsprukti tyliai, kol visi dar miega, nes nenorėjau ilgų atsisveikinimo kalbų, bet taip jau atsitiko, kad visi „adamsiškos“ šeimynėlės nariai kažkokiu stebuklingu būdu atsikėlė nežadinti ir po paskutinio puodelio latte iškilmingai palydėjo iš kiemo. Pakeliui užsukau į pamėgtą prekybos centrą, kaipgi tėvynėn be „Tempranillo“ ir „Bellarom“ kavos (espreso, 100 proc. arabica), paskui dar į šalia esančią backerei ir – pirmyn į Zasnicą, į Mukraną. „Bolero“ ir Štrauso valsai, Stralzundo bažnyčių bokštai, dešinėj palieka taip ir neatrasta Bergeno žemė... Kelias iki tarptautinės jūrų perkėlos paprastas, aiškus, greitas, nekomplikuotas. Vokiečiai vairuotojai tvarkingi: parašyta 70, vadinasi, 70, jei ženklas „Lenkti draudžiama“, vadinasi, draudžiama. Nėra čia nei „mikruškių“, nei „bimbalų“ „niauktais“ stiklais, nei... Vienu žodžiu, net nuobodu gali pasidaryti tvarkingame kelyje iki perkėlos. Tik ne pačioje perkėloje.

Čia linksma dėl kelių priežasčių. Pirmiausia manai, kad turi daug laiko ir dar galėsi ramiai išgerti duppel machiato šalia esančiame kaimelyje, bet aukštesniosios jėgos, turbūt pati apvaizda, sako, kad gal geriau pirma reikėtų užsiregistruoti. Gerai sako, nes rasti „check-in“ ne taip ir paprasta. Aišku, pasiklaustum, jei būtų ko pasiklausti, bet tuose Mukrano tyrlaukiuose nė vieno žmogaus, o kai vieną netyčia aptinki pasislėpusį kokioj nuošalioj būdelėj, jis šneka tik vokiškai. Kam jam anglų, rusų ar dar kokia kita užsienio kalba – žmogus gi namie, ir artimiausius dešimt metų niekur keliauti nežada.

Kai galų gale stikliniame name trečiame aukšte užregistruoji save ir automobilį į „skrydį“ 30 km per valandą greičiu Klaipėdos pusėn, reikia grįžti pora km atgal, kur penkto kelio kryptimi nusitaikai tiesiai į keltą. Kai žinai, paprasta, kai nežinai, galvoji maždaug taip – tikriausiai liksiu čia dar vieną sezoną... Esu namie, vadinasi, nelikau.

Į Lietuvos pusę iriasi „fūrų“ vairuotojai, keletas vokiečių, keletas nepasėdų danų, viena kita mišri šeimynėlė. Laikas pasislinko tik mėnesį, bet keliaujančiųjų jau šiek tiek daugiau. Naktį laikas pasislenka dar valandą į priekį, tad mano ritmas visai „out of balance“.

Klaipėdos pusėje paleisti iš kelto lengvųjų automobilių vairuotojai, kad atgautų pusiausvyrą, būtiną Lietuvos keliuose, suruošia švelnų „dragą“. Na ir kas, kad leistinas greitis uosto teritorijoje – tik 30. Ar matėte kur nors ženklą? Lenktynių dalyviai tikrai nematė, aš, beje, irgi. Iš karto pasijutau namuose. Dar labiau „namai“ priartėjo degalinėje. Keisti sekmadienio ryto kvapai, atklystantys iš šeštadienio nakties, seniai girdėti „gimtosios“ kalbos ištiktukai „bliat, jptvm...“ Gal ir gerai, kad Wetter scheisse, – mažiau gimtosios kalbos „grynųjų“ intonacijų.

Namie pasitinka sausos puokštės vazonuose ir amžinojo įšalo žemė šaldytuve. Kažkas nelaistė gėlių ir ne visai uždarė šaldiklio dureles. Smulkmenos, bet, kaip sakoma, malonios. Beveik jokio pagrindo scheisse jausenai. Beveik jokio pagrindo tai jausenai, kai su bičiuliais ragaujame, ar „Tempranillo“ nepakeitė skonio. Na ir kas, kad rytoj darbe turiu būti 8 val., o po pietų vedu seminarą, o poryt kelsiuos 4 val. ryto, nes važiuoju dviem dienoms į Vilnių, į kitą seminarą (mokysiuos pati), o kai grįšiu gal dešimtą vakaro, rytojaus dieną vėl reikės į darbą. „Not only holiday...“

Ir vis tiek bjauru. Ne toks ritmas labiausiai „veža“, labiausiai „veža“ tai, kad toks švelnus gyvenimo tempas grasina „nužudyti“ tavyje „ievą“... Na jau ne. Apie didžiuosius gyvenimo planus pagalvojau kelte, visgi turėjau 18 valandų, o tai, dėl ko negalėjau apsispręsti, sekdama Skarlet O’Hara, nutariau apgalvoti „rytoj“, dabar metas imtis plano Nr. 2. Nesu nei Sokratas, nei Maratas, venų savo sakuros spalvos vonioj nesipjausiu, bet sauja jūros druskos ir dumblių kaukė jei ne prideda proto, tai bent išlaisvina.

Kas atsitinka, kai grįžti namo iš svetur? Atrodytų, patį brangiausią turtą – save – saugiai parsigabenai. Ir vis dėlto?

Matuojies paliktą gyvenimą kaip praėjusios vasaros drabužius prieš naują sezoną ir tyliai galvoji: šitas dar nieko, tą atiduosiu seseriai, tą kaimynei, tas kažkoks išaugtinis, tą reikėtų išmesti, bet gaila, dar naujas, dieve mano, šitas bjaurus be galo, negi aš pati pirkau ir netgi dėvėjau?

Pirmadienis buvo ilgas kaip šimtmečiai. Nusprendžiau kai kurių aristokratiškų įpročių nekeisti. Kai atsidūriau prie jūros, jau buvo aptemę. Kai grįžau pasivaikščiojusi prie automobilio – buvo tamsu kaip reikiant. Smagiausia dalis – automobilio kaprizai. Automatinio užrakto baterija mirtinai nusėdo būtent tada, kai, įsėdusi į saloną, ruošiausi užvesti. „Atsargiai, durys užsidaro“ – yra tokia komedija. Čia durys irgi užsidarė – galutinai ir neatšaukiamai, išlaisvino autoelektrikas. Sakė, kad panašių atvejų pasitaiko ne tik blondinėms (ir gana dažnai), bet vyrai tiesiog nesipasakoja apie tai. Matyt, tą pirmadienį mano gyvenimą buvo pridengęs elektroninis Bermudų debesis – bankomatas kredito kortelės magnetinio kodo tiesiog neskaitė, nepatiko. Antradienį jau skaitė. Antradienį dėl šios gražios priežasties išgyvenau lengviau. Trečiadienį vėl pajutau, kad gražioj gimtojoj aplinkoj esu tarsi disonansas. Mat seminare, diskusijoje apie darbo pobūdį nebuvau linkusi dalyvauti, tik garsiai paklausiau: „O kiek už tai mokės?“ Klausimas nepatiko. Ką padarysi, negali visiems būti mielas.

O Vilnius man beveik visada mielas. Šį kartą miestas pasirodė ypač gražus. Ir ne dėl „to Aido, to Marčėno“ pastebėjimo: „Myliu Vilnių, nes jis / išskaptuoja iš stuobrio poetą.“ Deja, teko pažinti nemažai pinokių, garantuoju, kad vienas kitas ir dabar „Suokalbyje“ trinas. Bet bala jų nematė šiandien.

Šiandien pakylu Pilies gatve link Rotušės. Pavasario vėjai seniai išpustė nuostabiąsias ledo skulptūras, atvėrė erdves tiek akiai, tiek sielai. Šiandien einu „podiumu“ link Trakų gatvės, minkštas vakaras pamažu gaubia miestą ir žmones, gal būtent dėl tokių akimirkų ir verta sugrįžti iš kitų kraštų? Kad ir neilgam.

Galudienių miestelyje pavasariu irgi kvepia, bet – scheisse būsena irgi. Tenka griebtis sunkiosios artilerijos. Tuo labiau kad ir dingsties esama. Traukiu „Monton“ sijonėlį, „Vagabond“ aukštakulnius, manikiūrininkės prašau, kad kuo raudoniau nulakuotų nagus, užsakau staliuką keturiems Kretingos žiemos sode. Ar tada geriau? Man – taip. Kaip kitiems – nežinau. Nes tą pirmą savaitę klajodama tarp savo miestelio ir Vilniaus bei Klaipėdos dar spėjau susitikti įvairiausių žmonių ir pasišnekėti apie „grįžimo namo sindromą“. Pasirodo, tai beveik kaip jūrligė. Retas kuris išvengia. Nesvarbu, ar svetur praleidai tris dienas, ar trisdešimt, ar trejus metus. Pirmuoju atveju greičiausiai ilgimasi tiesiog atostogų. Ko pasigendama antruoju? Bandau tapti „lakmusu“. Ko neradau namie? Šaldytuvas čia burzgia gerokai tyliau, bėgimo takelį susiradau kad ir ne antrą dieną, tik penktą, bet susiradau, meilės ir dėmesio? „Gal jau laikas tau sugrįžti, gal užteks maudytis grynosios kultūros vandenyse...“ „Kur esi dingus, pasiilgau...“ Kažkokiu būdu iki pat pastarojo karto apskritai beveik niekada nejaučiau tokio aštraus „grįžimo sindromo“. Kas atsitiko šį kartą?

„Aštriausias“ turbūt yra atvejis, kai kalbama apie porą ar trejetą metų, praleistų svetur, kai susikuriamas visas gyvenimas, bet... „maniau, kad namie viskas gerai, kad laikas grįžti ir dirbti Lietuvai...“ Vienu žodžiu, tikrai išgyvensim bet kokią krizę, nes ne viskas, pasirodo, pinigais ir gerove matuojama, esama dar ir kudirkiško idealizmo. Pasirodo, vonioj kraujuoto performanso neorganizuoji ne todėl, kad remontas brangiai kainavo ir gaila aptaškyti švelnios pink spalvos sienas, o dėl daug kilnesnių priežasčių. Taigi, Ieva, mieloji, su gimtadieniu, ir sveikinu sugrįžus į šį savižudžių kraštą...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai