„Tuštumos. Retrospektyva”, Pompidou centras, Paryžius

2009-03-30

Neapsakomas malonumas kiekvienoje kelionėje ieškoti to, apie ką netversi noru parašyti grįžus. Dažniausiai akis užkliūna už šiuolaikiško, nematyto ir savo koncepcija stebinančio kūrinio. Tačiau šį kartą lauktuvės kiek kitokios – proto kišenėlėje laikau įrodymą, kad net ir „senstelėjusios grožybės” geba stebinti, pritraukti minias ir įgytį nenutrūkstantį tęstinumą. Paryžiuje, Pompidou centre (ak, ta vamzdžių romantika...), nuo vasario 25 d. iki kovo 23 d. veikė paroda „Tuštumos. Retrospektyva”. Buvo eksponuojami Yves Klein, grupės „Art & Language”, Robert Barry, Robert Irwin, Stanley Brouwn, Roman Ondak, Maria Eichhorn, Bethan Huws ir Laurie Parsons „darbai”. Bet dabar, šiek tiek apie pačią pradžių pradžią...

1958 m. balandžio 28 d. Iris Clert galerijoje išmoningas ir „universalus” menininkas Yves Klein (taip, tas pats, kur žavias damas po dažus „kočiojo”) atidarė parodą baisiai painiu ir koncepcijomis prikimštu pavadinimu „La Spécialisation de la sensibilité à l’état matière première en sensibilité picturale  stabilisée”. Paroda sulaukė tokio dėmesio, kad juokais jos atidarymą galima buvo lyginti su ką tik vykusia „Juodojo apsipirkimo” naktimi. Minia grūdosi, Klein į ūsą šypsojosi, nors iš tikrųjų žiūrėti lyg ir... nebuvo į ką. Ekspoziciją sudarė baltos sienos. Įdomiausia, kad šitokiu būdu siekdamas „nusikratyti meno idėjos”, menininkas šitą pupą ne tik sudaigino, bet ir pasėjo ant viso margo svieto. Tokia „tuštumos koncepcija” sulaukė begalės pasekėjų, kurių gretoms negresia joks pavojus išretėti ir šiomis dienomis.

Vieni pimųjų suskubusių pratęsti šią idėją buvo britų konceptualistų grupė „Art & Language”, 1967 m. parodoje „Oro kondicionavimo šou” eksponavę oro apimtį ir aktualizavę meno objekto tapatybės idėją. Kiek vėliau, 1970 m. sekė du Robertai, Barry ir Irwin, skirtingose pasaulio pusėse stebinę žmones ir žiniasklaidą... Ir jei manysite, kad viskas turėjo pasibaigti kokiam 9 dešimtmety, baigiantis pirmajam konceptualaus meno bumui, tai toli gražu... Maria Eichhorn, Roman Ondak ir Stanley Brouwn į naująjį tūkstantmetį įžengė ramstydami tas pačias baltas sienas. Būtent visa ši „tuštumos” evoliucija pavadinta retrospektyva ir buvo talpinama Pompidou.

Žiūrint iš šalies, gali kilti abejonių dėl tų kartočių originalumo, juk „kokio velnio jie visi 50 metų daro tą patį?” Atsakymas gana paprastas: nors visų rezultatas tas pats, t.y. tuščia erdvė, priežastys ir tikslai visuomet buvo ir yra skirtingi, o kartais net priešingi vienas kitam. Tarkim, kad ir pats Yves Klein – jo darbas nuo kitų, sekusių paskui, skiriasi viena esmine detale - sienas jis pats „ištapė” baltais dažais, kai tuo tarpu juo sekusieji naudojo „gatavą” produktą. Juk jo idėja ir buvo sukurti „gryną, autentišką tapybinį klimatą”, kuris yra jaučiamas, tačiau nematomas. Absoliučiai priešingus tikslus kėlė Barry ir Irwin. Pirmasis tuštuma siekė žiūrovą atbaidyti nuo bet kokių minčių apie tai, kas galėjo ar turėjo būti pavaizduota, sukurti meditacinę erdvę,  o antrasis ragino tą patį vargšą, pasimetusį žiūrovą nuolat grįžti prie interpretacijų ir to, ką galbūt jis pats čia norėtų parodyti. Dar kitokios priežastys nulėmė ir Bethan Huws pasirinkimą. Kai 1993 m. jai buvo pasiūlyta surengti personalinę parodą Krefilde, autorė taip susižavėjo Mies van der Rohe’s statiniu, jog nusprendė jo „neteršti” ir palikti tuščią. Kvepia šiokia tokia romantika, tiesa?

O kaip gi žiūrovas? Autoriams „kaifuojant” nuo savo idėjų, eilinis žmogelis atsiduria vidinių prieštaravimų spąstuose. Sprendžiant tiek iš vėlesnių atsiliepimų spaudoje, tiek iš asmeninės patirties pirmas įspūdis būna nuostaba, sensacijos iškreipta mimika. O vėliau? Vėliau imi kažkaip „susinepatoginti”, žvalgytis per petį ir beviltiškai slėptis už vaidmens „Aš tik aprašymą skaitau...” Kodėl gi šitaip? Tuščios sienos verčia akis į akį susidurti su pačiu savimi, su savo atspindžiu, tiek girdimuoju (aidas), tiek matomuoju (šešėlis). O kaip žinia tokie susidūrimai retai kada esti malonūs... Neduokdie, išlįs kokia nuodėmė, kurią pats nuo savęs taip atkakliai kratei! Įdomu dar ir tai, kad užsispyrę čia rasti eksponatą, jį tikrai ras. Ir nebūtinai savo šešėlio pavidalu. Štai tu sukiojiesi tuščioje patalpoje, nuo sienos prie sienos, ir staiga tik žiū – kokie penki tarpduryje tave stebi nelyginant Milo Venerą ar Valpinsono mauduolę. O ką, į svetimas nuodėmes juk lengviau spoksoti...

Dabar jau šio teksto skaitytojas turi teisę užduoti klausimą „Ko čia kiši tą užsienį? Geriau mūsuose dairytumeis...” Tiesa sakant, dairausi. Jau minėtoje proto kišenėlėje parsivežiau ne vien šį įspūdį. Juk galėjau rašyti apie tame pačiame Pompidou įkalintas nuotakas, apie įstabų Ron Arad dizainą ir daugelį kitų nuostabių dalykų. Bet štai – tuštumos. Taigi, pasirinkimą pasakoti apie jas lėmė aplinkybės, griūte užgriuvusios vos grįžus. Čia – karaliauja – vamzdis. Bet karaliavimas nelengvas dalykas, mat mūsų tauta aktyvi, „besireiškianti“ ir trikdanti vamzdišką idilę. Kompetetingi meno kritikai pyksta, juk „seniena Europos kontekste!”, o likusi nacijos dalis skaičiuoja ir burnoja... Tad štai ir kilo mintis: „O kas būtų, jei štai tokiomis „tuštumomis” užpildytume vietines galerijas?” Įtariu, vamzdį gėlėmis apkaišytume. Juk šiuo atveju net skaičiuotojai mato, už ką tie pinigėliai sumokėti. O kas būtų jei nematytų? Kas būtų, jei atsirastų „įžūlių” menininkų, tokių, kaip Yves Klein, kuris ne tik mokestį už įėjimą ėmė, bet sugebėjo dar ir parduoti tuos tuščius plotus?! Revoliucinės nuotaikos...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai