Pelyčių pasakos iš Arenšopo rūsio arba... ta žiurkė  Johana

2009-03-25

Nedideliame namelyje prie jūros įsikūrė penkios pelytės. Tiesą pasakius, tai ne šiaip sau kokios pilkės, o labai talentingos pelės, tiesiog - pelių pelės. Pelytė Mocartas labai muzikali. Kuria eksperimentinę muziką, geba dainuoti Marijos Kalas arba Lučiano Pavaročio balsu. Kokiu balsu dainuodamas norėtų sužibėti pasaulinėje scenoje Mocartas dar nenusprendė, tačiau demokratiškoje ir pakančioje komunoje Mocartas, nors ir atrodo kaip Lučiano, kartais dainuoja Marijos balsu. Mocartas labai iškalbus ir tobulai įvaldęs juodojo humoro juodąsias technologijas - tai jo būdas išgyventi tarp kitų, ne tokių pakančių, kurie jau seniai apsisprendę dėl identiteto ir tapatybės.

Pelytė Rodenė irgi kai kurių tapatybės klausimų dar nėra išsprendusi. Rodenė, nors yra mergaitė, labiau norėtų būti peliukas, nors kartais ji, bandydama pasipuošti, ryškiai pasidažo lūpas, o pakalbinta droviai nuleidžia akis ir rausta. Rodenė yra skulptorė, turi net savo atskirą studiją, kitos pelės gyvena truputėlį kukliau. Rodenė dėl to nėra laimingesnė, laimingesnė ji būtų, jei kita pelytė, Žorž Sand, meiliau į ją pažiūrėtų. Tiesą pasakius, pastarosiomis dienomis Rodenė pamiršo netgi savo piešinius: dažniausiai ji rūko prie laiptų, o pamačiusi Žorž Sand, nebaigtą cigaretę greitai perduoda kaimynui kurmiui Pėteriui. Pėteris šiaip jau nerūko, tad sako, kad dėl Rodenės išdaigų jam greitai teksią pirktis antinikotininių pleistrų. Rodenė prie laiptų stypso ne šiaip sau: laukia, kada Žorž Sand  grįš iš savo pasivaikščiojimo arba pabėgiojusi.

Tiesą pasakius, pelytė Žorž  Sand  visiems namų gyventojams, ne tik Rodenei, kelia didelį susidomėjimą, mat ji - užsienietė. Žorž Sand rašytoja. Ji neturi tokių tapatybės problemų, dėl kurių kamuojasi Mocartas arba Rodenė. Praradusi Šopeną ji gydosi širdies žaizdas pasinerdama į kūrybą arba sportą. Gali būti, kad Žorž Sand mielai pasinertų ir į režisieriaus Džonio Dy glėbį, bet dar nenusprendė, ar verta tai daryti. Tuo labiau, kad nesupranta, ar iš tikro ji Džoniui patinka, ar ne,  ar jis ir visoms kitoms pelytėms rodo tokį pat dėmesį.

Režisierius Džonis Dee tiesiog džiaugiasi laisve ir, kai lieka vienas, karpo, dėlioja, kuria naujus filmus. Tiesą pasakius, pelytės per daug jo nedomina arba domina neilgai. Jeigu Džonis nebūtų pelė, jis labiausiai norėtų būti katinas. Tai geriausiai nusako jo santykį su pelėmis - papietavai, ir viskas.

Mažiausiai tapatybės ir identiteto klausimai kamuoja Ratatujį. Jis -  dailininkas, grafikas, iš tikro labai talentingas. Gali būti, kad iš visų dizainerių, apsigyvenusių pelyčių name, jis pats talentingiausias. Ir pats jauniausias. Tačiau Ratatujis išmano gyvenimo skonį, ir ne tik gyvenimo. Ratatujis - pats geriausias virėjas, gamina subtiliai, su polėkiu.

Taigi penkios pelės, menininkės, įsikuria name prie jūros, dienomis dirba, vakarais ilgai pietauja, geria vyną, savaitgaliais laukia svečių, vienu žodžiu, bendras gyvenimas įgyja gana aiškius kontūrus.

Deja, ramų pelyčių gyvenimą sudrumsčia atvykusi žiurkė Johana. Ji net ne iš karto pasirodo esanti žiurkė, kur tau, keletą dienų bandė apsimesti pelyte, bet kai galų gale dar pasikvietė ir savo vyrą, žiurkiną Diterį, viskas galutinai paaiškėjo. Pelytės nebuvo iš anksto nusiteikusios prieš žiurkių šeimą, iš  tikro jos gana tolerantiškos, kai kalba eina apie tapatybės ir identiteto klausimus, ant Johanos jos pyko dėl visai kitko - visų pirma dėl jos godumo.

Pelės kartu pirko maistą, kartu gamino valgyti, kartu vakarieniavo. Johana irgi kartu vakarieniaudavo, bet maisto nusprendė kartu nepirkti, o maitintis pelyčių turimais ištekliais. Ji prižadėjo pelytėms atsidėkodama už tai surengti šventinę vakarienę. Pelytės tos vakarienės ilgai ir kantriai laukė, o kai galų gale sulaukė, jau nebenorėjo nei ragauti Johanos patirkalų, nei daužtis taurėmis su Diteriu.

Žiurkė Johana turėjo slaptą svajonę - nusifilmuoti kino filme. Tiesą pasakius, ji įsivaizdavo esanti žmogus, neigė esanti žiurkė. Taip pat manė ir jos vyras Diteris, žiurkių gyvenimo istorijų specialistas. Johana, beje, irgi vadino save menininke, ji kūrė instaliacijas iš nuotraukų: pastarųjų rasdavo senose griaunamų namų virtuvėse, išgrauždavo jose mažas skylutes, pakabindavo ant virvutės ir palikdavo plevėsuoti vėjyje. Johanai tai atrodė labai gražu, o Diteris nepaprastai vertino savo žmonos sugebėjimus. Johana buvo įsitikinusi, kad yra labai intelektuali, viską geriau už visus žino, matė daugiausiai filmų, moka daugiausiai kalbų, ir panašiai. Nors iš tikro Johana neskyrė, kada kalbama rusiškai, o kada latviškai arba lietuviškai, arba estiškai.

Taigi kitos pelytės vos begalėjo  pakęsti Johaną ir nekantriai laukė, kada ji pagaliau išvyks. Atsisveikinimo proga ši surengė ilgai lauktą vakarienę. Johanai atrodė, kad jos pagamintas maistas puikus. Bet pelytėms, išlepintoms subtilių Ratatujo patiekalų, deja, taip neatrodė. Nesuminkštino pelyčių širdžių ir Diterio pilstoma kvapni kmynų degtinė. Iš tikro jos labiau mėgo vyną, o dar labiau ilgus pokalbius vakarojant arba naktinius pasivaikščiojimus prie jūros. Žiurkė Johana vyną irgi mėgo, o ypač iš pelyčių vyno rūsio. Ilgos kalbos prie vyno arba naktiniai  pasivaikščiojimai jai atrodė kvailas ir beprasmis užsiėmimas.

Tačiau Johana mėgo, kai kiti jos klausosi, ypač kai šnekama apie šios kūrybą. Johana paslapčia tikėjosi, kad apie ją greitai bus pastatytas filmas. Filmą  apie Johaną mėlyno namo gyventojai prie jūros susuko. Gal ne tokį, kokio ji tikėjosi, pastaroji greičiausiai net nesuprato, kodėl yra filmuojama ir kas iš tikro vyksta.

O vyko „aukojimas“. Prie vakarienės stalo vis  iškildavo kalba apie valgio simboliškumą. Tarsi kažkaip savaime, iš oro, iš nieko. Nors ne, ne iš nieko, - noras „paaukoti“ Johaną jau keletą dienų brendo pelyčių širdyse ir vakarieniaujant beveik pasiekė smegenis. Rodenė pilstė vyną ir užsienio kalba garsiai Žorž Sand sakė, kad čia žiurkytės kraujas, o Johana, nesuprasdama, kad kalbama apie ją, kartu su visais smagiai kikeno. Žorž Sand kalbos nesuprato ne tik žiurkė Johana, bet ir kitos pelės. Tiesą pasakius, tai buvo mažas moteriškas Žordž Sand kerštas Johanai ne už kalbos nesupratimą, bet už norą primesti savo autoritetą, savo kalbų sampratą. Kas kas, bet pati Žorž Sand tiksliai žinojo, kokia užsienio kalba ji kalba, ir Johanos  nuolatinis tvirtinimas „o, jūs puikiai kalbate rusiškai“ rašytoją varė iš proto. Taigi ji kitas pelytes išmokė savo kalbos žodžio žiurkei pavadinti - ratte. Kai Johana laužė ir dalino visiems itališką karštą duoną kažkas pasiūlė  išgerti vyno į ratte sveikatą.

Johana irgi norėjo pasirodyti esanti gabi užsienio kalboms, tad ji irgi kėlė taurę ir kartu su visais sakė „fur ratte“. Aišku, kiti tuo metu mirė iš juoko dėl situacijos kvailumo.

Kulminacinis taškas buvo pasiektas, kai po vakarienės visi menininkai susikraustė į terasą gerti kavos. Mocartas atsinešė filmavimo kamerą ir pasakė kuriąs filmą apie žiurkių gyvenimą. Jis paprašė, kad Johana įsivaizduotų esanti žiurkė ir papasakotų apie save. Kadangi šiai patiko būti dėmesio centre, pastaroji lengvai pasidavė provokacijai ir pasakojo, kaip ji dienų dienomis su Diteriu ieško kuo įvairesnio sveiko maisto, kad tai ir yra jų egzistencijos prasmė. Mocartas ironiškai klausė, ar tokia egzistencija ne per menka intelektualiajai Johanai, bet pastaroji nesuprato ironijos ir toliau dėstė, kaip yra svarbu sveikai maitintis, kad kiekvienas normalus žmogus į tai privalo kreipti dėmesį. Johana kalbėjo apie žmogų, o tuo metu režisierius Džonis Dy kreipė kamerą į jos žiurkiškus nagučius, fokusavo vaizdą išryškindamas  įkyrų Johanos kasymąsi arba jos plėšrią šypsenėlę.

Rodenei, Ratatujui ir Žorž Sand „žaidimas“ greit nusibodo. Žorž Sand netgi pajuto Johanai šiokį tokį gailestį. Be to, jau buvo naktinio pasivaikščiojimo laikas.

Pirmą valandą nakties prie jūros nėra nė vieno žmogaus, pirmą valandą nakties laivai jau sumigę, o jų ramybę tyliai budria akimi stebi tolimas švyturys. Pirmą valandą nakties undinės suplaukia prie kranto pasiklausyti Mocarto fleitos, jų auksiniai plaukai švyti mėnulio šviesoj, o jūržolių spalvos akyse sustingsta gintarinės ašaros...

Tik ne šią naktį. Siautėjo vėtra, lijo, tiesą pasakius, prie jūros buvo šalta ir nejauku, tad mėlynojo namo gyventojai greitai grįžo atgal, į terasą, pratęsti nepabaigiamų pokalbių. Kadangi Johana ir Diteris jau sapnavo savo žiurkiškus sapnus, niekas pelytėms netrukdė šnekėtis ir juokauti iki paryčių, elgtis taip, kaip jos ir buvo įpratusios.

Kai ryte Žorž Sand atsikėlė  (ji turėjo blogą įprotį keltis pirmoji, kitos pelytės miegodavo ilgiau) namuose buvo labai tylu. Žorž Sand mėgo tą ryto valandą, mat tuo metu virtuvėj kavą ji gerdavo viena. Kol sutrukdė žiurkė Johana, mat pastaroji irgi mėgo keltis anksti. Šiandien Johanos jau nebuvo: pavaišinusi pelytes taip ilgai laukta vakariene ji pagaliau išvyko. Žorž Sand tyliai pabeldė į Džonio Dy duris - bėgimo takelį palei marių pakrantę sugebėjo dalintis tik su juo. Gal būtų pasidalinusi ir su kitom pelytėm, bet pastarosios manė, kad ilgiau miegoti yra sveikiau negu bėgioti.

Lauke, kaip ir namuose, irgi buvo ramu ir tylu. Po audros nušvito saulė, pramerkė akis geltoni, rausvi, melsvi, violetiniai krokai, vėjas žaisdamas supo nurimusias baltas ir juodas gulbes tyliuose marių vandenyse. Ir nė lašo kraujo.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai