Mažų miestelių žavesys ir... „Pegasus“

2009-03-19

Jau dešimta diena gyvenu šiame keistame mažame miestelyje prie jūros dar keistesniu pavadinimu - Ahrenshoop‘as. Pavadinimas siūlo pirkti pirkti ir pirkti, deja, pirkti čia išgaliu tik LIDL prekybos centre. Tiesą pasakius, pirkiniai nėra šiuo metu svarbūs. Apskritai, rodos, tuoj visai nebesuvoksiu, kas yra svarbu, nes iš patirties žinau, kad būtent maždaug po dviejų savaičių, praleistų svetimame krašte, apima nei tai liūdesys, nei tai tėvynės ilgesys, vienu žodžiu, kaip toje „Portishead“ dainoje,  sour times, ir tiek.

Už lango pavasarėjančiais balsais čiulba paukščiai, gretimo namo sodelyje savo aptvare kapstosi vištos, palei tujų tvorelę rikiuojasi vėjų plakami balti snieguolių varpeliai, rodos, tik tereikia įsiklausyti į tai, ką nuo jūros pusės atneša kovo vėjai.

Bandau tą daryti savaip: iš prekybos centro parsitempiu ne tik kavos, pieno, varškės etc., bet ir visu pavasario geltonumu prasikleidusių didžiažiedžių narcizų vazoną. Pasidedu ant palangės, kad matyčiau visą laiką. Kiek geriau. Ne, netiesa, meluoju, - nedžiugina. Kaip tame anekdote apie vaiką ir jo spalvotą balionėlį. Anekdotus paprastai užmirštu. Įsidėmiu tik pačius idiotiškiausius arba, atvirkščiai, labai taiklius, nors nebūtinai jie kelia juoką. Šitą įsidėmėjau. Vaikas nori grąžinti nusipirktą balionėlį. Pardavėja klausia, kas negerai - spalva, virvutė, forma ar galbūt balionėlis kiauras. Balionėlis sveikas, spalva nuostabi, su virvute viskas gerai, bet vaikas vis tiek balionėlį nori grąžinti. Pardavėja: „Kodėl?“ Vaikas: „Nedžiugina“. Ir nieko čia nepadarysi. Aišku, tokios dingsties nelaikytų rimta jokia vartotojų teisių gynimo komisija, bet, pripažinkim, iš tikro šita priežastis kartais yra pati svarbiausia.

Kai nedžiugina nei gamtos šėlsmas, nei supermarketų rojus, paguodos lieka ieškoti tik kultūroje. Tuo labiau, kad erdvės, nors miestelis kišeninis, tam tikrai yra. Arenšope įsikūrę bent septynetas, neskaičiuojant Kunstlerhaus Lukas, įvairaus pobūdžio muziejų ir galerijų. Tas faktas kelia nuostabą net patiems šeimininkams. Tikriausiai tokią kultūrinių įstaigų gausą lėmė istorinės aplinkybės: mat dar nuo dvidešimto amžiaus pradžios šį žavų gamtos kampelį prie Baltijos jūros pamėgo dailininkai. Gal Arenšopas ir nėra toks garsus kaip Arlis, gaila, kad Vincent'as Willem'as (Wilhelm) van Gogh'as savo garsųjį performansą su ausimis suorganizavo kitur, ne fatherland'e. Taigi sutariame, kad Arenšopo kultūrą „imsime“ kartu (Kunstlerhaus Lukas įnamiai). Gerlindos pagalbininkė tampa mūsų Ariadne, nors tai netgi nėra būtina: miestelį gali pereiti maždaug per penkiolika minučių ir beveik visos galerijos įsikūrusios pagrindinėje, Dorfstrabe, gatvėje. Viena  netgi šalia, kaimynystėje. Tai Elisabeth von Eicken galerija. Deja, ne sezonas yra ne sezonas. Bent jau šiai kultūrinei įstaigai. Ji nedirba. Užtat dirba Hagedornų „Backerei“, įsispraudusi  būtent tarp mūsų namo ir minėtos kultūros šventovės. Čia, šitoje įstaigėlėje, pyragų ir pyragaičių mėgėjų „galerie“. Ir ne tik „galerie“- įsigyjame pora eksponatų popiečio „latte“ studijai.

Prie knygyno prisišliejusi Kunstkaten veikia. Tai nedidelė dailės galerija, kur eksponuojami ir parduodami šiuolaikinių dailininkų darbai. „Išsirenku“ sau trejetą Gunter Kiefer-Lerch darbų („Begegnung“, „Sepiakreide“, „Nondsuchtig“); akį dar patraukia Sibylle Meister vienas kitas kūrinys („Steilufer Althagen“, „Landschftserlebnisse“), o daugiau - kaip ir visur, lemia asmeninio skonio ir piniginių galimybių darna.  Sibylle Meister ne tokia garsi kaip Kiefer-Lerch, jos darbų kaina vidutiniškai apie 600- 700 eurų. Matematika paprasta: jeigu vienas euras čia „lygus“ vienam litui, tai...

Savo eilėraštį brangiausiai esu pardavusi už penkiasdešimt litų. Ką padarysi, matyt, esu ne kažin kokia vadybininkė. Bet turbūt svarbiausia priežastis, kodėl „vizualai“ sugeba pragyventi iš savo darbų, o rašytojai sunkiai, o sunkiai, - žmogiškoji prigimtis. Neseniai buvau tokioj paskaitėlėj apie viešuosius ryšius. Lektorė savo pranešimą grindė keliais statistiniais faktais: ką sakai, girdi tik setyni procentai žmonių, kaip sakai - trisdešimt aštuoni, kaip atrodai - mato penkiasdešimt penki procentai. Taigi jei poetas ir dailininkas atsidurtų „mūšio“ lauke, tai dailininkas iš karto turi žymiai daugiau šansų. Kaip ir kompozitorius. Vienu žodžiu, jei sudainuočiau savo eilėraštį, pasidabinusi Karmen stiliaus rūbais, remiantis šia statistika, turėčiau būti „nugalėtoja“. Gal net kokį „oskarą“ gaučiau. Gal net gyva būdama.

Vienas toks „nugalėtojas“ iš Norvegijos prieš keletą metų bandė daryti įspūdį Druskininkų rudenyje. Įspūdingo stoto vyriškis, atvykęs į tarptautinį poezijos festivalį su nuosava filmavimo komanda. Norvegas skaitymams turėjo specialų sceninį rūbą - mėlyną aksominį „kaptoną“ (lyg ir suknelė, lyg ir sutana). Nežinau, ar aš per daug konservatyvi, ar dar kas, bet nei norvego skaitymai, nei jo „kaptonas“ didelio įspūdžio nepadarė. Apskritai iš daugybės regėtų ir girdėtų poetų bei poečių  šia korta tinkamai yra sulošęs, man rodos, tik Dmitrijus Prigovas.

Taigi grįžtame prie raiškos būdų pasirinkimo, nors kiekvieno raiškos būdo šerdis / širdis vis dėlto yra kalba. Ir to, ką matau, ir to, ką  girdžiu, slaptieji raktai yra kalboje. Bet dar pabandykim šį bei tą pamatyti Arenšopo galerijose. Gal nebūtina užsukti į visas septynias, bet į vieną tikrai verta.

Tai Dornenhaus namai. Žodį „galerija“ norisi nustumti į antrą planą arba rašyti skliaustuose, nes Dornenhaus kuriamas įvaizdis susijęs būtent su namais: kaimiška troba, kieme ir palei pastato sienas įvairūs meno dirbiniai, o viduje, be to, kas įprasta galerijose, ir tai, kas neįprasta: kūrenasi židinys, ant krėslo sugulę šildosi du katinai - juodas ir rainas, - „virtuvėje“ didelis stalas ir aiškiai matyti, kad kava čia geriama iš tikro, kad namų aplinka nėra vien dekoracija.

Grįždami užsukame į dar vieną galeriją - Strandhalle (čia eksponuojama tradicinė tapyba). Kieme pasitinka klaiki Ingeborg Hunzinger skulptūra „Pegasus“. Iš karto prisiminiau Kėdainius - ten vienas „menininkas“ savo kieme irgi „gano“ panašius cementinius lyg ir briedžius, lyg ir arklius, lyg ir elnius, vienu žodžiu, - „pegasus“. Viduje - nieko, kas galėtų labai nustebinti ar sužavėti.

„Latte“ studijoje aptariame visa, ką matėme. „Vizualams“ įdomu, ką galvoju aš, kito lizdo paukštis. Sakau, kad turbūt geriausi darbai yra tie, kuriuos atsimenu. Mano atminties tinkluose nusėdo tik pora „žuvų“ iš Gunter Kiefer-Lerch  darbų. Bet... atsimenu ir „Pegasus“.

Kol basčiausi po galerijas, nenaudėlis narcizas ant palangės išskleidė dar pora žiedų. Kol basčiausi, gavau bičiulio laišką: „...ką tu ten veiki, juk gyveni tokiame pat (suprask, Galudienių) mieste. Visos kelionės nuveda tave į tą pačią aplinką, nuo kurios bėgi...“

Ar iš tikrųjų bėgu iš namų? Reikia pripažinti, kad kartais taip. Pernai buvau savaitei „pabėgusi“ pas bičiulę į kitą Vokietijos pakraštį, į Heseno žemes. Neu Anspach‘as tikrai gerokai didesnis už Arenšopą, bet jaučiausi ten gerokai labiau suvaržyta. Ten biurgeriška kultūra tave patyliukais sugauna ir pamažu dusina. Bent aš taip jaučiausi. Atsigavau tik tada, kai giliai įkvėpiau didmiesčio oro žvelgdama nuo dangoraižio į Frankfurto panoramą. Žvelgiant nuo MAIN TOWER niekas neužstoja horizonto.

Niekas neužstoja horizonto, kai žvelgi pro „Viva la vitos“ langą į vėjo šiaušiamas Kuršių marias ir svajoji apie tuos kraštus, kuriuose dar būsi, arba džiaugiesi, kad pagaliau grįžai namo.     Horizonto niekas neužstoja, kai pavakare bastaisi vėjų pustomam pajūry prie Baltijos jūros, arba prie Viduržemio, arba prie Adrijos. Jau ne jūros pavadinimas svarbu. Kas svarbu, dar nežinau.

Bet žinau, kad mažas miestelis ne tas, kur tūkstantis ar keli tūkstančiai gyventojų, mažas miestelis tas, kuriame nesiveria platesni horizontai.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai