2006-03-17

>> Meksike nuo žvakių prisidega
jūreivių gyvenimus
ir nenusakomo kartumo dūmas
lubomis slysta
prasilenkiant
su grindimis plukdomais batais.

[ak, įsiūkit ir man
pietietiško gaivumo,
kad nereiktų dūsaut tuščiai
gretimam staliukui
prisidegant
(degtukais!) 103 cigarilę]

Šiandien Meksike ir vėl lyja –
Televizorius paskelbia
Dar vieną karą
Šįsyk – kalnams.

[Kažkur į peleninę nukratoma ašara].

>>

Raliuojantys paukšteliai prekeiviai: „Le – dai, le – dai, le – dai!“, „van – duo, van – duo, van – duo!“, berniukai, šveičiantys batus laikraščius skaitantiems senjorams (nė vienoje – aptarnaujančiųjų ar aptarnaujamųjų – pusėje neteko matyti moteriškosios lyties atstovių), kepamų kukurūzų ir tortiljų kvapas, žali ir maži it vabalai taksi „peseros“ – anksčiau vieną pesą kainavę „mikriukai“, be proto pigus metro, po kurio traukinių vagonus vaikšto muzikos pardavėjai su kolonėle ant pečių ir visu garsu paleista siūloma preke.

Kažkodėl man vis atrodo, kad Meksika yra kažkur kitur, ne okupavusių kraštą ispanų architektūros šedevruose ir ne prie antropologijos muziejaus uždarbiaujančių actekų tautiniuose šokiuose. Tikrajai Meksikai lengva pasislėpti už argentinietiškų, graikiškų, kaukazietiškų restoranų ir net „McDonald’s“ iškabų.

Meksiką primintų nebent miesto dulkėse ir rausvo saulėlydžio spinduliuose skendintys Meksiko kalnai, bet ir šiems nepavyksta išvengti megapolio lipduko – tiršto namukų korio, aplipusio šlaitus it musės lavoną.

Ką padarysi – viename visos Meksikos ploto procente (kuris ir priklauso sostinei) gyvena 22 proc. populiacijos. Ir dabar kasdien atidarda tūkstančiai laimės ieškotojų iš įvairiausių kaimelių. Išlipa išsižioję iš autobuso ir apkursta nuo miesto triukšmo.

> Taip jau nutiko, kad bendravau su turčių vaikais – visai kitas, nei ištiestų delnų ir bet kur mieste miegančių benamių ratas. Taip, ratas, nes iš jo sunkiai išsiverši (pasirodo, serialai nemeluoja). Mokamus mokslus gali eiti tik atitinkamą finansinę padėtį turinčių šeimų atžalos. Prestižinį ir gerai mokamą darbą dirbti – tik atitinkamą specialybę įgiję jaunuoliai. Pastarieji, laisvalaikį leidžiantys prabangiuose klubuose, kavinėse ir sporto salėse, laisvai keliaujantys po pasaulį, sunkiai telpa į stereotipinius „vargšų meksikiečių“ rėmus. Sužinoję, kad scenaristų kursų atostogų savaitę paskyriau Meksikai, baisiai nustemba: „O kodėl būtent čia?“

Iš inercijos atsakau: „Prisiliesti prie Fridos Kahlo“, bet paskui pamatau, kad tokių norinčių prisiliesti – minios. Turistai laukia, kada bus įleisti į muziejumi tapusius jos ir Diego Rivieros namus. Filmų peržiūros kiemelyje, pievelėje lakstantys vaikai ir tualetą retkarčiais išplaunanti valytoja. Įdomu, ką dabar pagalvotų tai pamačiusi pati Kahlo?

>>  Ir dar žinau, dėl ko buvo verta važiuoti – Markas. Susirastas per interneto svetingumo klubą, pasitiko oro uoste ir iš karto pribloškė suplanuota mano viešnagės Meksike programa: tada tas ir tas, tada tas ir anas. Greit nusiraminau – vaikinas dirbantis, tad dieną savarankiškai „plavinėsiu“ kur užsigeidusi.

Ir turbūt net labiau už alternatyviu kultūros klubu palaikytą salsos vakarėlį, pagal kurios ritmus teko klubus kraipyti mochitos ritmu, labiau bus įstrigusi kita istorija.

Didelis futbolo gerbėjas vardu Markas kadaise nusprendė sekti visas jam įdomesnes futbolo rungtynes Europoje. Bilietui pinigų užteko, paskui jau vertėsi su keletu eurų per dieną. Net ir Lietuvoje pabuvojo. Bet mes ne apie tai.

Išbadėjęs sėdėjo ant suoliuko kažkur Prancūzijos pajūryje ir laužė už paskutinius grašius nusipirktą „bagetą“. Kirai, pasirodo, irgi buvo alkani. Nukniaukė keletą jo „kąsnių“, o kai Markas juos baidė, ir patį „bagetą“ vėjas nupūtė į smėlį. Ir kaip viskas baigėsi?

Įsiutęs dvidešimt penkerių metų vaikinukas iš tos nevilties apsiverkė. Taip išraiškingai ašarojo ir keikė akiplėšas paukščius, kad gerokai pralinksmino priešais esančiame restorane vakarieniavusią prancūzų porelę. Šie atsidėkodami pasikvietė Marką ištaigingų pietų. Na ir pasisekė gi vaikiui!

O gal verta dėl to, kad Mexico – vieta, kur cigaretes parduoda po vieną ir dar pridega (paprastai tokiais dalykėliais ir spauda prekiaujančios) mergaitės, kur rugpjūtis dėl nesiliaujančio lietaus panašus į mūsų rugsėjį. Kur benamiai miega tiesiog ant grindinio, o vėluojama dar atsainiau, nei Ispanijoje.

>> Kaip majų kalendoriuje prabėgę metai susiveda į nulį
Nereiškiantį nieko daugiau, tik tuščią kevalą
Taip ir mūsų buvimas
Yra toks pat beprasmiškas
Arba toks pats išsipildymas –
Čia jau kaip pažiūrėsi.

Bet juk net ir nuo to niekas nesikeičia.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai