2009-03-14

Pagaliau atėjo diena, kai eteryje apie meną kalbama daugiau nei apie vieną iš trijų valstybės pareigūnų. Du meniniai eksperimentai, bandymai komunikuoti, išreikšti savo nuomonę – Mindaugo Bumblio inicijuota akcija „Skulptūrinė provokacija – MĖSA“ Klaipėdoje ir Vilniuje, Neries krantinėje tarp Mindaugo ir Žaliojo tiltų, pastatyta Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“ - išprovokavo visuomenę pratrūkti.

Rašytojas ir eseistas Pascalis Bruckneris – vienas gyvybingiausių ir įžvalgiausių Prancūzijos intelektualų – esė knygoje „Amžinoji euforija“ demaskuoja laimės visuomenės ideologiją ir su ja susijusias apgaules: „Mes visi vienu ar kitu atžvilgiu esame buržua, tai įrodo mūsų religija – ekonomika, prilyginta pačiam didžiausiam dvasingumui. Dabar jai tenka absoliuto vaidmuo; būtent jos kriterijais vadovaujantis vertinamas mūsų pasitenkinimas ir nerimas; žodžiu, užuot likusi paslauga, ji tampa mūsų likimu. Iš čia išplaukia šiuolaikinė komforto, gerovės bei laimės samplaika ir mūsų poreikis garbinti pinigus: mes visi tampame protestantais ta prasme, kokia šį žodį vartoja Maxas Weberis, mes visi tikime, kad pinigai – tai vertybės ir kad vertybės – tai pinigai <...>. Galbūt tai ir yra utilitaristinių doktrinų silpnoji vieta: teigti, kad egzistuoja Aukščiausiasis gėris, kurio visi turėtų siekti, ir tikėti, kad geri norai veda tiesiai į jį.“ (P. 137)

Laimės visuomenė, siekianti vienintelio tikslo – laimės, - nuolat pildo juodąjį nelaimių sąrašą. Į jį pakliuvo ir šiuolaikinis menas, kuris dažniausiai nedera siekiamosios palaimos interjeruose, eksterjeruose, buduaruose, salonuose. Mes nusiteikę mėgautis gyvenimu, o šiuolaikinio meno raiška ir formos trukdo tai daryti ramiai ir saugiai. Mes tikimės pasitenkinimo ir gerovės, o jis (šiuolaikinis menas) verčia žiūrėti į nepatogius dalykus. Jis užgauna ir kažką pradeda skaudėti. Tas „kažkas“ gali būti siela, bet nežinau, kaip įrodyti ją esant laimės visuomenės kūnuose...

Prieš porą metų skandalą sukėlė scenografės Jūratės Paulėkaitės sukurtas plakatas spektakliui „Kartu“. Jame buvo vaizduojami nuogi dviejų senų žmonių kūnai. Vilniaus valdininkai, sunerimę, kad žymios menininkės sukurto plakato gali nesuprasti vyresnio amžiaus žmonės, jį suvokti lyg pasityčiojimą iš seno žmogaus, pareikalavo viešojo transporto laukimo stotelėse pakabintus plakatus nukabinti. „Prašome mums rodyti jaunus kūnus“, – dar paprašė. Nes seni, „per didele“ oda aprengti beformiai kūnai yra tarsi priekaištas žydinčiai puikiojo pasaulio jaunystei, veržlumui, sėkmei. Jiems nėra vietos reklaminio blizgesio siekiančioje kasdienybėje. Jie depresyvūs. Jie tarsi vėliavos su užrašu memento mori... Pastangos slėpti senatvę, irimą, mirtį, savinaiką, žiaurumą, abejingumą, agresiją yra modernios visuomenės žymė ir gėda.

Mūsų gyvenimas šioje žemėje yra efemeriškas ir bergždžias – tai primena bet kuri religija. Į tai dažnai apeliuoja ir menas. Šiuolaikinis - taip pat. Gal drastiškiau, ciniškiau, garsiau, bet jis kalba apie esmes, kurių visuomenė bodisi. Visuomenė, kurioje auginamas storžieviškumas, riebus ribotumas, vidutiniškumas, kurioje yra normalu kalbėti banalybes, kurioje įsigalėjęs proziškumas, atsisako tikėti, kad menas – intensyvios dvasinės veiklos sfera, o ne pramoga, ne vien estetinis fenomenas, linksmintojas ar terapeutas. Visiškas žmonijos imanentiškumas sau pačiai, profanacijos suvešėjimas trukdo suprasti, kad tikras menas ne tik nuramina, bet ir įskaudina, užgauna, įžeidžia, suerzina. Nes meno laukas – ne SPA centras, bet nuolatinių prieštaravimų vieta, erdvė kurioje mankštinasi intelektas. Menas neprivalo pataikauti masiniam vartotojui. „Būtų liūdna, jei jis taptų populiarių lietuviškų duetų objektu, – sako menotyrininkė Elona Lubytė. – Priešingai, jo paskirtis – siūlyti alternatyvą, skatinti naują požiūrį ir atvirumą.“

Man šiuolaikinis menas yra netgi labai sakralus. Su visomis „savo“ mėsomis, krauju, vamzdžiais, aukojimo ritualais... Primygtinai baksnojantis pirštu į mūsų laikinumą, irumą, kūniškumą, ribotumą, kaskart tampantis nuoroda į būties vertikalę. Jau ne kviečiantis, prašantis, provokuojantis, o rėkiantis mąstyti save - ne paviršutiniškai, o skaudžiai, iš esmės, iki sielos riešutėlio prasiskverbus pro storą odą, mėsą, kraują, gyslas. Kaip Šarūno Saukos tapyba, reprezentuojanti kūrėjo atliekamą dvasinį veiksmą – apsivalymą; aukojimą, kuriame autorius ir šamanas, ir auka. Kaip Sigito Parulskio esė knyga „Nuogi drabužiai“, kurioje preparuojamas žmogus: apsėstas didybės manijos, apniktas menkavertiškumo kompleksų, gašlus, primityvus; besidauginantis, besituštinantis, pagiringas, pretenzingas. Kaip suplanuotas, bet neįvykęs Evaldo Janso performansas, kurio metu buvo ketinta aukoti  ėriuką. Šiuolaikinis menas alsuoja baisia archaika.

„<...> aš per daug myliu gyvenimą, kad norėčiau būti vien tik laimingas!“ (P. 15), – rašo Pascalis Bruckneris. O tuo metu lietuviškoji laimės visuomenė neabejodama demosntruoja savo abejotiną nuomonę: šiurkščią, prasčiokišką, nerangią, nelanksčią. Ji šaukia apnuoginusi meną, ir pati pasirodo banali, kvaila, nemandagi, grobuoniška, nepajėgi jausti taurių dalykų, besigviešianti lengvų pramogų. Turgaus chamė, nesilaikanti dvasios higienos. Norėčiau, kad šių dienų pamokos kada nors duotų vaisių, o kol kas... Kol kas lietuvių liaudžiai visiškai pakanka dvasingumo terapijos, kurią atlieka Coelho konspektai. Dvasingumas light forma – štai ko Marijos žemei reikia. Kitokio dvasingumo mūsų skrandžiai nevirškina.

Komentaras skaitytas „Klasika“ programoje „Ryto allegro“

Atgal Komentarai