„out of balance“ pavasarėjančiam Arenšope

2009-03-12

Atsidūriau ten, kur planavau ir norėjau atsidurti - Arenšopo miestelyje Kuntslerhaus Lukas menininkų namuose Vokietijoje. Miestelis įsikūręs tokiame lyg ir pusiasalyje: iš vienos pusės Šiaurės jūra, iš kitos - Bodden Saalen, kitaip tariant vokiškas Kuršių marių variantas. Iš Lietuvos miestų Arenšopas labiausiai primintų Nidą, nors parašius žodį „miestas“ norisi jį patikslinti - gyventojų čia turbūt ne daugiau kaip kokiame bažnytkaimyje.  Tokių kurortinių „bažnytkaimių“, didesnių ir mažesnių, palei Baltijos jūros pakrantę nusidriekia bent penkiolika.  Būdama čia supratau, kad mieli kaimynai vokiečiai į Nidą atvažiuoja bene dėl vienintelės priežasties - kainų. Nors dabar kainų skirtumas lyg ir baigia išnykti, bet vis dėlto vienas euras dar nėra tas pats, kas vienas litas. Taigi suvenyrų čia nepirksiu, be to, gintarinių dirbinių ir keramikinių puodelių namie kaip ir pakaktų.

Kuntslerhaus Lukas priglaudžia įvairių menų kūrėjus, tradiciškai čia dažniau įsikuria, pavadinkim, „vizualai“: dailininkai, skulptoriai, instaliacijų meistrai, video menininkai, rečiau - „audialai“, t.y. kompozitoriai, o rašytojai - dar retesni paukščiai. Čia esu kaip tarptautinio projekto dalyvė: Klaipėdos Kultūros Komunikacijų Centras užmezgė su Kunstlerhaus Lukas menininkų namais draugiškus ryšius. Oficialioji dalis lyg ir tokia.

Ak, tiesa, tai oficialiai daliai dar priklausytų ir šių Menininkų namų direktorės laiškai, kur labai aiškiai pasakyta, kada dera atvykti, kada išvykti, koks kambarys paskirtas, gali ar negali atvažiuoti svečių. Žodžiu, „ordnungas“ yra „ordnungas“. Pavyzdžiui, jei nori savaitgalį priimti svečių, jiems nakvynė kainuotų po dešimt eurų. Svečiai turėtų susimokėti netgi tokiu atveju, jei negautų atskiro kambario, o įsikurtų kad ir tavo apartamentuose. Bet čia buitinės detalės, o namai - Menininkų, kūrėjų, beveik išrinktųjų arba patepųjų kvapniaisiais aliejais ir mira.

Taigi šį mėnesį Kunslerhaus Lukas gyvens ir, reikia tikėtis, kurs Barbara Hindahl (Manheim, installation/drawings), Moritz Grunke (Halle/Saale, drawings/installation), Thorsten Tenberken (Hamburg, video), Nikolai Zinke (Berlin, composition) ir aš (Lithuania, lyrics and...).  Taip ir norisi parašyti drawings, nors tiksliai nežinau, ką tas žodis reiškia, bet, manau, kad per mėnesį tikrai išsiaiškinsiu, o kol kas man tai siejasi tik su „draivu“. Įtariu, kad tai ne visai tas pats.

Kas bent kartą ilgesniam laikui yra išvykęs iš namų ir gyvenęs vienokioje ar kitokioje komunoje, turbūt žino, kad buvimo svetur kokybę lemia ne tik buitinės sąlygos, bet ir žmonės, su kuriais bendrausi arba galbūt ir ne. Apsigyvenant svetimoje vietoje kad ir mėnesiui vis tiek, nori nenori, teks jaukintis ir viena, ir kita.

Atvykstu pirmoji. Gaunu kambarį, teisingiau pasakius apartamentus, nes „kambarys“ didesnis už mano butą. Čia yra atskiras miegamasis, vonia, darbo kambarys su žia-a-au-riai kieta kėde, yra ir būsimas poetės romantiškų naktinėjimų draugas - žvėriškai riaumojantis šaldytuvas. Jį galiu nutildyti tik vienu būdu - išjungdama. „Pamaitinti“, deja, neužtenka.

Kai atvyksta dar vienas būsimas „sugyventinis“, Moritz Grunke, Kunstlerhaus Lukas direktorė Gerlinde Creutzburg aprodo visą namą (svetainė, biblioteka, virtuvė, skalbykla) , instruktuoja, kas galima, ko negalima. Šiaip jau visos buitinės subtilybės paprastai išryškėja laikui bėgant. Ir ne visada tie siurprizai būna malonūs.

Rytoj turėtų pasirodyti kiti, rytoj numatyta popiečio arbatėlė su home made pyragais ir prisistatymo kalbomis. Kol kas su Moritzu susipažįstame 7 sekundžių principu. Aiškinamės, kas kokia kalba kalba. Vokiškai, deja, „ich verstehe nich“, moku rusų, prancūzų, prasčiausiai šneku angliškai. Moritzas sakosi trejus metus mokęsis prancūzų kalbos, bet, deja, nieko neišmokęs. Čia abudu  pradedam kvatotis, Gerlinde nesusigaudo, kodėl linksminamės; susivokiu, kad viskas gali klostytis neblogai.

Per „Freundeskreis“ Moritzas rodys savo grafikos ir kitokius darbus, bet, tiesą pasakius, ne mažesnį įspūdį daro jo latte, capuccino, esspreso ir kitokių kavos rūšių gaminimo įgūdžiai. Moritzas čia nepralenkiamas. Dar jis moka virti nuostabią sriubą su lašiša ir negali gyventi be saldumynų. Jei Grunke neturėtų šių sugebėjimų, turbūt vis dėlto vienas dalykas gyvenime jį „vežtų“ iš visų situacijų - jumoro jausmas.

Vieną lietingą sekmadienį  besibastydama po Wustrowo miestelį prifotografuoju idiliškų vaizdų, biurgeriškų namukų, užsuku net į amžinąją poilsio vietą, nes juk žinom, kad laidojimo kultūra - irgi tautos dvasios išraiška. Wustrow‘o kapinaitės nedidelės, bet senos. Akį patraukia palei kapinių tvorą surikiuoti paminkliniai akmenys. Vėliau išsiaiškinsiu, kad seni, nebeprižiūrimi kapai tiesiog naikinami, na, o paminkliniai akmenys tiesiog gražiai rikiuojami patvory.

Kapinaitės tikrai kuklios: nėra jokių didelių granitinių paminklų, tuo labiau jokių tvorelių. Šeimos kapaviečių ribą žymi visžalės, turbūt mirtų, tvorelės, kai kurie kapai tiesiog su kukliais antkapėliais, jokiu būdu ne granitiniais. Taupieji vokiečiai žino, kad šioje vietoje jokios valiutos nebegalioja, tad kam švaistyti pinigus vėjams? Tuštybei išreikšti jie yra atradę kitų būdų, pavyzdžiui, ant vieno iš paminklų parašyta ne tik Karl Schubel, bet ir „Kapitan“.

Kas man iš tikro patinka, kad šalia moters santuokinės pavardės rašoma ir ankstesnė, mergautinė, pavyzdžiui, Thea Shubel, geb. Fulda. Galbūt norima pabrėžti priklausymą konkrečiai šeimai, bet aš aiškinuosi savaip: man tai moters savarankiškumo išraiška, kad ir pomirtinė, jos, kaip asmens vertės, pabrėžimas.

Taigi kuklus miestelis ramią sekmadienio popietę. Iš vietinių čia slampioja tik šunų mylėtojai. Meilė katėms reiškiama kitokiu būdu - ant vieno palėpės langelio pamatau plastikinį juočkį. „Katinas“ gana tikroviškas, Moritzas, pamatęs nuotrauką, pakomentuos - a batman.

Antrasis namų gyventojas, su kuriuo susipažįstu jau kitą dieną, - Barbara Hindahl. Aukšta akiniuota stipri moteriškė, apskritai tokia, kokias mes, atklydusios iš ievų pasaulio, paprastai vertiname gana kritiškai. Barbara savo moteriškumą pabrėžia vieninteliu būdu: kai važiuojame į parodos atidarymą kiek didesname miestelyje, Ribnitz Damgartene, - pasidažo lūpas.  Barbara - instaliacijų meistrė. Matau jos stiprias rankas, nudaužytus nagus ir suvokiu, kad šitas amatas nėra lengvas. Skaitau internete apie jos surengtas parodas, suprantu, kad Hindahl nemažai pasiekusi, kad darbai yra vertinami, bet man iš visų jos kūrinių iš tikro patinka tik vienas - laiptai su geltonomis atžymomis pakraščiuose -  „Oben“. Kai Barbara vienam iš amato brolių aiškina, kaip svarbu tinkamai sujungti medžiagą su medžiaga ir kad ne kiekvieną „pisuarą“ galima pavadinti meno kūriniu, suprantu, kad jai ne tas pats, ką daro ir kaip daro. Barbara man surašo, kokie menininkai jai labiausiai patinka. Nepatingiu, pažiūriu internete, kieno darbus Barbara vertina - Jenny Holzer, Lawrence Weiner, Thomas Locher. Deja, nei vienas, nei kitas, nei trečias nesugroja jokiomis mano stygelėmis. Ir nežinau, kaip iš tikro jaustis - „lochere“ ar „lūzere“ šitoje gyvenimo srityje.

Barbara mėgsta skaniai pavalgyti, bet pati, mano supratimu, gamina klaikiai. Tai ne Moritz‘o subtilūs patiekalai! Kai suvestinei mūsų šeimynėlei kepu blynelius su cinamonu, ji sukasi apie viryklę, ragauja dar nuo pietų likusius tortellini ir, svaiginama vanilinio cukraus ir cinamono kvapo, prisipažįsta – „you break my heart”.

Blyneliai ištirpdo ne tik Barbaros širdį: eksperimentinės muzikos kūrėjas Nikolai Zinkė sako, kad pastarasis mano kūrinys šiuo momentu daug geriau negu eilėraščiai.

Nikolai gyvena tiesiai virš mano apartamentų, tad jo kūrybinius procesus aš kuo puikiausiai girdžiu. Iš pradžių tai netrikdo, paskui kompozitoriui sakau, kad kartais girdžiu nuostabią jo muziką. Zinkė nuovokus, trikdamas atsiprašinėja už triukšmą, nors iš tikro jis niekuo dėtas. Namo statyba panaši į mūsų - garso izoliacija prasta, tad ir aš kartais esu priversta atsiprašinėti kitų už savo rytinį triukšmą, mat keliuosi pirmoji, kiti linkę pamiegoti. Čia viena iš tų buities subtilybių, kuri išryškėja laikui bėgant.

Kita buities subtilybė - pomėgis valgyti naktipiečius. Mūsų pietūs prasideda devintą vakaro. Baigiasi, tiesą pasakius, vėlokai. Savaitgalį tai būtų lyg ir nieko, bet kitomis dienomis... Nežinau, nežinau... Bandau keisti situaciją, siūlau vakarieniauti anksčiau, bet taip norisi tik man vienai, žodžiu, tenka taikytis prie daugumos. Aišku, galėčiau atsiskirti nuo „šeimos“, bet bendri naktipiečiai iš tikro irgi yra būdas pažinti kitą ir kitokį.

Nors tas kitas ir kitoks irgi, pasirodo, mėgsta panašią muziką, žavisi tais pačiais filmais, juokiasi iš... o juokiasi kartais iš to, kas man kelia tylų graudulį. Suprantu, kad vokiečiams pirmasis „golfas“ atrodo beviltiška seniena ir jie linksmai krykštauja stebėdami inspektoriaus  Dereko pastangas pasivyti šiuo automobiliu nusikaltėlį (filmas demonstruojamas kaip vintage stiliaus iliustracija), bet man nejuokinga. Šiaip ar taip pirmas automobilis, kurį aš nuoširdžiai „drožiau“, - irgi golfas, kas kad jau antras. Netoli nueita.

Šiandieną mūsų naktipiečių meistras Thorsten Tenberken. Šiaip jau Thorstenui nestinga gerų paskatų. Išgirdęs, kad išvažiuoju nesulaukusi mūsų bendro koncerto, siūlosi nufilmuoti video su mano skaitymais, ką ir padaro. Į kūrybinį veiksmą įsitraukia visa maža mūsų bendruomenė: pasirodo, Barbara ir Moritzas šitoje srityje irgi ne iš kelmo spirti, na, bent jau jų fotoobjektyvai daug žadantys. Pasijuntu tikra movie star. Maždaug gerą pusvalandį.

Thorsten‘as yra savo paties filmų movie star. Po sočių naktipiečių ir keisto deserto („guminukai“, skirti vaikams ir paaugliams) Tenberken‘as pakvies mus į „kino teatrą“ pažiūrėti jo darbų. Kai ką mes jau matėm per susipažinimo arbatėlę, bet to, matyt, buvo per maža.

Thorsteno iš tikro nesuprantu. Kas per paukščiai Grunke, Hindahl ar Zinke daugmaž aišku. Surengiu „guminukų“ testą: kiekvieno klausiu, kas labiau norėtų būti - vaikas ar paauglys. Tiek Moritzas, tiek Nikolai, tiek Barbara, o ir aš pati renkamės būti vaikais, o Thorstenas nedvejodamas atsako - būčiau paauglys. Ir tas lyg ir bereikšmis atsakymas iš tikro atkleidžia visą jo esmę: visai nesvarbu, kad Tenberkenui jau ne 28 ar 30 kaip Moritzui ar Nikolajui, vis tiek jame „žaidžia“ paauglys, būtent paauglys su visais to amžiaus privalumais ir trūkumais, ne vaikas.

Tenberkeno „paaugliškumas“ geriausiai atsiskleidžia jo video darbuose. Vienas būtų lyg ir nieko - „Rose der Symbiose“, o kiti, iš to, ką mačiau, sakykim tiesiai, ne taip jau kad ir labai ievoms iš kaimyninių kraštų. Bet savame krašte šis menininkas, pasirodo, visai neprastai pragyvena iš „paaugliškų“ žaidimėlių.

Kad būtų aiškiau, vieną siužetą vis dėlto papasakosiu: po girią laksto du „elniai“ su ragais iš šakų, vienas „elnias“, aišku, pats Thorstenas, o kitas - turbūt jo kaimynas. „Elniai“ atseit riaumoja keistais vilkiškais balsais ir „kaunasi“. Po to vienas iš „elnių“ kažkodėl virsta medžiotoju ir „nušauna“ kitą. Finalas - iš kritusio akiniuoto „žvėries“ burnos sunkiasi „kraujas“. Ar čia verkti, ar čia juoktis?

Barbara sako „super, super“, bet kai patyliukais prancūziškai klausiu, kaip ji vertina filmą, Hindahl nuomonė beveik sutampa su manąja, dėl to jos akcijų vertė mano vertybinių popierių biržoje gerokai pakyla. Pažiūrėti Barbaros filmą jau nebeturiu jėgų, atsiprašau jos ir einu miegoti. Tiksliau bandau užmigti. Trukdo ne mėnulis už lango ar balsai iš pirmo aukšto. Visas mano dienos ritmas eina šuniui ant uodegos. Nusprendžiu, kad neverta tiek aukotis dėl kitos kultūros pažinimo ir kad rytoj nebenaktinėsiu. Tuo labiau, kad tos kultūros nori nenori tenka „ragauti“ ir kitokiais būdais.

Tik atvykę buvom jaunųjų dailininkų parodos „out of balance“ atidaryme Ribnitz - Damgartene.  Paskui Barbara visus nusitempė į gretimo „bažnytkaimio“ modernaus meno muziejų (geros krautuvėlės dydžio), kur irgi buvo atseit parodos atidarymas. Iš tikro eksponavo tik vieną darbą - visokių kalbų ir visokio dydžio žodžius, „iškapotus“ raudoname veltinyje, - bet kalbėjo(!) apie tą kūrinį valandą. Aišku, vokiškai. Buvo įdomu.

Kai žymusis oratorius ir darbo autorius paskui nežinia kokiu būdu ir kodėl atsidūrė mūsų virtuvėje, beje, ne vienas, o su savo ne mažiau iškalbia moteriške, supratau, kad nieko gero nebus ir leidau sau atsisveikinti, teisindamasi, kad visą dieną dirbau. Vienu žodžiu, „out of balance“.

Geriausiai „subalansuota“ čia yra Gerlinde. Girdžiu, kaip mano adamsiškos „šeimynėlės“ nariai šaiposi iš jos pernelyg didelio „ordnungo“ pomėgio, bet, rodos, kad jei negrįšiu prie savojo gyvenimo būdo, prie savo, pavadinkim, gyvenimo kultūros, prarasiu daug daugiau negu vidurnakčio puotas. Taigi kodinė  frazė „my culture is my identity“ galioja ir veikia. Pusę keturių ryto tvirtai nusprendžiu susigrąžinti savo „kultūrinį identitetą“, ir jokių - „out of balance“.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1