2009-03-05

Galų gale išsiruošiau iš namų: visą rytą kroviausi daiktus pagal iš vakaro susidarytą sąrašą ir laiko liko tiek, kiek liko. Tarptautinėje „Mukrano“ jūrų perkėloje buvau buvusi tik kartą, bet maniau, kad lengvai rasiu. Kur tau! Nuvariau visų pirma turbūt į „Baltijos“ laivų statyklą, nes buvo labai jau pakeliui ir labai panašu į tai, ko man reikia. Šiaip jau dažniausiai lengvai randu reikalingas vietas, bet čia, matyt, nerimas kaltas. O nerimauti yra ko. Pirmą kartą išsiruošiau į svetimą šalį su mašina. Pasakysite, būta čia ko, daug žmonių taip keliauja. Na, aš irgi taip manau, todėl nusipirkau bilietą į keltą ne tik sau, bet ir savo mielai raudonai mašinytei. Kaip aš be jos? Aišku, tokį sprendimą lėmė ir pragmatiškesni sumetimai: nereikės tampyti bagažo, būsiu santykinai laisva, kai nukeliausiu į tašką A; galėsiu pasiimti ne vieną, o kelias poras batų, įsimesti keletą knygų etc.

Taigi sekmadienis, 14.30, mano ferry boat atsišvartuos lygiai ketvirtą, o keleivių registravimas baigiasi trečią valandą. Vaikinukas prie vartų į perkėlos teritoriją patikrina mūsų bilietus ( mano ir Mazdos), kai paklausiu, kur toliau važiuoti, sakosi čia dirbąs antrą dieną, bet – „lengvai susigaudysit, nes pasuksit į kairę, paskui į dešinę, paskui vėl į kairę, o tada jau bus rodyklė į keltą“.

Rodyklė į keltą tikrai buvo, deja, ne viena - viso labo tik dvi. Bet nuo to aiškiau nepasidarė. Nusprendžiau pastoviniuoti ir pasekti paskui labiau išmanančius odisėjus. Tuo labiau, kad įtariau, jog du vyrukai, trypiantys apie kibirinės spalvos Volkswageną, traukia ta pačia kryptimi. Atrodė tikri keliautojai: nepamainomos treninginės kelnės, piniginės ant kaklo ir „tašiukai“, priverti prie diržų... Akimirką pasigailėjau, kad panašios stilistikos savo „Samsonite“ palikau namie - nešioju jį, kai važiuoju dviračiu arba kai einu į muzikinį klubą, nes ten visada viską su savimi reikia turėti. „Omnia mea mecum porto“.    

Į keltą pirmiausiai suvarė platformas su keistais kroviniais, paskui furas, tik tada leido suvažiuoti ievoms ir odisėjams. Per tą laiką, kol laukiau savo eilės, apmąsčiau pusę gyvenimo, parašiau pora žinučių ir atsisveikinau dar kartą su mylimuoju. Nemačiau, ką turi savo automobilio bagažinėje tiedu priekiniai vyrukai, galvojau, ką pati išsivežu be dantų pastos ir šepetėlio, ko man labiausiai gali prireikti,- bičiulio padovanotos „tigrinių lelijų“ puokštės. Ne skuboto mylimojo bučinio prie uosto vartų, deja, ne, bet muzikinių istorijų  about Births Marriages and Deaths. Galvojau apie tai, kiek daug mano gyvenime vis dėlto reiškia žodžiai. Kad ir tokie: „Sekmadienio ryto švieslentėj nei pralaiminčių, nei išlošiančių. Lesyklos maistai betonuoti ledu. Didžiapilviam puodelyje raudonėliai atsakingai uždažo karštvandenį žalsvai gelsvą. Iš lentynos išraškau Aldonos  Veščiūnaitės 2001 metais man užrašytą eilėraščių knygą. 8.18 švyst kovo pirmosios saulė. Ričardas iš virtuvės.”

Dabar jau 15.00. Įsistumiu automobilį ten, kur reikia. Mus, ne sezono meto keleivius, palydi į septintą denį, į registratūrą, išdalina raktus. Kapitonas klausia, ar visi viską žino, prisipažįstu, kad ne. Mane lydi iki kajutės, aiškina, ką  ir kur rasti. Puiku ar ne? Gaunu dvivietę kajutę, tikiuosi, kad paskutinę akimirką nebus jokių netikėtų kaimynų. Žvalgausi į saulės nutviekstą ramią jūrą, į sekmadienio ritmu alsuojančius Klaipėdos kaminus, džiaugiuos, kad esu ten, kur esu, kad iškeliauju, nes pastaruoju metu vėl buvau pradėjusi gyventi oranžinių lapelių ritmu. Kaip tai daroma? Susirašai ant klykiančios spalvos lapuko viską, ką turi padaryti per dieną ar dvi, ir veiki pagal planą. Į tas kuklias veiklos strategijas, deja, nebeįsipaišo nei masažo salonas, nei baseinas, nei kirpykla anei pasimatymai. Kai tų lapukų pasidaro šiek tiek per daug, suprantu, kad laikas sprukti, nes nebesusigaudau, ar čia aš, ar ne aš, ar kokia nors ateivė robotė rytais keliasi, eina į darbą, kalbasi telefonu, važiuoja į seminarus, rezga intrigas ir panašiai.

Jaučiuosi kaip Odisėja. Bent bandau įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis ji, keliautoja. Ne jis. Manau, kad jei Odisėjas gyventų dabar, jam būtų tikrai ne kas. Tikrai nepavyktų vaikinui ramiai keletui metų „nusėsti“ kokios Kirkės „oloje“. Penelopė jam skambintų mobiliuoju, rašytų elektroninius laiškus, įtariu, kad pasiteisinimai iš serijos „išsikrovė mobilusis“, „toje saloje prastas internetinis ryšys“, „nepūtė palankus vėjas“ vargiai suveiktų. Greičiausiai kuklus dvidešimties metų trukmės kruizas sutrumpėtų iki poros dienų, o gal net dviejų valandų išvykėlės.  

Apskritai kuo daugiau galvojau apie tą istoriją, tuo didesnį įtarimą kelia visi veikiantys tipažai. Aišku, kad šitą „pasakėlę“ surietė vienas iš mėgėjų pasibastyti po svetimus Edeno „sodus“. Bet čia pasakojama ne tik apie svetimavimą. Mieloji Penelopė (mokykloje mus mokė maždaug tokio standarto - „meilės, ištikimybės ir moteriškumo simbolis“), atrodo, irgi elgiasi mažų mažiausiai keistai ir ne visada racionaliai. Apie jausmus čia nėra reikalo net užsiminti, nes visa istorija su tuo gal ne per labiausiai susijusi.

Įsivaizduokim vyruką, grįžtantį po dvidešimties metų iš kažkur namo. Na, ne visai iš kažkur: gandeliai  vis atsklinda - tai jis su Kirke, tai svaigsta apie Scilę ir Charibdę (matyt, gerai „apsipūtęs“ buvo), tai „prisidirba“ kokiam Polifemui, tai Nausikaja jam sandalus skolina... Normali moteriškė jo per slenkstį neįsileistų. O ką daro Penelopė?

Ji verpia, audžia, naktimis ardo audeklą, „atstumia“ visus jaunikius, kol neapsikentęs Telemachas iškeliauja ieškoti pražuvėlio tėvo. Po dvidešimties metų. Ne Penelopė ką siunčia, panašu, kad tiek jai ir reikia to Odisėjo, namie kasdien „tūsas“ ir jokių konkurenčių kirkių.

Arba dar vienas variantas - patologinė priklausomybė nuo despoto vyro. Taip sugebėjo vargšę įgąsdinti, kad toji dar tebesibijo per atstumą ir laiką, nors yra ne kokia vergė: Penelopė - Itakės karalienė.   

Taigi ką daro Penelopė, kai vyrukas galų gale parsibasto? Apsimeta, kad neatpažįsta, paskui suruošia nedidelį santuokinį „testelį“, paskui tiesiog jai nebėra kur dėtis - tenka priimti pražuvėlį, gali būti, kad širdies gilumoje gailisi neišsirinkusi ne tokio žiauraus ir despotiško būdo vyriškio. Užtenka prisiminti kruviną „puotą“, kurią Odisėjas suruošė vos grįžęs: nė kiek nedvejodamas, be jokio gailesčio atsikratė visų įmanomų konkurentų. Kažin ar tokiai porai dabar pagelbėtų psichoterapija?

Aišku, gali būti, kad visa istorija suregzta potencialiems emigrantams pagąsdinti: sėdėkit namuose, svetur, kad ir kaip gerai ten būtų, vis tiek blogai jausitės, žiūrėkit, kaip tam Odisėjui viskas gerai sekasi, bet negali pamiršti Itakės. Žodžiu, Penelopė čia nelabai ir reikalinga, nes tas „brangiosios tėvynės“ motyvas lyg ir pagrindinė paskata galų gale parsibelsti. Nors ar ne tie patys graikai sakė, kad „Ibi patria ubi bene“.

Kajučių sienos plonos: kaimynystėje įsikūrė „treninginiai“ vyrukai. Šiaip jie atrodo gana tvarkingi, panašu, kad per daug ir negeria - sprendžiu iš balsų lygmens, nors prieš vienuoliktą jau išgirstu vieną kitą garsesnę natą („visos tos bobos tokios“), bet vakarėlis ilgai netrunka.

Keltas aiškiai dar ilsisi prieš sezoną. Net bufetininkė (nors jos šukuosena atitinka visus šios kastos aprangos kodo reikalavimus: peroksidiniuose aukštai sukeltuose plaukuose švyti „deimantinė“ sagė) dar be paradinės uniformos: džinsiukai ir kuklus megztinukas. Dar ne laikas.

Apeinu visą laivą, užsuku į „dutty free“. Niekaip nesuprantu, kas kitus keliautojus ten taip žavi, nebent apimtas nevilties nusprendi trumpinti jūrmyles malšindamas troškulį čia įsigytais gėrimais. Užlipu į viršutinį denį: čia sustatyti mediniai suolai, trūksta tik „Švyturio“ palapinių  ir garsiai rėkalojančių vokiečių. Keletas jų kleigojasi „Saulės“ bare, bet tik keletas. Ne per daug įkyru. Kava nebloga, dar tik keturi litai, ne trys su puse euro. Tiek jinai kainuos rytoj. Bet dar esu čia, šitame krante.

Dar gaunu guodžiančių žinučių iš serijos „Viskas bus gerai. Parašysi dvi knygas, susipažinsi su seksualiai išsilaisvinusiais vokiečiais ir prisipirksi daug gražių kareiviškų batų...“  Taigi, mieloji Ieva ar šįkart Odisėja, tu net neįtari, kiek malonumų tavęs laukia svetur. Kalbu ne apie ką tik paminėtus, kalbu apie prabangą išsivaduoti iš oranžinių lapelių ritmo, keltis tada, kai nori, niekam ir nuo nieko nepriklausyti.

Prisiminiau jojimo pamokas. Mano trenerė kartais jodavo priešais mane ant kumelaitės, vardu Odisėja. Jau buvau ne pati žaliausia, žinojau, kad reikia pasidomėti ne tik savo žirgo įpročiais, bet ir to priekinio, vedlio, paskui kurį seki. Odisėja tikrai gero būdo, beveik be jokių keistų įnorių, tik -spirdavo kiekvienam, jojančiam paskui, kuris per daug priartėdavo. Paprastas ir efektyvus būdas priminti kitam, kad būtina laikytis saugios distancijos. Kartais ir odisėjams bei ievoms tokiais pat metodais primenama, kad nieko naujo po saule, kad kaip danguje taip ir ant žemės.

Bet visgi kaip malonu, kai pusryčiaujant prieina laivo kapitonas ir klausia: „Ar viskas gerai? Kaip miegojot? Ar niekas netrukdė? Ar viską radote, ko reikėjo?“ Gal tai iš pareigos, gal tai profesinis įprotis, gal todėl, kad mano plaukai aukso spalvos, o nagučiai švyti ta spalva, kurios negali pakęsti kai kurie intelekto sugadinti vyrai - pink, pink, pink! - bet ir pink ne visada ta pati, gali būti ir Nick‘o Drake‘o „Pink moon“.

Žvelgiu pro laivo iliuminatorių į tamsėjantį jūros paviršių ir girdžiu tylius sirenų balsus. Gal ne viskas taip paprasta toje „Odisėjoje“...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai