2010-06-22

Kartais nutinka taip, kad negali nuspėti savo ar kito miesto / šalies ryšių. 2008 m. Lenkijos sostinėje švenčiau Naujuosius metus. Tada net neplanavau į šį miestą sugrįžti. Bet po metų, 2009-ais, prieš pat šv. Velykas, vėl atvykau norėdamas apžiūrėti galerijose ir muziejuose eksponuojamus meno kūrinius.

Kelionės tikslams staiga pasikeitus, kartu su Varšuvos universitete studijuojančiais draugais iš Rusijos ir Ukrainos keliavome po įvairius Lenkijos miestus. Architektūros įvairovė, miestietiško gyvenimo grimasos, kitokie nei Lietuvoje žmonės vertė mane išlikti budrų, nesnausti ir ieškoti fotogeniškų / antifotogeniškų vaizdų. Negalėjau nefotografuoti. Negalėjimas fotografavimo aktą pavertė pavojingu egzistenciniu gestu, t. y. negalėjau nuspėti situacijos, socialinės atmosferos ir reginio reikšmių kaitos. Nors visą laiką jaučiau pavojų apsinuodyti turistiniais vaizdais, tačiau mano sudaryta fotografijų kolekcija, pristatoma šiame internetiniame dienoraštyje, išvengė nuodų poveikio – galbūt dėl kūrinyje gausių vizualių ir neregimų, vidinių kūrinio ženklų, liudijančių mano ir aplinkos santykį, pagrįstą liūdesio poetizavimu arba neišsipildžiusio noro sustabdyti kasdienes, be galo brangias akimirkas? Keisti jausmai atsiveria žvelgiant į paprastus, kasdienybės mirtį ir vienatvę išgyvenančius žmones. Galiu sutikti ir su kitokia nuomone: jie ne liūdni, jie nėra vieniši,  tai tik mano liūdesio projekcija, suvešėjusi fotografuojamojo atvaizde.

Tais pačiais 2009 m. rugsėjo 4 d. 17 val. Liublino miesto galerijoje “Pod podłoga” (Krakowskie Przedmieście g. 6) pristačiau savo fotografijų parodą Jausmų dienoraštis. Аpie savo kūrinius rašiau:

Nuotraukose užfiksuoju arčiausiai savęs kunkuliuojantį gyvenimą. Mama, močiutė, draugai ir kaimynai apsigyvena fotografijose ir susilieja su mano eseistiniais tekstais. Kasdienė erdvė, banalus įvykis, keistas, bet nuoširdus juokas ir buitinis ritualas iškyla kaip fotografinės kalbos pagrindas. Manasis Aš vienu metu tampa viename laike lygiagrečiai išgyvenamu tekstu ir fotovaizdu.

Beveik po metų vėl atvažiavau į Lenkiją. Buvau pakviestas dalyvauti parodoje ir kartu su kitais šiuolaikinio meno kūrėjais eksponuoti savo kūrybą – Varšuvos nacionaliniame muziejuje pristačiau parodą ARS homoerotica. 

Maloni patirtis, netikėtai užklupusi besilankant kaimyninėje šalyje, paskatino sukurti šį internetinį dienoraštį ir savo įspūdžius paskleisti virtualioje erdvėje. Dera paminėti, kad pažintį su virtualia erdve lėmė 2010 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete kartu su dr. Renata Šukaityte skaitytas Naujųjų medijų meno pagrindų kursas. Mano vadovaujami studentai kūrė koliažą primenančius interneto meno kūrinius. Paskaitų metu plėtotos diskusijos ir kūrybinių sprendimų paieška nulėmė ne tik teorinį, bet ir kūrybinį atsigręžimą į interneto erdvę. Pasitelkęs internetinio blog’o, fotografijos ir vaizdo įrašų albumų technologinį įgyvendinimo principą, sukūriau virtualų dienoraštį. Suprantu, kad  visa tai, kas egzistuoja mūsų įprastoje erdvėje, susijungė arba vis dar jungiasi virtualiame skaitmeninėmis technologijomis grįstame pasaulyje. Tikriausiai neįmanoma tobulai perkelti grynąją patirtį į interneto erdvę ir laiką, tačiau viliuosi, kad nors mažytę patirties dalelę sugebėsiu jums padovanoti.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai