2010-04-14

Šią Jūratės Kazakevičiūtės parodą pavadinčiau išsamia anotacija iki šios dienos autorės sukurtam ir atrastam menui. Anotacija emociškai plastiškam, socialiai paslankiam ir totemiškam menui. Vertindami parodą jūs aprengiate Jūratę Kazakevičiūtę. Panašiai, kaip ji pati surenka savo kūrinius ant operacinio stalo. Jūs sekate smeigtukų dūriais pažymėtas tarpines stoteles, renkate stigmas, pamaitinate savo krauju išbadėjusias moteris vilkes. Stebite šamaniškai autorės identifikuojamą aplinką,  kuomet ji svaidosi iš angelų šlaunikaulių pasidirbdintais burtų ir lošimo kauleliais. Laukiate kūrinio gimimo, akistatos su moteriškose kojinėse įvilkto, išnešioto, savalervio, partenogenetiško organizmo, it kokone įsuptos metaforos. Kas gi išsilukštens ir žiūrės įžūliomis, o gal paslaptingomis, ar geromis, ar „kavarnomis“ akutėmis?   

Antropomorfinės kėdės. Negrožis. Autoportretai. Nuogybė. Fiziologija. Fetišas. Klišė. Feminizmas. Nuasmeninimas. Brutalumas. Lyrika. Švelnus paviršius. Minkštas. Realiau ir švelniau nei Luji Buržua. Nepakeliamas būties nuogumas. Ir šiapus likusio nesudėto į kūrinį kažko ilgesys. Metafizinis graudulys. Kūno dalys. Fragmentai. Siūlės vietoje venų. Detalės. Interjeras. Siurrealizmas. Antropomorfinis sodas. Panoptikumas. Moters menininkės esatis. Karkasas. Moters tipas. Ikona. Mama. Lėlė. Verslininkė. Menininkė. Prostitutė. Vilkė. Skulptūra. Apsikabinimas. Niekada nebus baigtas.      

Skulptūrų kūrimo procesas galėtų tapti pilnaverte kūrinio tąsa, juk kokios pribloškiančios jos savo atvirumu, kuomet susegtos smeigtukais, jų išklotinės regisi iškalbingesnės, nei įgyti veido bruožai, tegul abstraktūs ir komunikabilūs. Toks jau tas išsinėrimas iš odos, kuomet šiuolaikinė tekstilė netenka savo rūbo. Paklūsta koncepciniam laikmečio diktatui. Skolina ir skolinasi iš aplinkos medijų ir kitų meno sferų kanonų. J.Kazakevičiūtės nebyliųjų, akimis sekiojančių žiūrovą kūrinių garso takelis – „skulptūra – tekstilė - objektas – instaliacija“. 

Kūriniuose yra visko ko reikia, kad jie taptų meno kūriniais. Ir tai kas erzina. Ir tai kas atvira. Ir tai kas sujaudina. Ir tai kas šokiruoja. Ir tai kas įkvepia. Ir tai kas dirgina. Ir tai kas tūkstančiais smeigtukų dūrių ištatuiruota natūros agresiją skandinančiame sintepone. Estetinis dirgiklis užkonservuojamas ir įvyniojamas į minkštą forma, todėl objektuose bei instaliacijose “pagaunama” intriga yra nepalyginamai paveikesnė ir savitesnė nei galėtų būti tapiserijose ar veltinio objektuose.  

Feministinis menas. Ak, taip. Apie moterį ir jos transformacijas. Kokia ji stipri, gaji, kūrybinga šešiarankė ta mūza, virėja, globėja. Menininkės objektai kalba pakankamai atviru tekstu. Visada. Ir kuomet sužaidžiama postmodernistine leksika, kai koncentruojamasi į asociacijas, ir kada rėžiama literatūriškai atvirai ar  “mistifikuojančiai”,  metaforiškai.  J.Kazakevičiūtės kūryba yra pagrįsta realiais fiziniais parametrais, į realybę transformuojamu mitu, kuris ir pats turi realiai apčiuopiamą archetipinį pagrindą. 

Ir moteris skruzdė, ir eilė skustagalvių mėlynakių, ir luoši angelai – kovojančios formos. Daug dėmesio yra skiriama fiziologiniams motyvams ir medžiagiškumui per kuriuos išreiškiamas kūrinio vizualiosios estetikos ir kūrinio informatyvumo santykis. Moteriškomis kojinėmis apmautos plastiškos Jūratės Kazakevičiūtės kūrinių formos žnaibosi siurrealistiniu, šiurpoku fiziologiškumo šaltuku. Mūsų žvilgsniai baugiai slysta skulptūrų paviršiumi, o vertinimo kriterijai pasipildo grotesko, erotikos, neorealizmo, poparto eilutėmis. Taikliai parinkta metafora sutelkia į socialinei aktualijas, problemas. Įsivaizduokite, jeigu padėtume skruzdę horizontaliai, tai tebūtų efektinga sužmoginta būtybė – darbininkė. Tačiau jei pastatytume vertikaliai, jos kojos taptų rankomis (o jų būtų keturios) ir skruzdė taptų panaši į laiminančią ir gyvenimo paslapčiai kviečiančią būtybę. Sunku patikėti? Tuomet užkelkite moterį ant pjedestalo... 

Menotyrininkas Ignas Kazakevičius

Iliustracijos:
1. "Aš esu gamta"
2. "Moteris skruzdė"
3. "Žinios nešėja"

Atgal Komentarai