2010 m. vasario 24 d. 18 val., Dailės salone Meno zona (Prekybos centras Domus galerija, II aukštas, Lukšio g. 32, Vilnius) atidaroma Aistės Gabrielės Černiūtės ir  Lino Gelumbausko tapybos paroda "BŪSENOS". Paroda veiks iki 2010 m. kovo 22 d.

BŪSENOS: DAŽAŽMOGIAI IR PAVIRŠIAI

Menui skirtos erdvės prekybos centre Domus galerija (siekiant optimalaus rezultato) keičia dislokacijos vietas, veiklos strategijas ir šiuo metu bando okupuoti Meno zoną – parodinį plotą, kuriame parodų pavidalu pristatomi ne tik baigtiniai kūrybinio proceso rezultatai, bet galima pamatyti reziduojančius autorius, pabendrauti su jais, betarpiškai įsigilinti į unikalias technologines kūrybos subtilybes.

Vasario 24 dieną Meno zonoje savo naujausius darbus pristatantys menininkai kaip niekas kitas yra ištikimi tapybinei kalbai. Jiems abiems ypač svarbu yra aliejinio dažo kaip tapybinės medžiagos akcentavimas, kolorito kaip svarbiausios meninės išraiškos priemonės svarba, poetinių vizijų pripildyta pasaulėžiūra. Šiais aspektais būdami labai panašūs ir netgi giminingi, A.G. Černiūtė ir L. Gelumbauskas eina savo asmeniniais kūrybiniais keliais, kuriuos galima apibrėžti tapybinių būsenų kategorija.

Tad kuo pasižymi abu šie autoriai?

Pastaruoju metu A.G. Černiūtė daro jos pačios vadinamus dažažmogius. Tapytoja neišsitenka dviejų matavimų plokštumoje – paveikslo paviršiuje – erdvę bei gylį ji kuria ne tik meninių vaizdų, bet ir reljefiškų, apvalių figūrėlių pagalba. Iš dažų tūbelių išlindę žmogeliukai (sutuoktinis, rožių vyras, balerina, Mirtis, šunelis) skverbiasi į drobės vidų ir atvirkščiai – link žiūrovo akių.

Menininkė mėgsta klampią dažų masę ir skaidriai ją padengiančias, brangakmeniškai švytinčias lesūras. Su vudu praktika ar kokiais kitais religiniais fetišais tai neturi nieko bendro. Tai daugiau tapybinė dramaturgija. Kompozicijos yra kaip miniatiūriniai teatrai (konkrečiai – jų scenos), kuriuose vyksta šekspyriškos tragedijos, ibseniškos dramos ar moljeriškos komedijos. Viskas priklauso nuo autorės, stebėtojo bei paties dažažmogio nuotaikos. Taip pat ir dažinių žmogeliukų spalvų (šios diktuoja emocinę skalę, temperamentų gradaciją).

L. Gelumbauskas yra faktūrų (paviršių) žinovas ir virtuozas. Šioje srityje jis yra nepralenkimas. Plenero ar studijinėmis sąlygomis (iš taiklių, lakoniškų – šiek tiek japoniškų savo neišbaigtumu ir daugiaprasmiškumu – eskizų) tapytuose peizažuose, interjeruose, figūrinėse kompozicijose tapytojas varijuoja nuo grubių iki švelnutėl-švelnutėliausių paviršių.

Vienas faktūras jis kuria plačių, grubokų „šepečių“ ir energingai judinamos rankos pagalba, kitus – naudodamas švelnius teptukus ir jautriai prisiliesdamas, dar kitas išbraižo kokiu nors aštriu daiktu, o kai kurias sukuria gramdydamas storus dažo sluoksnius mentelėmis. Kažin ar galima kalbėti apie konkrečius žanrus L. Gelumbausko tapyboje. Taip, jį tiesiogiai veikia supama aplinka, tačiau iš jos patiriamas emocijas, išgyvenimus jis abstrahuoja ir paverčia visiems suprantamais idėjiniais (tapybiniais) ženklais. Tereikia tik atidžiau žvelgti į vieną per kitą lyg jūros bangas besiverčiančius paviršius, tarpusavyje besikalbančias (diskutuojančias, juokaujančias) spalvas.

Dažažmogiai ir tapybiniai paviršiai (o moksliškiau – specifinė tapybinė kalba, savitas spalvinis mąstymas, individualūs įvaizdžiai) ir yra nepakartojamos tapybinės A.G. Černiūtės ir L. Gelumbausko būsenos.

Iliustracijos:
1. Aistės Gabrielės Černiūtės
2.  Lino Gelumbausko

Organizatorių inf.

Atgal Komentarai