2012 m. sausio mėn.  19 d. (ketvirtadienį) 17 30 val.

“Klaipėdos galerijoje” Bažnyčių g. 4/Daržų g. 10

atidaroma, vienos žymiausių grafikių,

Gražinos Oškinytės jubiliejinė garfikos darbų paroda

TIES HORIZONTU

G. Oškinytė-Eimanavičienė gimė 1942 m. sausio 19 d. Kaune, Broniaus Oškinio, žymaus Lietuvos sklandytuvų konstruktoriaus, sukonstravusio seriją jo paties inicialais pažymėtų BrO sklandytuvų ir Birutės Oškinienės, medicinos sesers, šeimoje. 1959–1965 Gražina studijavo grafiką Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1965 m. gyvena Palangoje. Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1967 m., Lietuvos dailininkų sąjungos narė (1978), meno kūrėjo statusas.

Pasak jaunatviškai ir stilingai atrodančios, visada besišypsančios autorės, tai apžvalginė, arba tiesiog retro paroda. Grafikė nekūrė darbų specialiai jubiliejinei parodai, o atrinko juos iš pastarųjų dešimties metų laikotarpio.

Per kelis kūrybos dešimtmečius išbandytos įvairios technikos – grafitas,  pastelė, tušas ir plunksnelė, ofortas, kartono raižinys, monotipija, akvatinta. Tarp temų ir kūrinių atlikimo technikų egzistuoja įdomus ryšys – kiekviena jų sukurti darbai tiesiog natūraliai klostosi į ciklus, serijas, tęstinius lakoniškus pasakojimus apie dangų, žemę, kalvas, lygumas, dangaus kūnus, horizontus, kurie neskiria, tik atveria.

Galima vardyti daugybę motyvų, užpildančių nuolat kintančius Gražinos kraštovaizdžius, bet visi jie byloja apie žmogų, kurio esatimi alsuoja tie vizionieriški peizažai, sapno- būdravimo ar kosmogoninio mito išprovokuoti. Regimi, realūs, bet dar daugiau vidiniai, patys slapčiausi, numanomi ir / ar nujaučiami žmogaus ir gamtos ryšiai grafikos lakštuose metaforiškai išreiškiami minimalistinių aptakių formų, minkštų šešėlių,  pustonių, subtilių faktūrų, tekstūrų – ir simbolių, metaforų kalba.

Kalvų apybraižos tobulai atkartoja ir beveik nejučia pereina į moters kūno linkius, transformuojasi į archetipinį Pramotės-gimdytojos, Žemės motinėlės, žemės materijos motyvą, iš kurio veržiasi joje slypinčios amžinosios galios. Greta tamsuoja akivarai, slėpiningi duburiai, kuriuose neveikia laiko dėsniai. Jie neardo harmonijos, yra kaip būtina jos egzistavimo dalis. Nuolatiniu sidabrišku šviesos ir tamsos bangavimu arba dangaus kūnų nušvitimu / užtemimu kūriniai emanuoja ramybę ir paslaptį. Gražinos grafika – kaip trumpi vientisos poetinės poemos fragmentai, kuriems popieriaus stačiakampiuose atveriamos naujos, neaprėpiamos erdvės. 

Grakščiai apie Gražinos kūrybą yra pasakęs šviesios atminties grafikas Algis Kliševičius: “Maža to, kad moteris – paslaptis, menas – paslaptis. O čia gi  – moters menas – dviguba paslaptis”.

Kristina Jokubavičienė

Atgal Komentarai