2011-12-22

Sostinės „Arkos“ galerijoje ką tik atidaryta paroda „Remix 2011“ (veiks iki 2012 m. sausio 14 d.).Parodos tema – vizualiosios ir muzikinės kultūros jungtys, atsikartojimas, interpretavimas, kopijavimas, replikos, jau egzistuojančių kūrinių citatos šiuolaikiniame mene. Man pasirodė įdomi ne tik šios konkrečios parodos idėja, bet ir visa kasmet galerijoje „Arka“ rengiamų teminių parodų „grandinė“. Apie tai kalbamės su parodos kuratoriumi LINU LIANDZBERGIU.

Atrodo, esi vienas atkakliausių kuratorių Lietuvos padangėje. „Remix 2011“ –­­ aštuntoji Tavo surengta paroda galerijoje „Arka“. Kokia buvo „grandinės“ pradžia?

Esu tapytojas, todėl man visada rūpėjo ir teberūpi tapybos paribiai, pakraščiai. Kitaip tariant, – smalsu, kas vyksta ne jos „centrinėje“ dalyje, o kur nors tolėliau, periferijoje. Pirmoji paroda buvo apie romantizmą tapyboje – kiek jo išliko ne tik šiuolaikinėje dailėje, bet ir pasaulėvokoje. Romantizmo idėją man kyštelėjo vienas vaikystės prisiminimas – pas tėvą viešėdavęs šviesaus atminimo Vytautas Valius, žiūrėdamas į mane, kartą tarstelėjo: „Įdomu, kas iš jų išaugs – ar turės ši karta romantikos, polėkio, ar bus pragmatikai, realistai...“ Tada ateities neplanavau, tačiau parodos kažkaip natūraliai vyko ir toliau.

Tavo rengiamos tapybos paribių parodos paprastai būna grupinės ir, kas svarbiausia, teminės. Ekspozicija, pretenduojanti į konceptualumą, nelengvas uždavinys kuratoriui, netgi – iššūkis – paprastai į tokias parodas akyliau žvelgia žiūrovai ir kritikai. Ką manai apie tai?

Rengti temines parodas man tiesiog įdomu – juk apie vieną idėją mąstantys menininkai pateikia netikėčiausių jos versijų, strategijų, „porūšių“... Pirmiausia „ateina“ parodos tema, idėja – tada ieškau autorių, galvoju, kas galėtų labiausiai tikti parodos koncepcijai atskleisti. Jei anksčiau neretai tekdavo parodas sudaryti iš jau egzistuojančių darbų, džiugu, kad dabar padėtis paskeitė – štai parodai „Remix 2011“ nemažai autorių specialiai sukūrė darbus, kiti, nors pristatė jau anksčiau sukurtus, juos įvairiai adaptavo.

Minėjai tapybos „paribius“. Naujausioje parodoje tapyba „miksuojama“ su garsu, šiuolaikine muzika. Prisimenu ir kitą, 2008 m. Tavo kuruotą parodą „Be potėpio: arba 200 terabaitų ir 11 flešų“. Kur nuo tapybos, kaip tradicinės medijos sampratos, nutolta labiausiai?

Mano tikslas – ne nutolti nuo tapybos, greičiau – ją tyrinėti ir nagrinėti, įvairiausius „atsišakojimus“. Ji visada išlieka idėjos pagrindu. Nesuabsoliutinu ir kiekvienos konkrečios parodos temos –­ tai tik punktyrai, mąstymo kryptys, susitarimo ribos. Noriu, kad kiekvienas, pasirodantis šiose parodose, išliktų „savimi“, t. y. nesiekiu kaip nors radikaliai veikti autorių ir jų raiškos.

Kokie tavo, kaip kuratoriaus, atradimai? Galbūt parodose atsiskleidė iki tol mažai žinomi menininkai ar naujai pasirodė jau pripažinti?

Veikusiose parodose jau pasirodė per 80 menininkų. Kasmet išlieka daugmaž pastovus dalyvių branduolys (pavyzdžiui, Vytautas Vasiliūnas, Arturas Valiauga ar And­rius Miežis). Šiose parodose yra dalyvavę ir labai garsūs šiuolaikiniai lietuvių tapytojai – tarkime, Jonas Gasiūnas, Henrikas Čerapas. Atradimas – gal kiek per skambus žodis, tačiau daugiausiai siurprizų pateikia jauni parodų dalyviai – o jų kasmet taip pat pasikviečiu bent po keletą. Šiemet tai Artūras Orlovas. Iš ankstesnių parodų dalyvių pažymėčiau ir tapytojus Konstantiną Gaitanži, Liną Jusionį ir Julių Pilecką su vadinamaisiais erdviniais atvirukais. Pirmieji du jau buvo gana gerai pažįstami parodų lankytojams, jų darbai įdomiai derėjo su vyresnės kartos tapytojų kūryba. O Julius vienas iš pirmųjų „atsinešė“ šiuolaikinę technologiją į dailės galeriją.

Grįžkime prie „Remix 2011“. Iš parodos pristatymo supratau, kad Tave šiuo atveju domino ne tiek skirtingų meno šakų susiliejimas, kiek socialinė tikrovė, besikeičiantis vaizdo ir garso statusas.

Gyvenimas išties tapo skubrus, karštligiškas. Tapyba mūsų laikas priversta konkuruoti su galinga, mobilia reklamos mašina. Man, kaip ir, ko gero, kiekvienam tapytojui, norisi, kad žiūrovas įsigilintų į kūrinį, žvelgtų į jį nepaviršutiniškai. Juk yra ir toks reiškinys, kaip šedevrų „kolekcionavimas“, kai išvydus garsų kūrinį, užsirašomi jo duomenys, net nepakeliant galvos nuo bloknoto... Kad ir kaip ten būtų, pripažinto genijaus darbai turi daugiau šansų būti pamatyti, ir atvirkščiai... Išankstinės nuostatos veikia labai stipriai. Tapyba yra statiškas menas; dažniausiai jį turi kontempliuoti, įdėmiai stebėti, t.y. skirti šiek tiek laiko. O ją papildanti muzika ar kitokia šių dviejų meno šakų simbiozė patraukia dėmesį.

Tikiesi, kad „praturtintą“ garso efektais tradicinį kūrinį labiau pastebės publika? Tačiau ar tarpdisciplininis menas iš principo nėra žiūrovo sunkiau suvokiamas?

Ne, tikslas ne vien toks. Nors smalsu, kaip tai veikia tikrovėje. Įdomu gyvenimiškas, realus tapybos ir muzikos santykis. Vieni menininkai tapydami klausosi muzikos kaip fono. Kiti klausymąsi laiko labai atsakinga, rimta veikla... Šiuo atveju vieningo kūrinio „patrauklumo“ recepto nėra. Nors tikėtina, kad žiūrovai stabtels ir kiek ilgėliau pabus ties tapybos darbu, „suvilioti“ garso efektų.

Nevadinčiau parodos vien tarpdisciplinine. Visų pirma, siekiau, kad ekspozicijoje būtų kuo mažiau videomeno, o dominuotų „grynoji“ tapyba.

Sakyčiau, esi ne tik tapytojas, bet vėtytas ir mėtytas tarpdisciplininkas. Prisiminkime kad ir Vilnaus performansų festivalius, kuriuos rengei su Džiugu Katinu.

Šiandien mano prioritetai kiti. Praėjo nemažai laiko, ir sustojau ties tapyba. Be to, kaip ir šios parodos atveju – muzika ir vizualioji dailė giminingos ir kartu tradicinės meno šakos.

Dabar man norisi tapybos „grynumo“. Muzikos srityje taip pat vyksta panašūs dalykai. Štai festivalyje „Gaida“ esu pasigedęs tiesiog muzikos, be vaizdo „priemaišų“. Tad man svarbu ne radikalus naujumas, o esamų dalykų panaudojimas.

Grįžai prie tapybinių „šaknų“?

Tapyba yra tvaresnė, „apčiuopiamesnė“. O videomeno atveju dažniausiai lieka tik dokumentacija. Jei kiti šiuolaikiniai menai yra „laikini“, efemeriški, tūnantys kokioje nors laikmenoje, tapyba tarsi gyvena atskirą savo gyvenimą, ji turi tam tikrą fizinį pavidalą. Pasiilgau tikrų daiktų...

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi KRISTINA STANČIENĖ

Atgal Komentarai