2011-11-29

Parodos „Eksperimentai su šviesa: Meno laboratorija” (2011 09 23 – 11 04, Kauno Žalgirio arena) recenzija

Šių metų Bienalės paroda „Eksperimentai su šviesa: Meno laboratorija“ įsiveržė į absoliučiai netikėtą erdvę – Kauno Žalgirio areną Nemuno saloje. Tekstilininkų ir dailininkų gildijos galerija „Balta“ nuolat bendradarbiauja su Kauno Bienale ir rengia lydinčias bienalės parodas, inicijuojant viešų miesto erdvių projektus. Tai tęstinis tarptautinis projektas, kurio sumanymas atėjo iš Vokietijos, kur keturios žymios Lietuvos tekstilininkės – Laima Oržekauskienė, Inga Likšaitė, Almyra Bartkevičiūtė-Weigel, Jolanta Šmidtienė 2005-ųjų metų vasarą įgyvendino projektą „Reklamos menas juodoje šviesoje“.  Tamsioje Berlyno požeminėje stotyje buvo eksponuojami įvairių šalių menininkų darbai. Lietuvių darbai parodos kontekste išsiskyrė savo profesionalumu ir meniškumu, siekiu sukurti ne tik efektingą, bet ir estetiškai patrauklų vaizdą. 2006 metais, Kauno pilies bokšte buvo surengta paroda „Juoda šviesa“, tęsusi Vokietijos projekto idėją. Tamsios mūrų erdvės puikiai pasitarnavo paslaptingos, mistinės nuotaikos sukūrimui.  Po sėkmingo debiuto Kaune paroda buvo perkelta į Klaipėdos galeriją. Vėliau ekspozicija aplankė kaimyninių šalių – Lenkijos, Baltarusijos, Čekijos – galerijas ir ten sulaukė itin didelio pasisekimo.

Ne tik pavadinimas, bet ir parodos eksponavimo pobūdis buvo itin neįprastas. Įpratusieji stebėti meno kūrinius gerai apšviestose parodų salėse, šį kartą susidūrė ne tik su netradicine aplinka (parodoms nepritaikyta, tolygiai žemėjančia erdve su nepaslėptais vamzdžiais), bet ir buvo pakviesti žvelgti į meno objektus visiškoje tamsoje. Aklinai tamsai sukurti buvo naudojama juoda medžiaga, ja paslepiamas bet koks įmanomas šviesos šaltinis. Audinys buvo naudojamas ir trims atskiroms ekspozicijų erdvėms atriboti nuo pagrindinės salės. Dviejose iš jų – ryškią šviesą skleidžiantys kūriniai, galintys apšviesti ir kitus eksponatus, o trečiojoje buvo demonstruojami kameriniai darbai – kaklo papuošalai, segės. Taip jie buvo atskiriami nuo kitų kūrinių ir kur kas geriau pastebimi.

Kiekvieno kūrinio motyvas, mintis ir esmė rėmėsi fluorescuojančios medžiagos panaudojimu. Tai gali būti siūlas, dažas ar audinys, o kartais pakanka tik baltos spalvos, kad darbas būtų pakankamai gerai matomas tamsoje. Kiekvieną objektą apšvietus blankia liuminescencine šviesa, stipriai išryškėja tekstilinis objektas ir visi papildomi dirgikliai - aplinka, rėmai, kūrinių tarpusavio pusiausvyra, tampa nepastebimi. Kuo aplinka tamsesnė, tuo kūriniai įspūdingiau atsiskleidžia trimatėje erdvėje. Išplėšti iš tamsos, jie atrodo tokie įvairūs: subtilūs, romantiški, šiurpūs, paslaptingi.

Parodoje „Eksperimentai su šviesa: Meno laboratorija“ buvo eksponuoti tiek lietuvių, tiek ir bei užsienio menininkų kūriniai. Menininkų kūryba nebuvo apribota kokios nors vienos temos ar technikos, tad parodoje buvo galima išvysti tiek šiuolaikiniais, tiek senoviniais, gal kiek primirštais tradiciniais būdais atliktų meno kūrinių – nertų, siuvinėtų ar megztų. Mano nuomone, geriausiai šį santykį atskleidė Islandijos menininkės Ingibjorg  Jonsdottir  instaliacija „Parallel Universes“ („Paralelinės visatos“) ir lietuvių tekstilininkės Jūratės Petruškevičienės darbas „Serveta“. Masyvi islandų kūrėjos kompozicija užėmė beveik pusę ekspozicijos salės, o iš mažų aliuminio vamzdelių sudėlioti dariniai buvo panašūs į ląsteles, žmogaus rankomis surinktas planetas, mikrokosmosus. Masyvūs šviečiantys organizmai buvo sudėlioti taip, kad primintų mišką, iš viršaus ir apačios „augančių“ šakų labirintą, kuriame lankytojams buvo galima pasivaikščioti. Absoliučiai kitoks yra J. Petruškevičienės darbas „Serveta“, kuris priminė senolės skrynios lobius. Tai kruopščiai nertos sniego baltumo servetėles, tvarkingai išdėliotos drobėje ir apšviestos blausia melsva šviesa, kerinčios savo jaukumu, glaudžiu ryšiu su praeitimi, tautodaile, archaiškomis taikomojo meno kūrimo tradicijomis. Staltiesėlių pateikimas drobėje ir apšvietimas lokaliu melsvu apšvietimu lemia jų taikomosios paskirties praradimą, ir tapimą šiuolaikišku vaizduojamosios dailės kūriniu. Neapriboti jokios temos, menininkai turėjo galimybę pilnai atsiskleisti ir parodyti tai, ką jie puikiausiai išmano – pademonstruoti tobulai įvaldytos meno kūrimo technikos galimybes ir sukurti įvairialypę parodos nuotaiką.

Trys žinomi Lietuvos menininkai – Modestas Malinauskas, Jolanta Šmidtienė ir Rasa Žmuidienė parodoje pristatė originalius kostiumus. Skyrėsi ne tik idėjos, kurias jie įkūnija, perteikia žiūrovui, bet ir audiniai, medžiagos iš kurių padarytas kūrinys.

Modestas Malinauskas, nenutoldamas nuo mėgstamo itin žaismingo ir spalvingo stiliaus, savo ryškų švarką ir batus prismaigstė mažyčių žalių šviečiančių obuoliukų. Švarkas buvo panašus į siurrealistini medį, kurį taip norėjosi nuskabyti. Menininkas, ruošdamas darbą ekspozicijai, juokavo, jog su šiais batais dar spėjo kažkieno vestuves atšokti,  po to  juos gražiai nudažė ir priderino prie „obuoliuoto“ švarko.

Mano asmenines simpatijas pelniusi, žaismingumu dvelkianti Jolantos Šmidtienės sukurta vasariška suknelė nukelia mus į Alisos aplankytą stebuklų šalį. Šalia drabužio, menininkė pateikia ir menišką fotografiją, kurioje ji pasipuošusi lengvute suknele. Ji tarsi miško fėja, spinduliuojanti moteriškumu ir paslaptingumu, svajonių pildytoja ir svajotoja, niekuomet nesenstanti ir neleidžianti pasenti. Lengvi audiniai, pagauti vėjo, pakyla lyg baltų plunksnų debesys, su savimi nusinešdami ir pačią Alisą.

Rasa Žmuidienė savo drabužį „pasiuvo“ iš balto gipso, papuošdama jį dekoratyviomis detalėmis ir suteikdama moteriško torso pavidalą. Iš pirmo žvilgsnio, tai lyg trumpa vestuvinė suknelė ar tik jos dalis, tačiau kūrinio pavadinimas „Klišė“ verčia mus mąstyti apie kur kas gilesnę prasmę. Galbūt menininkė taip išreiškia nuomonę dėl šiais laikais taip aklai garbinamo idealaus, tarsi antikinio, moters kūno kulto.

Vienas iš įspūdingiausių kūrinių, ekspermentuojantis ne tik su šviesa, bet ir su tekstilės technikomis, tai japonų kilmės menininkės iš Švedijos Nomura Kazuyo darbas „Skräddare/Water striders“ („Vandens čiuožikai“). Kūrėja ekspozicijų salės viduryje imitavo mažytį vandens telkinį iš lengvo šilko, kurio bangelėse buvo išsiuvinėti balti vandens čiuožikai. Grakštūs išsiuvinėti čiuožikai sukuria monotonijos, neišsenkančios gamtos gyvybės įspūdį, o balta baltame – minimalizmo, santūrumo, racionalumo siekį. Ši kompozicija puikiai reprezentuoja tiek menininkės požiūrį į aplinką, tiek į kūrybą. Šis organiškas kūrinys atspindi japonų religijos – šintoizmo pamatinę idėją, jog pagrindinis garbinimo objektas yra gamta ir kiekvienas, net ir pats menkiausias, jos kūrinys yra vertas pagarbos ir dėmesio.

Gudijos menininkai Elena Atrashkevich ir Pavel Voinitski pristatė savo stiklo meno kūrinį  „Metaphysical Apples (or Night Apples)“ („Metafiziniai obuoliai (arba Nakties obuoliai)“). Kaip ir kiti parodos dalyviai, menininkai siekė įspūdžio, kuris gimsta pamačius žaliai šviečiančius stiklinius obuoliukus, įkomponuotus senoje, apsitrynusioje spintelėje – jaukiai nokstančius ant stalviršio, stalčiuose, už mažų medinių durelių.  Stikliniai glotnūs jų paviršiai, idealios formos ir sodri žalia šviesa priverčia prisiminti popietę sode, lyg ir pajusti saldų vaisių kvapą, sumišusį su sena mediena.

Baldus panaudojo ir lietuvių menininkė Zinaida Dargienė savo kūrinyje “Naujas rūbas”. Ji žaismingai ryškiomis spalvomis ištapė paprastus plastmasinius sodo baldus, suteikdama jiems ne tik naują aprėdą, bet ir meno kūrinio vardą. Įvairiais raštais išmargintos kėdės, žaltį ar gyvatę primenantis primityvokas gyvis stalo kraštuose mums primena senas mozaikas, pietų kraštų dailės tradicijas.

Nepaisant puikių parodos lankytojų atsiliepimų, derėtų aptarti ir keletą minusų. Visų pirma, paroda buvo labai sunkiai pasiekiama. Nebuvo išspręstas įėjimo klausimas – kartais pakakdavo tik sekti nuorodomis, kad pavyktų aplankyti parodą, o kartais reikėjo rasti nežinia kur esantį “pagrindinį” įėjimą, į kurį nuorodų absoliučiai nėra. Antra, nejaukioje tyloje skendinti ekspozicijų salė tikrai nekėlė džiugios nuotaikos. Be tinkamai parinktos muzikos, paroda atrodė tarsi neužbaigta iki galo. Norėjosi, kad ne tik vaizdas džiugintų akis, bet kartu su muzika susilietų į harmoningą darinį ir dar sustiprintų tamsoje šviečiančių kūrinių sukeltą įspūdį. Gaila, bet kai kurie eksponatai tebuvo tik skirti tik efektui sustiprinti, tačiau jokios kitos minties nesiekė išryškinti. Apskritai, kažin ar galėtume daugelį kūrinių vadinti rimtais šiuolaikinio meno artefaktais, mat čia ypač svarbus įspūdis – kai kurie kūriniai atrodo pernelyg menki, skirti tik šiai parodai ir neturintys jokios išliekamosios vertės. Mano nuomone, paroda „Eksperimentai su šviesa: Meno laboratorija“ atliko savo „misiją“ priblokšti lankytoją šviesos efektais ir daugelis jų buvo sužavėti pamatytais darbais.

Pagrindinis Kauno bienalės siekis nuolat keistis ir kasmet įtraukti vis naujus partnerius, kuratorius, menininkus, kultūros žmones buvo išpildytas su kaupu. Projektas „Juoda šviesa“, 2006 metais startavęs su dešimčia dalyvių, šiemet sugebėjo jų pritraukti virš trisdešimties. Be paminėtų menininkų, parodoje galima išvysti Kanados, Norvegijos, Vokietijos, Airijos, Kinijos ir kitų užsienio kraštų kūrėjų darbus. Pasigrožėti žymių Lietuvos tekstilininkų kurtomis instaliacijomis, įvertinti Vilniaus Dailės Akademijos studentų darbus. Taigi, kasmet didėjantis susidomėjusiųjų šiuolaikiniu menu ir tekstile ratas įrodo, jog šios srities dailininkai atrado kelią į suvokėjų širdis, panaudodami šiuolaikiškas medžiagas ir technologijas, ir taip sugebėdami prabilti šių dienų žmogui aktualiomis priemonėmis.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1