2011-11-25

Lapkričio 18 d. Kauno keramikos muziejuje atidaryta dailininko Jurio Berginso jubiliejinė paroda „Porcelianas“. Lakonišku ir paprastu pavadinimu. Gal todėl, kad pristatomas menininkas vyras, dirbantis su trapia medžiaga, o gal – kad paroda jubiliejinė, vadinasi, apžvalginė, retrospektyvinė, aprėpianti skirtingus dalykus ir reikalaujanti apibendrinimo. Visgi kūrinių nėra daug, nes technologija sudėtinga, medžiaga prabangi ir brangi.

J. Berginsas dabar yra kaunietis, jis puikiai kalba lietuviškai, tačiau gimė ir augo Rygoje. Baigęs Rygos dailės akademiją įsiliejo į kultūrinį Latvijos gyvenimą, aktyviai dalyvavo tarptautinėse konkursinėse parodose, įvairiose šalyse vykusiuose keramikų simpoziumuose. Todėl dabar gali didžiuotis pasiekimais ir jų teikiamu pasitikėjimu. Tarptautinio pripažinimo dailininkas sulaukė 1995 m., laimėjęs antrąją vietą prestižiniame keramikos konkurse Faenzoje (Italijoje), kuriame dalyvavo menininkai iš 59 pasaulio šalių. J. Berginso darbai buvo eksponuoti Faenzos keramikos muziejaus kolekcijos parodoje kartu su žymių pasaulio dailininkų kūriniais. Jo sukurtuose porceliano objektuose, keistai panašiuose į natiurmortus iš šiandien mūsų kasdienybėje pasitaikančių daiktų, itin savita menine raiška išsakomos tiek socialinės, tiek egzistencinės temos.

J. Berginsas – vienas aktyviausių Kauno keramikų, jo dėka gimė tarptautiniai renginiai: Baltijos šalių keramikos paroda „Pavasaris“, tarptautinis keramikos simpoziumas „Redukcinis degimas“. Menininkas atstovauja Kauno keramikų grupei „Mes“, yra šių reikšmingų parodų katalogų sudarytojas. J. Berginsas – Latvijos ir Lietuvos dailininkų sąjungų, IAC – Ženevos tarptautinės keramikos akademijos – narys.

Sukakties proga lankomės parodoje ir kalbiname keramiką.

– Jubiliejus buvo akstinas surengti parodą, šiaip nebūčiau to ėmęsis – organizavimas reikalauja daug jėgų. Vis dėlto džiaugiuosi pristatydamas savo darbus. Jie sukurti įvairiais periodais, todėl kalba skirtingomis kalbomis, nors ir panašiais kodais. Tuo metu, kai baigiau mokslus, Latvijos keramikos mokyklai buvo būdinga avangardinė kryptis, poparto stilistika. Visi dirbome šiek tiek panašiai, bet ieškojome savo braižo. Tuomet ir pasinėriau į socialines temas, kurias tęsiu iki šiol, nes jos, manau, svarbiausios. Porcelianas – prabangi medžiaga, susijusi su buržuaziniu gyvenimo būdu, o mano kuriami simboliai jam kardinaliai prieštarauja, oponuoja, net paneigia jį. Šios dvi priešybės susijungia ir kuria įtampą. Štai vienas pavyzdys – konceptualus arbatinukas, ant kurio atsiduria sovietinių lyderių portretai, kryžius ir cigarečių pakelis, simbolizuojantis kapitalizmą. Taip atsitiko, kad mums vietoje vienos blogybės siūlė priimti kitą, ir niekas to net neįtarė, nemėgino saugotis, priešintis.

– Vadinasi, kritikuojate visas ideologijas, tad kur link siūlote eiti?

– Taip, manau, reikia ieškoti naujų išeičių. Tačiau čia jau ne menininkų rūpestis. Mes tik pajuntame, apčiuopiame skaudulius, stengiamės apie juos kalbėti, kartais juos net išpranašaujame. Vieną savo vazą, kurios simboliai kalbėjo apie artėjančią krizę, nulipdžiau dar 2007 m. Tada jaučiau, kad  laukia panašūs sunkumai, o aplink girdėjosi balsai, kviečiantys toliau pirkti butus, naujus automobilius, be paliovos skolintis. Dabar ir pačiam keista.

– Ar žiūrovai lengvai perskaito tokius simbolius? Menui konceptualėjant autoriams vis dažniau tenka aiškinti idėjas.

– Mano simboliai dažniausiai gana paprasti ir suprantami, atėję iš kasdienybės. Daugelis prisimena laikus, kai galvojome, kad bananai ir apelsinai auga Maskvoje. Ragaudavome jų tik išskirtiniais atvejais. Kartą pamačiau moterį, sėdinčią prie pilnos dėžės bananų ir vieną jų su nepaprastu pasimėgavimu valgančią. Taip man bananas tapo siekiamybės, gražios ateities simboliu. Komponuoju daug tokių kontrastingų objektų ir sudarau savotiškus natiurmortus. Kai pasaulinių lyderių atvaizdai pabodo, ant arbatinuko nutapiau savo katiną, ir jis apvažiavo beveik pusę pasaulio. Tik gaila, kad katinui blogai baigėsi, jis žuvo, todėl daugiau artimų žmonių ar gyvūnų savo kūriniuose nevaizduosiu.

– Na va, porcelianas nesudužo, o katino nebėra.

– Tačiau jis dūžta ne taip jau retai. Išsiunti į kokią parodą kūrinį, o atgal gauni tik šukes. Gaila. Nepaisant to, labai džiaugiuosi tapęs keramiku. Aš net šešerius metus mokiausi tapybos, dizaino, bet dabar ši sritis manęs netraukia. Negaliu joje išsitekti. Tapydamas ant porceliano lyg ir atgaivinu šiuos savo gebėjimus, tačiau dabar dirbu „erdvėje“, konstruoju sudėtingas formas, ir man tai teikia didesnį pasitenkinimą nei plokščia drobė.

– Vadinasi, porcelianas brangus ne tiek kaip medžiaga, o dėl įdėto darbo? Kokį porcelianą jūs naudojate?

– Galbūt ir taip. Pasaulyje yra šimtai porceliano rūšių, todėl tenka pasirinkti. Aš naudoju anglišką kaulinį porcelianą. Man jis tinka dėl tam tikrų savybių, kurios padeda pasiekti norimą rezultatą, o kitiems priimtinas visiškai kitoks. Kadaise Kauno „Jiesia“ mėgino sukurti savo porcelianą, panašų į angliškąjį. Atrodo, pavyko visai neblogai, net apdovanojimas buvo įteiktas, tačiau kažko vis dėlto jam trūko – galbūt labai mažo komponento. Deja, šis porcelianas sunkiai jungiasi su glazūra, todėl ištinka daug nesėkmių. Būna, viso mėnesio darbas iš krosnies ištraukiamas suskilęs. Gaila pastangų. Tiesa, dirbdamas su brangiu kauliniu porcelianu negali daryti to, ką galbūt norėtum, kurti didelių, įspūdingų objektų, nes riboja kaina. Manau, dėl šios  priežasties ir retas skulptorius nesivaržydamas įgyvendina savo idėjas.

– Jau užsiminėte apie Latvijos keramikų mokyklos ypatumus. Apie juos, nors jau seniai gyvenate Lietuvoje, tikriausiai vis dar daug žinote?

– Mokyklų istorija ir Lietuvoje, ir Latvijoje panaši. Kaune keramikos studija įsteigta 1931 m., o Latvijoje keliais metais anksčiau. Tačiau ne tai svarbu. Lietuvos studijai vadovavęs Liudvikas Strolis mirė dar visai neseniai, jo patirtis perimta, o Latvijos keramikos katedros įkūrėjas Rudolfas Pelšė buvo išvežtas į Sibirą su kitais inteligentais pačiais žiauriausiais laikais. Siekta kuo daugiau sunaikinti, ir iš dalies tai pavyko. Studentai jau neprisimena nei studijos įkūrėjo, nei pačios darbo pradžios. Nutrūko esminis saitas. Todėl vieną savo parodoje eksponuojamą darbą paskyriau profesoriui R. Pelšei.

– O kokių skirtumų matote šiandien lygindamas lietuvių ir latvių kūrybą, juk organizuojate gana daug bendrų parodų?

– Manau, esminis skirtumas tas, kad lietuvių kūriniai labai skulptūriški, apibendrintų formų (tuo jie artimi amerikiečiams), o latviai dar dažnai kuria funkcionalius darbus. Juk nuo seno taip susiklostė, kad keramika dažniausiai laikome lėkšteles ir puodelius, nors pasaulyje, ypač Europoje, vyrauja konceptualumas, kaip ir visose kitose meno srityse. Labai stiprios keramikos tradicijos išlaikytos Rytų šalyse.

– Paskutinis jūsų darbas jau žymi naujas paieškas?

– Taip, aš kiek nutolau nuo socialinės tematikos. Dabar žvilgsnis krypsta į mūsų pradžių pradžią – virvelinės keramikos atėjimą į baltų žemes. Prie Baltijos jūros gyvenama jau 5000 metų. Likę ženklai, simboliai ir ornamentai mus lydi iki šių dienų, tačiau mes to dažniausiai nepastebime. O senovėje jie buvo be galo svarbūs, perduodavo reikalingiausią informaciją. Keramikoje ryškiai atspindėti du pagrindiniai baltų dievai: Dangaus Saulės Dievas ir Žemės Deivė. Nustembi panašių, beveik identiškai sutampančių simbolių aptikęs senovės Rytų keramikos dirbiniuose. Seniausia pasaulyje Japonijos ir Kinijos keramika dekoruota įspaudo metodu tais pačiais ornamentais. Baltų kultūros įtaka plečiasi pažvelgus ir į senuosius upių pavadinimus, kurie aptinkami Prancūzijoje, Airijoje... Baltiškuosius žodžius primenančių hidronimų galime aptikti net Kinijoje, Tibete. Akivaizdus sutapimas: kur baltiški hidronimai ar vietovardžiai, ten ir virvelinės keramikos pėdsakai.

– Tai jūsų spėjimai ar patvirtinti faktai?

– Aš labai domėjausi ir dariau išvadas. Tai tik spėjimai, kuriuos turėtų tikrinti mokslininkai. Deja, jų išvadų tenka labai ilgai laukti, viskas stovi vietoje. Beje, mokslininkai nepriima keramikų pagalbos. Tačiau aš manau, kad daug ką galima sužinoti intuityviai. Keramikai yra menininkai, išmanantys kūrybinę kalbą. Ši logika gali padėti atskleisti kai kurias paslaptis. O dabar įspūdis toks, kad sėdime ant didelio aukso kalno ir patys to nežinome.

– Kodėl nuolat rengiate parodas, juk organizaciniai rūpesčiai slegia ir dažniausiai trukdo ramiai dirbti?

– Taip, parodas rengti nėra lengva, tačiau tai galimybė susitikti, perduoti vienas kitam patirtį, burti bendruomenę. Manau, kūrybinės sąjungos turi atlikti savo tikrąją funkciją, o ne tapti formaliomis organizacijomis. Susirinkę mes vieni iš kitų mokomės. Būna, kad dirbant entuziazmas slopsta, nerandama naujų idėjų ir krintama į duobę. Tokiu periodu stengiesi menininką palaikyti, pakviesti į parodą – matai, kaip jis pamažu atsitiesia, vėl ima kūrybingai dirbti.

Kalbėjosi Audronė MEŠKAUSKAITĖ

Atgal Komentarai