2010-11-29

Šiuolaikinio Rusijos meno pristatymas Klaipėdoje privertė pagalvoti apie Klaipėdos ir kitų miestų mastelius bei meno slenksčių skirtumus. Kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose iki lapkričio 14 d. veikė meno projektas „Estetika vs Informacija“. Kodėl Rusija ir jos šiuolaikinis menas? Parodoje dalyvavo keli A kategorijos menininkai, paskaitų metu buvo pristatomos ir komentuojamos sezono naujienos. Mes dar pažįstame juos, o jie dar identifikuoja mus. Įdomu stebėti, kaip keičiasi kartos, kaip „vakarėja“ ir ką asimiliuodamasis praranda rusų menas. Šiuo projektu norėjome atkreipti dėmesį į specifinio, rusiško stiliaus „sluoksnį“ skirtingų kartų autorių kūriniuose, kuris byloja apie rusiško meno identitetą, ir užsiminti apie šiuolaikinį Lietuvos meną, kuriame dažnai sekama paskiromis pasaulinėmis tendencijomis (ŠMC vykusi paro­da „Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų“). Kitas tikslas –­ diskutuoti apie tai, kodėl Vakarams patinka Rusijos menas, pamąstyti –­ kodėl Lietuvos menas nieko „nejaudina“...

Pirmoji projekto „Estetika vs Informacija“ paroda – apie tai, kaip viena išraiška tampa kita instaliacijose, objektuose, videodarbuose, performansuose, tapyboje ir fotografijoje.

Estetika = siurrealizmas + absurdas

Estetika projekte primena fikcijos fikciją, kai veikia ne informacinis pranešimas, bet, pavyzdžiui, kompozicinė instaliacijos sąranga. Antai grupė „Kupidonas“ šaiposi iš estetikos ir informacijos priešpriešos. Eklektiška jų instaliacija (neegzistuojančių knygų viršelių plakatai, grojimas knygomis lyg bajanais, dailus, beveik tikras iš smėlio suformuotas kapinynas) – tai paradoksalių meno istorijos citatų konstrukcija, kuri šmaikščiai erzina jausmų tikrumo besitikintį žiūrovą. Informacinis pranešimas – tik absurdiškas tekstas bėgančioje eilutėje. Autoriai mąsto įvaizdžiais, jungia sunkiai suderinamus elementus. „Gyvenimas trumpas, todėl smagu pažaisti kapines –­ kol tai dar tik žaidimas. Neieškokite vienos prasmės mūsų trijulės kūriniuose, stebėkite savo reakciją“, – sakė meno grupės „Kupidonas“ (kuriai priklauso ir Andrejus Filipovas, ir Niujorke gyvenantis lietuvių kilmės menininkas Viktoras Skersis) atstovas Jurijus Albertas, suformavęs siurrealistinę idilę pagal XIX a. romantizmo atstovo K. D. Fridricho paveikslų motyvus.

Grupė „Kuda begut sobaki“ eksponavo šokinėjančias ir besidaužančias mėsmales. Rusijos meno kontekste „gyvosios“ mėsmalės įgauna simbolinę prasmę, atskleidžia liaudies požiūrį į modernizacijos procesus, pasak grupės narės Olgos Inozemcevos. Jų instaliacija, pasak Olgos, neturi jokio ryšio, tai būdinga idealiam meno kūriniui. Menas – fenomenas, egzistuojantis pats sau. Jei jame atsiranda koks nors turinys, ryšys, jis gali būti eksploatuojamas, išnaudojamas „negeriems“ tikslams1.

Dmitrijaus Bulnygino kūryba – transformuota VJ (Visual Jockey) kultūra: tai mirksintys klipai, naktinių klubų ritmai, vizualus gatvės triukšmas. Klaipėdos pa­rodai skirtame darbe D. Bulnyginas naudoja psichodelinius „minkšto“ poveikio vaizdus. Haliuciogeniniai jo klipai siekia priversti žiūrovą atgauti amą (nors ir estetine prasme) nuo informacinių srautų antsvorio, virtualios tikrovės spaudimo, jei jis dar nėra praradęs ryšio su realybe.

Psichodelinio teatro kūrėjo Aleksandro Pepeliajevo darbas „Žu-žu“ žiūrovui leidžia įvertinti savo santykį su virtualiuoju pasauliu, kuris turi visus „idealo“, „geriausio“, „geidžiamiausio“ požymius. Interaktyviomis technologijomis pabrėžiamas susvetimėjimas ir atstumas tarp realaus gyvenimo ir jo protezo.

Estetika šiame projekte – eklektika supinta su Rytų (egzotika, dėmesys detalėms, masių psichologija) ir Vakarų (minimalizmas + pranešimas) šiuolaikinio meno tradicijomis. Ar to tikėjomės iš šiuolaikinio rusų meno?

Informacija vs Informacija

Projekto koncepcija teigia: „Meno šiuolaikiškumas projekte matuojamas jo gebėjimu pristatyti esamojo laiko dinamiką ir visuomeninio gyvenimo aktualijas, t. y. kiek jis yra informatyvus. Idealizuodami tikrovę, meną dažnai tapatiname su „grožio“ sąvoka, estetiką iškeliame aukščiau už kitas meno vertes, visų pirma – už informatyvumą. Tačiau išlieka tik tai, kas kinta. Informacija kinta greičiausiai. Todėl šiandienos menas neretai svyruoja tarp hiperbolizuotos estetikos ir konceptualios kūrybos akto, kuris paremtas išskirtinai informacijos sklaida.“

Informacija šiuo atveju kuria vaizdinius, asociacijas. Sąvokos, pasakymai, tekstai, apibrėžimai įpinami į estetinius žaidimus. Galiausiai kūrinys gali būti vertinamas kaip kelios estetizuotos versijos. Tą suponuoja autorių naudojamos technologijos, sąmoningas rimtų problemų sprendimo atsisakymas, smagus, konceptualiai argumentuotas slydimas paviršiumi.

Savo tapyboje Alisa Ioffe dekonstruoja „apsauginius“ banknotų ornamentus, į kuriuos ji žiūri ne kaip į informacinius kodus, reikalaujančius analitiško paneigimo, o kaip į estetinius vaizdus. Koduodama informaciją, ji stengiasi apsaugoti asmeninius dalykus. Tapybinė ekspresija iškelia šių dekoratyvių ornamentų estetines galias, desakralizuoja materialistines mūsų visuomenės nuostatas. Ornamentiniais siuviniais (Rusijos piliečio paso ornamentas) padengta arka – namų prieangis – ironiškai saugo autorę nuo išorinio pasaulio įtakų.

Virtualus menas šiuo metu yra progresyviausias, demokratiškiausias, geriausiai suprantamas ir lengviausiai prieinamas. Tokia išvada piršosi, apžiūrėjus Rusijos dailininkų ekspoziciją antrame Parodų rūmų aukšte. Kai kurie autoriai, sunkiau priimami vyresnio amžiaus žiūrovų, jaunimui puikiai tiko. Ne itin gilindamiesi į ekspozicijų esmę ar prasmę, jaunieji žiūrovai skubėjo „išbandyti“ siūlomas atrakcijas. Jei A. Pepeliajevo medija instaliacijos „Žu-žu“ patraukė ir vyresnių žiūrovų dėmesį, tarp jaunimo populiariausi buvo Davido Ter-Oganyano videožaidimai, kurių esmė – sušaudyti dailininko Jurijaus Zlotnikovo darbus. Įtariu, kad toliau šių kompiuterių jaunieji parodos lankytojai nenuėjo, tuo pačiu tapdami jaunojo D. Ter-Oganyano instaliacijos objektu“2.

„Mane domina menininko anarchisto ir oficialios institucijos santykis“, –­­ teigia tapytojas ir instaliacijų kūrėjas, pelnęs „absurdisto“ ir švabroavangardo (шваб­роавангард) pravardes, jaunas menininkas Valerijus Čtakas, dalį parodų rūmų pavertęs undergroundo vakarėlių erdve. Sukūręs kažką panašaus į madingą pusrūsį, skvotą, nelegalų barą ir jį dekoravęs anarchistų portretais, piktogramomis, įvairių kalbų, dialektų (ir žemaitiško) frazių ir žargono nuotrupomis, menininkas teigia, kad menas neturi rasės, tautybės, geografinių ribų. „Net tatuiruotės ant mano rankų –­ serbų kalba“, –­ pasakojo Valerijus.

Nepažinios rusiškos sielos stereotipai

Anatolijaus Osmolovskio audioinstaliacija, skambėjusi parodų rūmuose, cituoja Antrojo pasaulinio karo laikų vermachto generolo Fridricho fon Melentino knygos „Tankų mūšiai“ skyrius, kuriuose karo lauko vadai įspėjami apie rusų kareivių charakterį ir kovos ypatybes. Nors autorius teigė tekstą rengęs atsižvelgdamas į Pabaltijo šalių okupacijos istoriją, kūrinys labiau asocijavosi su rusų charakterio apybraiža visose sferose ir tapo vieno klausimo: „Kodėl Vakarai mėgsta rusų meną?“ iš mano keltųjų, organizuojant parodą, atsakymu. Rusų menas kitoks. Vakarų menininkas tokio kūrinio veikiausiai nesukurs, nes ruso pranešimas gali tapti bet kuo, jis meno teorijas ir koncepcijas cituoja tarsi iš reikalo. Nuoširdžiai primityviai spontaniškas, egocentriškai pompastiškas ar rafinuotai mąslus, gal – hiperradikalus, tačiau jis erzina ir provokuoja. Tai menas, jungiantis įvairias sferas, iš kurių pasiima tai, ko vakarietis niekada neįžvelgtų, cituojantis tai, kas Vakaruose nesuprantama. Nepažinumas, galimybė išprususiam Vakarų kultūros atstovui ko nors nežinoti, suteikiant šansą stebėti ir stebėtis, – štai kas patinka Vakarams. Viduriniosios kartos Rusijos mene nebėra spekuliatyvaus socrealizmo (ordinų, traktorių ir tankų, girtų mužikų motyvų ir interpretacijų), labiau akcentuojamas psichologizmas, siurrealizmas, išreikštas jausminėmis metaforomis. Estetika yra traktuojama ne kaip vizualinis, bet kaip pasąmoninis matmuo. Jauniausios kartos menas mažiausiai įdomus (nes panašus į Londono, Amsterdamo ar Berlyno erdvėse gimstantį meną). Ryškiausias skirtumas, palyginti su Vakarų kolegomis, – jis nėra socialus „dokumentiškai“, netampa sausu asmeninių patirčių citavimu. Priešingai – per bendrinius simbolius (kompiuterinis žaidimas, vandens ženklai, grafitų kultūra) cituojamos asmeninės metaforos (V. Čtako specifinis įvairių kalbų slengas, kuriamas išskirtinai pagal autorinę sintaksę).

Į Klaipėdą buvo atvykę 16 Rusijos menininkų – projekto dalyvių. Rusų kuratorius K. Bochorovas pakvietė viduriniosios ir jauniausios Rusijos šiuolaikinio meno kartos kūrėjus, kurie reprezentuoja savo šalį pasaulio meno renginiuose. Taigi nebloga pažintis su tuo, ką rusai eksportuoja, kaip prisistato pasauliui. Tai ir susidomėjimas Maskvos konceptualizmu (šio judėjimo pradžia – 8-as XX a. dešimtmetis), kuriam projekte atstovauja grupė „Kupidonas“. Tai ir „meno + technologijų“ atstovai, kuriantys kartu su fizikais ir chemikais, grupė iš Jekaterinburgo „Kuda begut sobaki“, daugelyje savo darbų „sudvasinantys“ techniką, suteikiantys jai gyvo organizmo savybių, vakarietiška jaunoji banga: Valerijus Čtakas, Alisa Ioffe, Davidas Ter-Oganyanas. Tai ir kelių kartų ideologas, politinis Rusijos menininkas Anatolijus Osmolovskis. Dėl jo darbų politinio aktualumo Maskvoje estetikos tema jau treti metai yra dėmesio centre, kaip ir dailininkas, 2008 m. apdovanotas V. Kandinskio premija. „Laikai pasikeitė ir Rusijoje, ir visame pasaulyje. Pastarasis dešimtmetis po 1990-ųjų Rusijoje buvo žiaurios anarchijos, chaoso ir netvarkos metas. Menas galėjo išgyventi tik tokiais pavidalais, kaip skandalai, radikali tikrovės kritika, tam tikras įvykių preparavimas ir intelektualinė invazija“, –­ teigė A. Osmolovskis.

„Ar šiandien egzistuoja nacionaliniai ypatumai mūsų mene? Mes turime turtingą paveldą, rusų kultūra menininkui suteikia daugybę akstinų savajai leksikai ir turiniui, leidžia cirkuliuoti tradicinio ir vakarietiško meno „kraujo apytakai“. Rusų menininkas tampa internacionalistu. Rusai siekia būti revoliucieriai: kai pasaulio mene vyko didieji perversmai, mūsiškiai buvo priešakinėse gretose. O parodai Klaipėdoje atrinkome naujus, neįprastus darbus, ir kiekvienas jų atspindi ypatingą Rusijos meno situaciją“, –­ taip projektą pristatė Konstantinas Bochorovas.

Atgal Komentarai