2010-09-06

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno Muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbines vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalinti asmeninėmis savo erdvėmis.

Lietuvių kalbos žodyne paminėtos net keturios žodžio studija reikšmės. Tai ir „skulptoriaus ar tapytojo dirbtuvė“, ir „meno įstaiga artistams ar dailininkams mokytis“, ir „specialiai įrengta patalpa televizijos ir radijo laidoms ar kino filmams kurti“, ir „mokslo veiklas, traktatas, nagrinėjimas“. Mūsiškiame tyrime stengsimės koncentruotis į pirmąją reikšmę – vietą, kurioje dirba menininkas.
 Šis reportažas skiriamas tipiškoms vasarinėms menininkų studijoms – plenerams ir simpoziumams.

Apie plenerų, simpoziumų ir kitokių meninių „toosų“ (visų tų, kurie vyksta gamtoje, užmiestyje, kaime) ypatybes, prigimtį bei charakterį prirašytas jau ne vienas puslapis, todėl per daug nesiplėsime šia tema. Viena aišku, kad trumpą vasaros laiką menininkai labai dažnai išnaudoja kūrybiniams susitikimams bei darbiniui bendravimui – savo studijines vinutes jie dažnai iškeičia į komunines dirbtuves.

Tarp tokių yra ir Skudutiškio tapybos pleneras, kurį jo organizatorė tapytoja Aistė Gabrielė Černiūtė pavadino Skudutiškio kūrybine laboratorija (norėdama akcentuoti, jog čia ne tik ilsimasi, linksminamasi ir kalbamasi, bet ir daug, intensyviai dirbama).

Su Karoliu apsilankėme vieną ketvirtojo simpoziumo vakarą.

Iš Vilniaus bildėjome laiptuotu Utenos plentu („betonke“), stabtelėjome prie Molėtų Maximos (atvėsinti „užklynintų“ Roverio stabdžių bei papildyti geriamojo vandens atsargas – buvo trošku ir karšta), tada sukome kairėn, kol galop atsirėmėme į silikatinį uždarytos Skudutiškio mokyklos pastatą. Čia menininkai ir gyveno, ir dirbo.

Kai sustabdėme įkaitusį automobilį, laikrodis rodė apie pusę šešių. Tapytojai baigė pietauti. Skudutiškio plenere valgoma ne restoranuose ar kavinėse, maistą gamina (pagal grafiką pasiskirstę poromis) patys dalyviai. Tą dieną kaip tik buvo Mindaugo Skudučio diena. Pagalvojau, kad tai simboliška. Kaip ir simboliška tai, jog lietuvių tapybos klasikas apskritai lankosi panašiai kaip jo pavardė skambančiame bažnytkaimyje (pats menininkas kilęs ne iš čia, o vietovei vardą suteikęs vingrus Skudutės upelis). M.Skudutis (gyvenęs čia su savo dukrai bei ramiu, gauruotu, mielu šuniu Bobiu) paruošė daržovių troškinį su padažu ir ryžiais. Taip pat vynu, pelėsiniu sūriu bei prancūzišku batonu. Visi (keliolika tikrųjų narių bei keli svečiai) sėdėjo prie L forma išdėstytų stalų ir valgė.

Po valgymo kai kas (kaip auksaliežuviai Rimgaudas Žebenka ir Artūras Aliukas):

1) liko sėdėti ir dar paplepėti;
2) kiti po truputį išsivaikščiojo dirbti;
3) tretieji nusprendė maudytis, pasivaikščioti ir šiaip kaimiškai leisti laiką

Tad apie visas tris veiklos formas po truputį. Manau, kad ši trilypė struktūra sudaro ne tik menininkų studijų ar plenerų, bet ir jų gyvenimo esmę.

1) Plepama buvo apie viską. Meno klausimų niekas beveik nelietė. Na, vėliau tik girdėjau, kaip ilgai ir net nuobodžiai (man) buvo aiškinamasi, kur geriau (t.y. pigiau) nusipirkti aliejinių dažų. R.Žebenka papasakojo gruzinišką anekdotą, pakalbėjome apie bajorystę bei visokius su šiuo luomu susijusius klystkelius, A.Aliukas kalbėjo apie neseniai mirusį bičiulį Algį Uždavinį. Dar daug diskutavome apie Arvydą Šliogerį. Galop vienbalsiai nusprendėme, kad žmogus būna laimingesnis tuomet, kai mažiau galvoja ir žino, ką jam iš tikrųjų reikia daryti šiame gyvenime.

2) Plepalams nutrūkus A.Aliukas ir R.Žebenka nuėjo tapyti. Pirmasis nusinešė etiudininką į lauką ir pradėjo užsimetinėti kaimyninėje sodyboje augusio nugenėto gluosnio kontūrus. Prie jo prisistačiusi medžio savininkė garsiai samprotavo apie medžių ir paveikslų grožį. R.Žebenka tapė viduje – tvankioje klasėje (ten pat su savo bičiuliu jie ir miegojo – kaip ir visi – iš Inturkės bendruomenės pasiskolintų čiužinių). Dirbo ir kiti žmonės. Skaidra Savickas, Marius Mindaugas Danys teptukais mojavosi buvusioje sporto salėje. M.Danys prieš tai tapė saulėje ir todėl skundėsi raudonai nuplikusia nugara. Jis keikėsi rusiškais daugiaaukščiais keiksmažodžiais ir laukė Kol gailestingoji Jolanta Krivickaitė pateps nugarą stebuklingais, visa gydančiais vaistais. S.Savickas dirbo tyliai salės kertelėje. Atsargiai spaudė dažus iš tūbelių ir tepė Skudutiškio peizažus. Erdvioje patalpoje tvyrojo aromatingas aliejinių dažų kvapas. Lilija Puipienė tapė lauke, išorinėje sporto salės sienoje. Į šią buvo atremtos kelios pradėtos drobės, ant žemės sklaidėsi dažų dėžutės, stovėjo litrinis stiklainis su želatina. Fone girdėjosi lojantys šuneliai, mūkiančios karvės, ant eks-mokyklos stogo kalenantis, ilsėtis susiruošęs gandras. Ramybę netrukus sudrumstė muzika. Tai Rokas Beržiūnas pradėjo savo vakarinį tapybos seansą. Jo didžiaformačių drobių buvo visur  atremtos į autobusiuką, sukrautos mokyklos virtuvėlės prieškambaryje. Vyras tapė lauke. Techno muzika sklido iš automobilio. Visą šaligatvio ruožą buvo nukloję dažai, švirkštai, teptukai. R.Beržiūnas šokinėjo prieš drobę su vandens žarna, paskui ant paveikslo dažus purškė su švirkštu ir panašiai. Netoliese sėdėjo jo bičiulis dantų technikas ir tapė saulėlydžio spinduliuose skęstantį Skudutiškį. Tapytojo draugė fotografavo jį su „muiline“. Čia pat su molbertu blaškėsi Raimonda Jatkevičiūtė.

3) Su Karoliu aplankėme šventuosius Skudutiškio akmenis (ten tikrai apninka keistos, kiek mistiškos mintys – keista vieta – slėnis, tarytum šulinys, lyg žaltys išsirangiusi Skudutė, kaip kokie žmonės ar keisti augalai iš žemės lendantys akmenys, net kioskelinėje koplytėlėje stovinti Marijos skulptūra). Visada čia apsilankius pagalvoju, jog tai ir yra ne tik gyvosios krikščionybės, bet ir tikros neišgalvotos pagonybės dvasia. Žmonės tiki, jog akmenys gydo. Paskui praėjome pro aukštą, keista ryškia spalva nudažytą bažnyčią 9pastatytą 1939 metais ir apdovanotą modernizuotos gotikos bruožais). Pro apleistą klebonijos pastatą grįžom mokyklon. Karolis ilgai šnekino Liliją. O mes keliese nuėjome maudytis. Skudutiškyje galima rinktis – mirkti Balčio ar Juodžio ežerėliuose. Paradoksas slypi tame, kad Juodis – ežeriukas pačiame Skudutiškyje – yra baltas (neapžėlęs medžiais, jo vanduo – skaidrus, skaidrus). O Baltis, truputėlį toliau, ten likę senojo Kurminų dvaro parko likučiai – tamsesnis. Besimaudant plenero dalyviai pasakojo, jog abiejuose ežerėliuose pilna mažų įžūlių lydekaičių, kurios taranuoja mauduolius ir bando jiems įkąsti...

Temstant su Karoliu įsipylėme šilto, kvepiančio pieno (jo nemokamai kiekvieną vakarą atneša menininkų kaimynė) ir išvažiavome. Tą naktį turėjo būti stiprus meteorų ir meteoritų lietus. Jo nematėme, pakelėse kilo rūkai bei miglos, monotoniškai čirškė žiogai. Plenere pasilikę išsitempė čiužinius į pievą ir naktį stebėjo krentančias žvaigždes. Jų buvo daug...

Kas įstrigo Skudutiškio tapybos plenere?:

• Bendruomeninė, komuninė dvasia. Turbūt kažkas tokio, apie ką svajojo Van Goghas. Žinau, kad tai tam tikra apgaulė, miražas. Kiekvienas menininkas, ypač tapytojas, paprastai būna stipria, egocentriška asmenybe. Išvykus iš kaimo tas artimos, stiprios bičiulystės jausmas po truputį blės.

• Skudutiškio tapybos plenere smagumo esmę lemia ir tai, jog gyvenama nenuglaistytoje erdvėje. Kaip sunku būna „išpucintuose“ viešbučiuose, prabangiuose moteliuose ar net kaimo turizmo sodybose. Čia tvyrojo žavi meninė netvarka. Visur nutaškyta dažais (net ore tvyrojo aliejaus kvapas), mėtosi tūbelės ir dėželės. Miegama ant čiužinių klasėse. Kiti ten ir tapo... Plenero globėjas Algis pasirodo vieną, kitą vakarą. Kaip pasakė vienas „plenerų liūtas“, tuo Skudutiškis ir skiriasi nuo kitų simpoziumų – organizatoriai, rėmėjai čia nežiūri per petį. Visiška laisvė. Dienomis darbas, vakarais – vynas, plepalai ir kitokios linksmybės.

• Produktyvumas. Kai kurie tapytojai, regėjosi, dirba nežabotais kiekiais (šiuo punktu nepralenkiami yra M.M.Danys, R.Beržiūnas ir Juozas Pranckevičius).Gal net ir per daug... Iš savo patirties galiu pasakyti, jog tapymas pleneruose yra kitoks nei užsidarius studijose (jeigu tik geranoriškų simpoziumų organizatorių tapytojai nebūna sugrūdami į vienutes). Kai dirbi šalia kitų, tikrai įgauni patirties. Sakyčiau, kad plenerai yra netgi antroji akademija. Ypač jauniems. Kitas dalykas – laikas. Per ribotą laiko tarpą turi kažką padaryti. Ir nors kai kas sako, kad pleneruose negalima tikėtis kokybės, aš paprieštaraučiau. Van Goghas arba Gauguinas irgi tapė pleneruose. O ir lietuvių menininkai (nuo Gudaičio iki Šaltenio) yra sukūrę įvairiausių, kartais labai puikių darbų. Kokybė, galų gale, sąlygiškas reikalas. Arba, konkretinant – yra pleneriniai ir nepleneriniai tapytojai. Vieni sugeba dirbti tokiomis sąlygomis ir jų greita, impulsyvi tapyba tam tinka, kitiems reikia užsidarymų į celes. Esmė tame, kad tapymas plenere yra kaip koks sportas – per kažkiek laiko turi kažką padaryti, sukurti. Ir darai – nes niekur nedingsi!

Tekstas: Vidas Poškus

Nuotraukos: Karolis Sabeckis

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai