2010-08-30

Rugpjūčio 26 d. „Lietuvos Aido“ galerijoje atidaryta tapytojo Adolio-Jono Krištopaičio (1925-2000) kūrybos paroda „Tapyti mintį“, skirta jo gimimo 85-mečiui. Jūsų dėmesiui – parodą lydintis tekstas apie vieną intelektualiausių ir originaliausių Lietuvos „tyliojo modernizmo“ atstovų. 

Adolis Jonas Krištopaitis – dailininkas, kūryboje vaikščiojęs kitokiais keliais nei dauguma jo kolegų sovietinėje Lietuvoje, savo mąstymu ir meniniais horizontais nemenkai išsiskyręs lietuviškosios tapybos kontekste XX a. 8-10-ajame dešimtmečiais. Tad pažadinti prisiminimus apie jį verta ne vien 85-ųjų gimimo metinių proga, bet ir mūsų dailės istorijos pilnatviškumo vardan. Ši paroda tebūnie nauja galimybė dar kartą – ir galbūt kitaip – išgirsti dar vieną santūrų Lietuvos „tyliojo modernizmo“ atstovą, kurio nei kūrybinio, nei žmogiškojo balso realiai negirdime jau 10 metų...

Jubiliejinės ekspozicijos paprastai esti toks parodinis „žanras“, kai apžvelgiama visa dailininko kūryba, išskiriant charakteringiausius jos etapus ar geriausius darbus. Tačiau šįkart norėtųsi koncentruoti žvilgsnį tik į vieną chronologiškai apibrėžtą laikotarpį, taip tikintis konceptualiau pažvelgti į menininko kūrybą ir ryškinti pasislėpusias magiškojo jos kristalo briaunas arba pastebėti tas, kurios atsiveria kitokiais aspektais. Šioje parodoje norisi priminti tą 7-ojo dešimtmečio pabaigos ir ypač 8-ojo dešimtmečio Krištopaitį, kuris, mano nuomone, yra bene brandžiausias ir įdomiausias – bent jau turint omeny tam tikrą stilistiškai vientisą laikotarpį. Ir tuo pačiu parodyti esminį jo virsmą iš Lietuvos dailei minėtuoju laiku charakteringos koloristinės, ekspresyvios raiškos į intelektualią, metaforišką tapybą, nuo kurios menininkas labai toli jau nenutolo niekada. Kaip tikras intelektualiame kelyje esantis kūrėjas, jis ieškojo, keitėsi toliau ir nuolat, bet kertiniai kūrybiniai principai bei nuostatos, estetiško ir mąstančio  modernisto laikysena išliko visada.

Ankstyvasis 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio pradžios Krištopaitis dar ieško savęs – per dešimtmetį nuo studijų baigimo dailininkas tarsi pagreitintu būdu pereina visą modernizmo mokyklą: kūria ne tik realistinius, bet ir impresionizmui, neoimpresionizmui, puantilizmui artimus darbus. Ir, reikia pasakyti, lengvai tvarkosi su iškylančiom plastinėm užduotim, puikiai įvaldo pasirinktą stilistiką. Tuo pačiu greitai išryškėja ir jam charakteringi bruožai – tvirta kompozicija, konstrukyvumas, perlamutrinis, santūrokas koloritas, vis sodrėjantis 7–ajame dešimtmetyje (sp. il. „Dangėje“, 1962). Iki šio dešimtmečio vidurio įvaldęs ekspresionizmo, kolorizmo, konstruktyvizmo pagrindus, jis dar nesunkiai lygintinas su daugeliu to meto Lietuvos menininkų – kad ir J. Švažu, V. Povilaičiu, A. Medutyte ar I. Piekuru. Tuo pačiu sugeba nepasimesti meninių braižų kaleidoskope ir išvystyti atpažįstamą manierą – štai jau 1965 m. dailininko kūrybai skirtame straipsnyje R. Vaitiekūnaitė pastebi, kad “...aktorės Mulevičiūtės portretas, atliktas būdinga A. Krištopaičiui maniera”[1]. Savo braižo turėjimas, žinia, yra stiprios meninės asmenybės požymis. Dailininko darbai tuo metu išties pasižymi vidine jėga, emociniu ir intelektualiniu išraiškingumu, spalvinga, neretai gan juslinga kalbėsena (il. „Kėdainių chemijos kombinate“, 1964, „Kelias“, 1964, iš serijos „Medžiai“, sp. il. 1966). Tai toks Krištopaitis, apie kurį dauguma yra pamiršę – o jaunesni niekada ir nepažinojo...

Kodėl svarbu tai pastebėti ? Nes akivaizdu, kad tolimesnėje meninėje raidoje šie bruožai neišnyko be pėdsako – jungdamiesi su besiformuojančiomis naujų kūrybinių atradimų gijomis, jie transformavosi į konceptualesnį ir drauge poetiškesnį Krištopaitį. Štai kūriniuose „Saulė ir žmonės“ (1966, il.), „Užkarpatėje“ (1967, sp. il.), „Naujas rajonas“ (1967, il.) tapytojas jau dirba labai apibendrintai, plačiais potėpiais užpildo visą erdvę, palikdamas tik ritmišką plokštumų, linijų, kolorito kalbą, kažkuo primenančią net prancūzą P. Soulages‘ą. Kas paleido šį sparčios kaitos mechanizmą ? Greta stebėtino pasišventimo kasdieniniam kūrybiniam darbui, be abejo, minėtinos kelionės ir bendravimas su įvairių šalių menininkais kūrybinėse stovyklose bei pleneruose Rusijoje, Estijoje, Latvijoje. Dar reikšmingesnės buvo 1963 m. ir 1965 m. išvykos į Lenkiją ir tuometinę Čekoslovakiją – šios šalys anuomet buvo Rytų Europos modernizmo poligonai, po chruščiovinio „atšilimo“ puoselėjusios socrealizmui gan tolimus meno idealus... Ypač svarbia laikytina kelionė į Italiją 1966 m. – net trumpas žvilgsnis į parodoje eksponuojamus darbus iš šios kelionės – „Venecija“ ir „Taorminos keliai“ – paaiškina, kodėl. Muzikalūs, ritmiški, spalvingi paveikslai demonstruoja mąstymą, mokantį stebėti pasaulį ir juo žavėtis, daryti drąsius apibendrinimus ir pastebėti detalę. Didysis kūrybos posūkis jau buvo matyti, o kaip lemtingus lūžio metus dailininkas įvardija 1968-uosius. Šių metų pavasarį įvyko kelionė į Suomiją, o rudenį – į tarptautinį Belovežo plenerą Lenkijoje. Iš jo jis parsivežė žodį „koncepcija“. Ir ne tik žodį, bet ir galutinį pokytį į ženkliškesnę, sąlygiškesnę tapybą – Lenkija tarsi užfiksavo intelektualios koncepcijos poreikį, atsisakius kolorito ir ekspresyvaus vaizdavimo modelio „diktatūros“. Dailininkas nori ne tik stebėti, ne tik kalbėti apie savo nuotaikas ir jausmus, bet ir išreikšti savo mąstymą, gilintis į pasaulyje atrandamus pamatinius principus. Jis tapo kompozicijas „Ginčas“ (1968), „Bulviakasis“ (1968, il.), „Dvikova“ (1969, il.), o vėliau ir kitus savo darbus, bandydamas tyrinėti judėjimo ir statikos santykius, struktūrų ir formų, laiko ir erdvės, žmogiškųjų ryšių sąveikas. O dar kartą pakviestas į Belovežo plenerą 1969 m. tapytojas iš „nemodernios“ sovietinės Lietuvos laimi pagrindinį plenero apdovanojimą ir Lenkijos dailininkų premiją, nutapęs iki ženklo abstrahuotą kompoziciją „Giria. Nr. 1“, apie kurią sakė: „supratau, kad reikalingas kitas, apibendrintas sprendimas, kuris padėtų išreikšti visumą [...], lyg žiūrėčiau ne į tai, kas miške yra, o į patį mišką iš toli [...], stengdamasis pavaizduoti ne medį, o visus medžius, ne stumbrą, o visus stumbrus tarp visų medžių...“[2].

Taip tapytojas įžengia į periodą, kuris, man regis, yra vienas vaisingiausių ir įdomiausių jo kūrybinėje biografijoje, bene labiausiai kibirkščiuojantis kūrybos žaisme ir atradimų gaiva. Taip, jis vis dar ieško, karts nuo karto pažaisdamas moderniosios europietiškos dailės tradicijomis: galima rasti ir sezaniškų (il. „Pliažas“,1971), ir pikasiškų bandymų („Picasso moterys“, 1985); darbų à la Franz Marc (il. „Neringos peizažas“, 1974) ar à la Henry Moore (il. „Kompanija“, 1972), pasitaiko kompozicijų, menančių net D. Hockney‘į („A. Rinkevičiaus portretas”, 1982). Žvelgiant į parodoje eksponuojamus ar tik iliustracijose pateikiamus 8-ojo dešimtmečio kūrinius – peizažus, figūrines ir abstrahuotas kompozicijas, portretus, vis norisi sau atsakyti, kuo šio periodo darbai ypatingi ? Taiklus yra N. Tumėnienės pastebėjimas, kad Krištopaičio „kūryboje ryškėja naujas, lietuvių tapyboje dar nežinomas, poetinės interpretacijos metodas, kažkuo artimas poetinio žodžio menui“[3]... Kas dar ? Supaprastintose, bet monumentalumo nepraradusiose kompozicijose dažniausiai matome stambius objektus, užimančius didžiąją kūrinio erdvės dalį, vadinamajam „organiniam stiliui“ artimas skulptūriškas formas, iki skaidrių plokštumų lengvėjančią plastiką. Fiksuojame sąlygišką, sustabdytą laiką ir jautrų, permatomomis monochrominių spalvų dermėmis „tirpstantį“ koloritą. Pastebime, kad dailininkui išties svarbus gelminės struktūros ir konceptualaus pasisakymo poreikis, savotiškos plastinės formulės ar net simbolio paieškos, tarsi vizualiojoje plastikoje jis bandytų surasti atitikmenis verbaliniams kodams. Tačiau jis vengia realistinio siužetiškumo ir literatūriško naratyvo – tai tobulos minties pasaulis. Net žmogus jo portretuose pajungiamas formuojamai koncepcijai – to meto lietuviškame kontekste šiuo požiūriu jis sveikintinas už drąsą ir novatoriškumą... Dar netoli pasitraukus nuo ekspresyvaus 7-ojo dešimtmečio etapo, darbuose išlieka tapysenos jėga ir užmojis, kuriuos suvaldo rami, elegantiška, intelektuali linija. Nors tai logiški, vyriški darbai, intelekto darbas juose dar „nesunkus“, judantis kilpinėmis metaforos trajektorijomis, dažnai su valiūkiška jumoro gaida. Paveikslai išlaiko laukiamo virsmo kokybę, mintis nesustoja prie vienos metaforinės jungties, o logikos užraktas leidžiasi laisvai „rakinėjamas“ įvairių interpretacinių raktų. Greta poetiškumo atrandi, kad A. Krištopaitis iš esmės yra muzikalus dailininkas. Su muzika jį vienija aiškiai struktūruota kompozicija, ritmiška visų paveikslo komponentų organizacija – ir  dar kažkas, kas muziką daro muzika: polėkis, neišreiškiamumas, laisvė ? Todėl nuoseklus ir suprantamas vėlesnis jo posūkis į abstrakciją. Ir dar – neįmanoma nepastebėti visa persmelkiančio estetiškumo ir elegancijos dvelksmo – tuo A. Krištopaitis artimas estetinei tarpukario prancūzų mokyklai (net pavadintai „estetinio hedonizmo“ mokykla), o Lietuvos kontekste jis gretintinas su L. Truikiu, kuris tapytojui visad buvo autoritetinga figūra.

A. Krištopaičiui patiko posakis – „menas yra taiklus nepataikymas“. Šiuo laikotarpiu, sakyčiau, jis dažnai „nepataikydavo“ itin taikliai... Ieškodamas savosios paprasto nepaprastumo formulės, skulptūrišką formos pojūtį jis tarsi daugino iš grafiškos linijos žaismės, apskliaudė logišku monumentalisto mąstymu ir dalino iš suvaldytos ekspresijos jėgos, ištraukė šaknį iš konstruktyvaus vyriškumo ir moteriško jautrumo – ir gavo poetišką, muzikalią, estetišką, net filosofišką tapybą. Negali sakyti, kad Lietuvoje jis buvo visiškai vienišas – yra jo darbuose ypatumų, vienijančių su V. Jankausko ar A. Stasiulevičiaus kūryba, panašiu ne jausminiu ir ne ekspresionistiniu keliu žengė A. Pociūtė, M. Rožanskaitė ar I. Piekuras... Bet toks jis buvo vienas.

A.Krištopaičio kūryba, be abejonės, įrašytina į modernistinę kūrėjo sampratos ir meninio proceso paradigmą – su tuo nesiginčytų ir jis pats. Jam visada buvo svarbu būti Menininku ir nešti šviesią išlaisvinančio Meno vėliavą. Dirbti kasdien ir nuolat ieškoti, prasiveržti į vis naujas meno teritorijas. Ieškoti universalios meno kalbos. Užrašuose yra tokia jo frazė: „Aš geisčiau, kad menas būtų benuodis, neapkrėstų ir neplatintų žmogui negerų, kenksmingų mikrobų...“. Todėl ir krištopaitiškas pasaulis yra toks – švarus, intelektualus ir elegantiškas, neretai su šypsniu transcenduojantis kasdienybę.

Be potėpių į tamsą tapyba jis sugrojo kaip poezija...

Paroda Vilniuje veiks iki rugsėjo 14 d.

[1] R. Vaitiekūnaitė „Jautrumas gyvenimo pulsui“. In: „Vakarinės naujienos“. 1965  07 27, p. 2.

[2] “Miestelis Sicilijoj arba mintys, kilusios pokalbyje su tapytoju Adoliu Krištopaičiu”. In: A. Drilinga “Kauno autografai”, Vilnius: Mintis 1977,  p. 30-31.

[3] Nijolė Tumėnienė „Kauniečių rudeninė ataskaita“. In: Literatūra ir menas, 1971 11 20, p. 6.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai