2010-08-23

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno Muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbines vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalinti asmeninėmis savo erdvėmis.

Lietuvių kalbos žodyne paminėtos net keturios žodžio studija reikšmės. Tai ir „skulptoriaus ar tapytojo dirbtuvė“, ir „meno įstaiga artistams ar dailininkams mokytis“, ir „specialiai įrengta patalpa televizijos ir radijo laidoms ar kino filmams kurti“, ir „mokslo veiklas, traktatas, nagrinėjimas“. Mūsiškiame tyrime stengsimės koncentruotis į pirmąją reikšmę – vietą, kurioje dirba menininkas.

Norisi paaiškinti, kodėl menininkų studijų analizei pasirinkta Fluxus ministerija. Dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, šios įstaigos principas (kaip nuo pat pradžių teigė jos organizatoriai, iniciatoriai ir ideologai) buvo gyvas, natūralus, miesto gyvenimo ritmą bei tempus bei šiandieninės visuomenės poreikius atspindintis meno centras. Tokia vieta, kurioje nuolat būtų kažkas daroma. Tai yra kuriama. Tad kuo tai ne didelė, tiesiog mega studija?

Ir iš tikrųjų. Kuomet su Karoliu vieną tvankią vasaros pavakarę apsilankėme Fluxus ministerijoje, posėdis, perfrazuojant didįjį kombinatorių, vyko ne vienoje vietoje. Vestibiulyje klegėjo spontaniškos, improvizuotos poezijos skaitymai. Vyrukas moderatorius išdalino visiems flomasterius ir balto popieriaus lapus, o paskui, nedrąsiai kikenant (daugiausiai tai darė jaunos žalios merginos) buvo skaitoma.

Apdairiai išvengėme šios prievolės ir nusileidome į buvusios SAM rūsį. Grojant garsiai muzikai čia savo transporto priemones tvarkė, taisė riedlentininkai („Turbūt jie daro dar kažką daugiau“, – pasamprotavo, bet nesukonkretino Karolis).

Kitame, antrame aukšte, už uždarytų ir užrakintų durų kažkas plojo ir lyg juokėsi. Viskas priminė legendinį trestą iš romano apie didįjį kombinatorių. Nepatekome, kad ir kiek klebenome duris (tai irgi priminė kontorą „Dvylikoje kėdžių“).

Trečiajame aukšte, ilgo koridoriaus gale, ten, kur buvo iškabinta keletas socialinio turinio plakatų, ant durų kabojo lentelė: Nacionalinis socialinės integracijos institutas. Kol mes svarstėme – eiti ar neit, integruotis ar nesiintegruoti – duris atidarė vaikinas. Jis įtariu žvilgsniu pažvelgė į mus ir nuėjo link kitų durų. Ten, kur kabojo WC simbolis. Išgirdę nuleidžiamo vandens garsus, patraukėme toliau. Supratome, kad socialiai integruotis nenorime.

Prie Fluxus ministerijos biuro (durys užrakintos) kabojo lentelės – grafikai tiems, kurie nori kažką veikti ir rodytis. Geras daiktas.

Ketvirtame aukšte bazavosi Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga. Šioji organizacija ir buvo antroji apsilankymo Fluxus ministerijoje priežastis. Keistai, mįslingai skambanti sąjunga mane patį jau seniai viliojo ambicingų ir aktyvių autorių vardais. Kai kurie jau yra netgi šiaip taip įsipiešę į provincialios mūsų meninės terpės įžymybių panteoną (paminėjau provincialumo kategoriją, kadangi mene, kaip ir televizoriuje, išgarsėti nėra sunku – kalbu apie nedaug gyventojų turinčią Tėvynę).

Kažkur pasąmonės kertelėje dingojosi, jog čia veikiančios menininkų studijos yra atviros publikai. Pasirodo (kaip skelbė afiša prie LTMKS būstinės) gerokai pavėlavome – šis renginys (atviros durys) – vyko 2010 metų gegužės 21-22 dienomis. Teliko klebenti užrakintas daugelio LTMKS narių duris. Bet buvo įdomu eiti koridoriumi ir spėlioti who is who. Štai Eglės Ridikaitės, o čia – Orūnės Morkūnaitės durys. Vienur mėgstama Eglės žydra (nors ant durų baltai užrašyta – Evaldo Janso spalva), kitur – Orūnės gyvenimo vyro lėktuvėliai. Štai čia bazuojasi Aurimas Akšys, o čia – Konstantinas Gaitanži. Pačios durys buvo šedevriukai, kuriuos norėjosi įsirėminti ir neštis namo (suveikė konservatyvi, vartotojiška šių eilučių rašytojo prigimtis).

Atrakintos ir netgi atidarytos (ką ten atidarytos – plačiai atlapotos!) buvo vienintelės – Evaldo Janso durys. Deja, mus sustabdė grėsmingas užrašas stikliniame prieangyje. Jis skelbė, kad pašaliniams eiti ir trikdyti ramybę draudžiama. Karolis tarė, jog arčiau eiti nenorėtų, kadangi po Valiulio paskaitų Janso bijo. Pagalvojau tą patį. Pasitenkinome trumpais žvilgsniais iš tolo. Matėsi kompiuteris, klaviatūra, kėdė...

Kol vaikščiojome ilguoju LTMKS narių koridoriumi, žvelgėme pro langą jo gale į Antano Gudaičio namus ir Jokūbo bažnyčią, koridoriaus gale pasirodė pats Jansas. „Na, dabar tai bus“, – baugiai pagalvojome, žvelgdami į perspektyvoje judančią, nenumaldomai artėjančią akiniuoto vyro figūrą. Virpuliai ėjo kūnais kaip trileryje apie vampyrus ir vilkolakius. Trauktis nebuvo kur – tik skrydis pro langą... Šeimininkas priėjo, maloniai pasisveikino ir svetingai pakvietė į savo studiją.

Pro atlapotą langą pūtė gaivus vėjelis. Burzgė kompiuteris. Ant stalo stūksojo kita technika – visa tai, ko reikia tarpdisciplininių menų darymui. Ekrane vartėsi kažkokia programa... Ant sienos kabojo asambliažas su koriais. Balta ligoninės lova buvo priešingoje pusėje. „Nakvoji čia?“, – paklausiau Janso. „Ne“, – atsakė jis, – „nebent ilgiau užtrunku. Miegoti čia neįmanoma dėl triukšmo, einančio iš gatvės. Naktį, aki viskas nutyla, ypač blogai veikia šviesoforų cypčiojimas. O lova čionai atkeliavo iš vienos parodos“. Gyventojas dar paaiškino, jog minėtąjį draudžiamąjį užrašą užsiklijavo ne dėl ko kitko, o dėl šmirinėjančių piktavalių. Dėl tokių, kurie vagia, ima kas reikia ir nereikia. Jansas taip pat parodė kambarinę (aukštą kaip ir jis gėlę) ir paėmęs ją už stiebo (lyg moterį už kaklo) parodė: „Žydi mano augalas“. Jis dar papozavo ant palangės. Pažvelgiau žemyn, ten būriavosi menų ir pramogų ištroškęs jaunimas. Vežimėlį stumdė ir su seserimi svarstė (eiti ar neiti vidun – turbūt dažną praeivį kamuojanti dilema) iš veido pažįstama Maximos pardavėja.

Po Janso dar užlipome į viršutinį aukštą. Ten Moljero Skapeno klastoms ruošėsi aktoriai (ar tik ne Forumo teatras?). Cigaretes rūkė perukuoti vaikinai. Publika po truputį rinkosi...

Kai nusileidome apačion, į fojė, ten eiles skaitė minėtoji improvizuotos poezijos publika.
Prisėdę prie stalelio lauke surūkėme po keletą cigarečių (Karolis aktyviai, aš – pasyviai), aptarėme ateities planus, pakalbėjome apie dailėtyrą bei dailės kritiką ir stebėjome, kaip pas Jansą ėjo kažkoks jo bičiulis. Paskui išsiskyrėme. Saulė dar buvo aukštokai, tačiau šešėliai ilgėjo – po truputį artėjo karšta rugpjūčio naktis.

Pabaigai pasakysiu po vieną dalyką, kas labai patiko, ir du, kas šiek tiek nepatiko.

1) Fluxus ministerija – nuostabus daiktas. Vieta, kur galima kažką daryti, žiūrėti, stebėti arba tiesiog būti yra be galo reikalinga. Kuo daugiau – tuo geriau. Stebuklas, kad pačiame miesto centre. Manau, kad tokio ploto atsiradimas skatina meno rinkos demokratėjimą, publikos toleranciją. Ko daugiau bereikia?

2) Visgi suabejočiau dėl paties pavadinimo. Fluxus „brando“ naudojimas, be abejo, buvo toliaregiškas žingsnis. Tačiau man pačiam šis terminas kartais kelia alerginius jausmus. Dar prieš keliolika metų, nuo pirmo kurso studijų (tuomet ŠMC vyko pirmoji, legendinė Fluxusui dedikuota paroda) kai kurie mano bendraamžiai, svajoję būti menininkais, naudojo šią sąvoką. Labai dažnai tiesiog norėdami pateisinti savo apsileidimą ir tingėjimą. Pirstelėti ir pasakyti „fluxus“ – nėra sunku. Kur kas sunkiau sukurti savo firminį ženklą. Man atrodo, kad galėjo būti tiesiog „Ministerija“ – toks pavadinimas taip pat turi ir šiek tiek ironijos, ir pamatuotų pretenzijų...

3) Patiko demokratiška aplinka. Visgi kai kuriais atvejais studentiškas nevalyvumas badė akis (tai man priminė studentiškas Meno dienas VDA, kur taip pat iki galo neskiriamas dėmesys kokybei). Demokratiškumo būtų daugiau, jeigu menininkų studijos būtų atviros ne tik dvi dienas per metus. Žinoma, suprantu tą faktą, kad menininkai negali sėdėti savo darbo vietose ištisą parą. O galėtų... Visa laimė, kad buvo Evaldas Jansas su savo tarpdisciplininiu kambarėliu ir būtent tokiam menui būtina įranga... Arba netgi minėtieji riedlentininkai – nuo žioplių ir užklydėlių jie taip pat gynėsi grotuotomis, spynuotomis durimis. Žodžiu, gyvenimas kartais koreguoja net geriausius norus. Svarbiausia, kad atviros ir kviečiančios produkciją retransliuojančios erdvės...

p.s. kitą rytą kai ėjau pro langą, murzinoko ministerijos fasado languose plaikstėsi nušiurę ir neestetiški polietilenai. E.Janso langas buvo praviras, jame matėsi lapota gėlė. Pasirodė labai romantiška...

Fotografijos: Karolis Sabeckis

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai