2010-08-17

Kaitros prislėgtame Kaune, Keramikos muziejuje, atidaryta karščiu išbandytų žiedinių paroda "Abipus Atlanto": Los Andžele gyvenantis Kęstutis Mikėnas ir vilnietis Algimantas Patamsis pristatė ypač reta kristalų glazūros technika sukurtų vazų bei urnų ekspoziciją.

Tai antroji bendra šių dviejų autorių, vienintelių pasaulio lietuvių, kurie puoselėja nelengvą, atsitiktinumu grindžiamą keramikos techniką, paroda. Ankstesnioji vyko balandį sostinės dailės galerijoje "Dalia". Tačiau dabar pirmasis kartas, kai parodą atidaro abu autoriai. Gilūs ir vėsūs Kauno keramikos muziejaus požemiai, nedidelė, bet įspūdinga ekspozicija kvietė kuo ilgiau čia pabūti, pamiršti kaitrą Rotušės aikštėje. Žinant, kad paroda buvo atidaryta "atostogų" mėnesį rugpjūtį ir per patį karštymetį, teko maloniai nusistebėti lankytojų gausa. Visi sveikino prieš keletą dienų į Lietuvą vėl sugrįžusius K.Mikėną ir jo žmoną Mildą. O A.Patamsis čia atsirasdavo, čia vėl pradingdavo, negalėdamas atsiginti renginio rūpesčių.

Muziejaus vedėja Emilija Jaudegytė prisipažino, kad pirmą kartą apie kristalų gėles išgirdo 1992 metais. Tada su Kęstučiu ir jo pusbroliu Algimantu, keramiko Jono Mikėno sūnumi, daug vaikštinėdavo po Kauną. "Kęstutis tiesiog degė susižavėjimu kristalų glazūra. Iš jo net gavome gražią mėlyną vazelę dovanų", - prisiminė muziejaus vadovė. Amerikos lietuviai nuo tada nekart lankėsi Lietuvoje. E.Jaudegytė parodos autorius K.Mikėną ir A.Patamsį vadino giminaičiais, amato broliais. Tačiau pirmasis jų susitikimas įvyko tik praėjusią vasarą.

Sugrįžo pas savus

"Garbė surengti parodą Kaune, - kreipėsi į susirinkusiuosius K.Mikėnas. - Lyg grįžtum namo." Nors K.Mikėnas gimė Rokiškyje, pasakymas apie grįžimą namo beveik tiesa: kitose šio muziejaus salėse puikuojasi jo dėdžių - klasikų Juozo ir Jono Mikėnų - darbai. Tad sūnėnas išties sugrįžo pas savus. Jis pasakojo kaip vaikystėje, viešėdamas pas senelius Taručių kaime (prie Latvijos sienos) iš šlyno nulipdė ir močiutės krosnyje išdegė pirmąjį keramikos darbelį - peleninę. "Visi sakė, kad ji labai graži, bet jie buvo labai mandagūs", - šmaikštavo K.Mikėnas, architekto profesiją kadaise išmainęs į keramiką. "Parodą "Abipus Atlanto" pavadinome sąlygiškai, nes nei Lietuva, nei Los Andželas nėra prie šio vandenyno. Tačiau tai artimiausias kelias. Galėjome rinktis "pasifiką" (Ramųjį vandenyną - red.), bet tada reikštų skrydį per Sibirą, o mes, lietuviai, per jį keliauti nemėgstame", - toliau šmaikštavo K.Mikėnas. Į parodą jis iš Los Andželo atgabeno devynis dirbinius, dar šešis buvo atsiuntęs pavasarį. Pasirinko paprastesnių formų, atsparesnius, nes jo kuriamos ilgakaklės vazos dažnai neištveria transatlantinio skrydžio. "Užtat Algimanto Vilniuje nužiesti įmantrių formų, siaurais kakliukais gaminiai puikiai papildo ekspoziciją", - sakė K.Mikėnas.

Dar vienas lietuvis

Surengti bendrą parodą buvo sena A.Patamsio svajonė, jis čia buvo aktyvusis veikėjas. "Nuo seno esame šios technikos - kristalų glazūros - vergai. Netikėtai susitikome. Kai dirbau "Lietuvos aide", ant stalo radau juodraštį su pažįstama technika išmargintomis vazų nuotraukomis ir K.Mikėno pavarde. O Dieve, dar vienas lietuvis!" - pasakojo apie savo nustebimą kristalų glazūros meistras. Po kiek laiko su A.Patamsiumi telefonu susisiekė Kęstučio žmona Milda. Nuo tada menininkai pradėjo susirašinėti, keistis amato naujovėmis, paslaptimis. Glazūruotus darbus kaitinant aukštoje temperatūroje, paviršiuje visai atsitiktinai išsiskleidžia kristalų "gėlės". Jų atsiradimui įtakos turi glazūroje esantys silicis ir cinkas. Tačiau nėra žinoma, kokiu būdu kristalai pražysta. Greičiausiai, dėl akimi nematomų priemaišų.

"Kristaholikų" draugija

K.Mikėnas teigė, kad JAV šia technika dirbančių lietuvių keramikų nėra, o jaunieji amerikiečiai studentai susidomi, bet greit pritrūksta kantrybės. Kristalų glazūros "liga" dažniausiai užsikrečia patyrę keramikai. "Tokie save net vadina "kristaholikais", nes dažniausiai pamiršę visa kita visiškai pasineria į šią sritį", - LŽ pasakojo K.Mikėnas. Parodos vyksta įvairiuose JAV universitetuose. Pernai prie Niujorko vykusiame sąskrydyje "kristaholikai" aptarė naują glazūravimo būdą. "Smagu, susirenka tokia "savimylų draugija" (self-admiration society - angl.), kur visi vienas kitam komplimentus sako", - juokėsi išeivijos lietuvis. Individualumas gali būti išreikštas nebent indo forma. Tačiau net ir čia negali būti didelių skirtumų, nes glazūra labai išranki, lepi, ji diktuoja formą. "Jokių išraitymų, kampų negali būti, nes taki glazūra juose užsilaikys, pabals. Reikia kuo aptakesnio indo", - aiškino keramikas. Kiekvienais metais leistis į tolimą kelionę K.Mikėnui vis sunkiau. "Bet šiemet nebuvo taip blogai, kaip pernai. Gal todėl, kad skridome į parodą, buvo daugiau stimulo", - sakė jis.

Pernai dėl labai skaudančių pečių vyras buvo nustojęs žiesti. "Buvau nusiminęs, sakiau, kad mano keramikos karjera pavojuje", - prisiminė K.Mikėnas. Bet lietuvis išeivis mankštinosi ir skausmas liovėsi. Jam bičiuliai patarė nesiliauti žiedus, nes skausmas ir vėl užklups. "Per pastaruosius metus išdegiau daug indų. Studijoje pridėjau pilnas lentynas. Jei žemė drebėtų, visas darbas nueitų perniek. Todėl pakilęs lėktuvu virš Los Andželo peržegnojau žemę", - sakė K.Mikėnas.

Kristalų glazūros technika K.Mikėnas susidomėjo paragintas savo mokytojo amerikiečio Roberto Kiblerio. O A.Patamsis - pirmame Vilniaus dailės instituto (dabar - akademija) kurse. Studentą sudomino skulptoriaus J.Mikėno knygos "Dailiosios keramikos technologija" skyriai apie avantiūrinę keramiką, kristalų glazūrą. Jis įsidarbino dailininku Termoizoliacijos institute, kuriame buvo galingų, aukštą temperatūrą pasiekiančių krosnių. Tik tokiose krosnyse, kuriose lydosi net akmenys, gali "užaugti" kristalai.

Atgal Komentarai