2010-08-16

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno Muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbines vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalinti asmeninėmis savo erdvėmis.

Lietuvių kalbos žodyne paminėtos net keturios žodžio studija reikšmės. Tai ir „skulptoriaus ar tapytojo dirbtuvė“, ir „meno įstaiga artistams ar dailininkams mokytis“, ir „specialiai įrengta patalpa televizijos ir radijo laidoms ar kino filmams kurti“, ir „mokslo veiklas, traktatas, nagrinėjimas“. Mūsiškiame tyrime stengsimės koncentruotis į pirmąją reikšmę – vietą, kurioje dirba menininkas.

Paklaustas – kiek studijų turėjęs savo gyvenime – Saulius Vaitiekūnas trumpam susimąstė. „Viena – Krokuvos gatvėje, antra – Markučiuose, ši trečia. Taip, trečia“, – kiek pagalvojęs ir paskaičiavęs tvirtai pabaigė jis.

Dabartinė S.Vaitiekūno studija veikia konservų fabrike Gerovė. Tai vieta pačiame Vilniaus Užupio gale, už Bernardinų kapinių. Ne pačias geriausias dienas išgyvenanti bendrovė dalį savo korpusų nuomoja individualiems ir juridiniams nuomininkams. Čia nuolat juda prekes sandėliuoti atvežančios ar kažką paimti atvykstančios mašinos, juda automobilių taisytojai ir klientai (pirmajame pastato, kuriame įsikūręs S.Vaitiekūnas aukšte veikia autoservisas). Darbo dienomis dunda pomidorų padažo ir kitokių konservuotų gėrybių gamybos cechas. Kadaise buvau įkišęs ten nosį – sužavėjo sukrautos krakmolo maišų stirtos.

S.Vaitiekūno studija yra antrajame aukšte, buvusioje fabriko aktų salėje. Tai didelė vientisa patalpa. Sienos išdažytos ryškia, rėksminga spalva – „planavau perdažyti, bet nudažiau tik parketines grindis bei medinį pano“. Gale salės buvusi scena yra išardyta. Didžioji erdvės dalis yra skirta menininko kūriniui Requiem orkestrui: užtemdytoje erdvėje ant kėdžių amžino (ar laikinojo) poilsio atgulę misinginiai pučiamieji (nuo XVIII amžiaus iki mūsų dienų, nuo pašto ragelių iki triūbų bei trimitų –iš viso pusantro šimto vienetų) sujungti „penkliniais“ kabeliais (ilgis – penki kilometrai) žvelgia į natų stovus ir į juos besistebeilijančius žiūrovus. Pirmajame plane, prie įėjimo stovi, guli, rymo kiti kūriniai – pavyzdžiui – vamzdinė lova (Truba) („vamzdis yra mūsų gyvenimo simbolis, aš esu pamišęs dėl vamzdžių“ – po to sekė trumpa diskusija vamzdžių tema – vietiniame kultūriniame kontekste be galo aktuali problema) – joje šiaip laikoma patalynė, iš telefono būdelės virsta akmenys (Žinia), ratilu sukasi baltos lėlės (1000 vnt.) ir montažinės putos (Puta), ant sienos kabo baltai nudažyti mediniai laikrodžių korpusai, vienas iš jų (su raudonais penkiakampiais ženkliukais prikrautais viduriais) dedikuotas 2008-ųjų metų Gruzijos-Rusijos karui (Moskovskoje vremia 08:08:08), Zeit/k/not – pirmajai lietuvių parodai dedikuotas „rožinis“, sudarytas beprotiško kiekio mazgelių. Vieninteliame apšviestame kampe (tai ir darbo vieta, ir miegamasis, ir virtuvė) ant stalų sukrautų įvairiausių maketų, akmeninių ruošinių ir dirbinių, darbo įrankių, knygų, užrašų ir panašiai.

Akcentai:

– Erdvė Tai viena didesnių menininkų studijų (bendras plotas – 260 kvadratinių metrų, iš kurių 200 skirti Orkestrui). Kaip vėliau pasakė Karolis: „Tokia erdvi studija – mano svajonė“. Manau, kad ne jo vieno...

– Ekspozicinis pobūdis S.Vaitiekūno studijos koziris – ne tik erdvė, bet ir ekspozicinis darbų pateikimo charakteris. Studija sutvarkyta kaip parodinė erdvė, į kurią užsukę žmonės gali susipažinti su menininko kūryba (bet tik dalimi). Kaip sakė pats šeimininkas – jis generuoja idėją apie kelis kelių tūkstančių kvadratinių metrų ploto angarus, kuriuose eksponuotų savo kūrybos visumą. O aš mąsčiau, jog tokios menininkų studijos-galerijos (šios oficialus pavadinimas, kaip ir S.Vaitiekūno kūrybos fondo – Terra recognita), jeigu jų būtų, nukonkuruotų ir lokalinius meno monopolius (ŠMC, LNGD, etc.) ir vos kvėpuojančias dailės galerijas. Gal kada nors taip ir bus...

– Šviesa-tamsa Skambinant ir tariantis dėl mūsų vizito, S.Vaitiekūnas rekomendavo ateiti vėliau („Kuo vėliau, tuo geriau, nes tada efektingesnis apšvietimas“). Nuo kitų studijų šio menininko darbo erdvė skiriasi tuo, jog jis, priešingai kolegoms, stengiasi ne apšviesti, o užtemdyti patalpą. Uždengta visa langinio ekrano juosta, paliktas tik mažesnis atviras epizodas. Šviesa organizuota kryptingai, steriliai – kaip ir visa S.Vaitiekūno kūryba.

– Kuriamas darbas Žalgirio mūšio jubiliejaus ir rusiško-vokiško naftotiekio tiesimo proga S.Vaitiekūnas daro mateikiško formato reljefą iš dujokaukių (keli šimtai egzempliorių) ir montažinių putų. „Žalgiris nesibaigė – jis tęsiasi iki mūsų dienų, tik Smolensko pulkai perbėgo į teutonų pusę...“ – tokių ir panašių minčių pažėrė autorius. Darbas vadinsis Žalia giria – balta jūra. Studijoje jį anonsuoja į dėžes sukrautos dujokaukės ir keli montažinių putų balionėliai.

– Numerologija Kas mane visą laiką daro įspūdį S.Vaitiekūno kūryboje – tai užmojis (plastinis atlikimas) ir koncepcija (autorius visuomet aiškiai išdėsto argumentus, kodėl yra taip, o ne kitaip). Visa tai jungia skaičių aistra. S.Vaitiekūnas skaičiuoja, skaičiuose slypi prasmė ir turinys. Manau, jog net ir studijoje suskaičiavus jos plotą, kampus, aukštį, durų plotį, langų skaičių ir pan., būtų galima išvesti aiškias reikšmes bei prasmes – šio menininko kūryboje (o studija yra integrali didžio instaliatoriaus kūrybos dalis) nebūna nieko atsitiktinio!

Karolio Sabeckio nuotr.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai