2010-07-21

Praėjusį penktadienį, liepos 16-ąją, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose atverta paroda bipolinė tautiniu ir prasmės požiūriu. Kaip paralelė ir kontrastas, kaip lietuviška ir lenkiška, kaip kelianti sau skirtingus uždavinius. KKKC pristatoma lietuviškoji šiuolaikinės tapybos „PostEvoliucija“ bei Varšuvos galerijos „WizyTUjąca“ paroda „Vienaskaitos pirmuoju asmeniu” turėtų suponuoti ir atitinkamą santykį – subjektyvų, į save (Aš), lenkišką ir į aplinką orientuotą, objektyvumo problemą svarstantį, lietuvišką.

„Ar šiandien dailę galime laikyti pasaulio atvaizdu“, - per parodos atidarymą kvietė susimąstyti lenkų parodos kuratorius Leszek Czajka. Menininkas, kuratoriaus manymu, lyg ir deda lygybės ženklą tarp kiekvienos natūros ir realybės, nesvarbu, kokia patirtis ją kuria. Mene, svarsto jis, galima pavaizduoti viską, nesvarbu, ar tai atsispindi realybėje, ar yra tik menininko vaizduotės kūrinys. Lenkiškojoje parodos dalyje pristatomi įvairaus amžiaus ir „kalibro“ autoriai, Leszeko teigimu, vargiai gali būti apibendrinti, suvesti į vieną visumą. Vieni jų žinomi pasaulyje, pavyzdžiui, pristatomi Krystynos Piotrowskos darbai, sukurti dar devintajame dešimtmetyje, kiti – jauni autoriai, reprezentuojantys šiandieninę lenkų dailę. Iš viso šešiolika autorių bei dvi menininkų grupės, per 150 atrinktų darbų, kurie, tikisi lenkų parodos rengėjai, padės susipažinti su šiuolaikine lenkų daile bei jos raida.

Pasak vieno iš lietuviškosios parodos kuratorių Vido Poškaus, pastarieji du dešimtmečiai, pasižymėję esminiais pokyčiais lietuviškojoje tapyboje, ir padiktavo išeities tašką – evoliucijos terminą – kaip tapybos raidą, procesą. O kartu, pasak Vido, buvo keliamas klausimas, ar apskritai toji evoliucija egzistuoja, vyksta, jei taip, tai kada ji baigiasi, ir ar dabar gyvename postevoliuciniu laikotarpiu tapybos požiūriu. Vis dėlto, nuspręsta, kad pastarieji metai – postevoliucinis laikotarpis, kurį ženklina akademinės linijos pabaiga ir naujų tendencijų, reiškinių, jautrių globaliems procesams, pradžia. Propaguojamas terminas „eurostandartas“, apibrėžiantis tai, kas lietuviškojoje tapyboje vyksta jau gerą dešimtmetį, drauge su visu vakarų pusrutulio tapybos pasauliu. Pagrindinė to žymė – ėjimas į kitas medijas, sritis, permąstymas klasikinių, evoliucijos metu susiformavusių idėjų. Apie evoliuciją, pabrėžė Vidas, reiktų kalbėti taip pat dviem aspektais – lokaliniu, lietuviškosios dailės istorijos aspektu, ir bendresniu, tuo, kas aktualu pastarųjų dviejų dešimtmečių lietuviškoje tapyboje. „Todėl nesistengėme surengti „gražios“ parodos“, - antrino kitas parodos kuratorius Ignas Kazakevičius. Buvo atrinkti autoriai, kurie, Igno teigimu, atspindi genealoginį medį, kurį truputį nupjovus atauga panašaus dydžio šakos, be didelių atšakų ir šakelių. Stengtasi ne atskleisti plačią panoramą, o pabrėžti bendras tendencijas, o tapybos kūno pjūvius. Tapyba dėsningai virsta šiuolaikiniu menu, pereina tam tikras stadijas, tampa video projektu, performansu ar kinetine instaliacija. Šis tam tikrų tapybos elementų virtimas kitu kūnu ir dvasia, sutinka kuratoriai, yra neišvengiamas. Tai ir stengiamasi pateikti parodoje.

Paroda truks iki rugpjūčio 15 dienos.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai